Ramybė

Eilėraščiai iš penktosios lenkų poeto Rafało Rutkowskio (g. 1988) eilių knygos „Sėjos laikas“ (Siej Czas, 2024).

 

 

Saugau lauką

Tarytum atsisėsčiau plyname lauke
ant kėdės pastatytos taip kad būtų
tuščia aplink bent per kilometrą

per menkai apsirengęs permirkusiais batais
be telefono be jokio daikto
tik aš kėdė ir drabužiai

iš čia bandau pakeisti pasaulį
kad kažkas užaugtų kad kažkas nukristų
kad staiga įvyktų mano spektaklis

todėl keliuosi imu kėdę išeinu
ir jau žinau

kad visas šis pasaulis
tesu aš

Tėvo teisė

Gausinga smarki vasara ne vaisiais o lapais
burdonu staugia šuo ir per vieną naktį
visų medžių šaknys priartėjo prie kapinių

sula kurios niekad neregėjo šviesa
kūdrose ir tvenkiniuose raibuliai sudėlioja
labai gerai pažinotą ir mylėtą veidą

vėjas užkabino mane kaip žmogus
dabar jau žinau kad neturėjau išeities
išmainiau tėvą į sūnų

2023-07-23

Apačia

Tankioje žolėje apčiuopė durų rankeną
nuspaudė ir atvėrė kelią žemyn
kupiną iškalbėtų galvų ir daiktų veikiau
iš ateities nei iš senų laikų

niekada nemanė kad galima eiti į rytojų
leidžiantis laiptinės laiptais
visuomet manė kad arba pirmyn
arba kažkur aukštai arčiau saulės

nežinojo kad šviesa prasiskverbia taip giliai
kad keliolika aukštų žemiau tai irgi kosmosas
bet gyventi čia per lengva
aplinka stokoja kietumo

rankos mostu galėjo išsklaidyti tikrovę
todėl spėjo kad čia nėra šviesos
tai tamsa kuri sugundė jį greitu
pažinimu kaip jis kažkada atrodys

o atrodys tartum prisiminimas
todėl žinau kad daugiau nebesuklys
ir veikiau eis tekančios saulės link

Šviesa

Išardau trisdešimt penkerius metus
į skirtingas kambario dalis į skirtingus požiūrio
drabužius kultūrinius reliktus

šakose pro kurias skverbiasi
saulė regiu kaip darbuojasi širdis
bėganti tarsi voverė rate

akla bet turinti idealią klausą
norėtų prabėgti visu kūnu
pažinti rankas ir kojas

atsikratau patirčių ir prisilietimų
išdegintų ant besišypsančio šešėlio
kuris atsispindi išjungto telefono ekrane

norėtų pasakyti kad pasiliks su manimi
kai užbaigsiu pasiliks kad neužmirščiau
kurioje pusėje manyje glūdi tamsa

Sėjos laikas

Ne kitokia nei ta kuri žydi
nei tai kame ieško
skirtumas yra laikas

sėdasi ant lovos ir atveria praėjimą
į pražystančiuosius susiriša su jais
kaip galėtų pririšti žirgus

širdis tampa ekranu
tad gali užmigti pievoje būti
skaidri ir įtikinti šviesą

kad žemė tai dangoraižis kad yra iš stiklo
o miestai tai naujieji miškai ir juose esantys telefonai
tai pradžia taip atrodys pasaulis

o bus kaip nori kaip liepia
dopaminas kaip euforija sukurs
pagal savo paveikslą ir visas šventumas bus

gerai sukadruota nuotrauka
gerai išlygintas smėlis kuris pajudina
akies voką ir liepia nušviesti kad mirtis

neturi reikšmės kad žydime
iš kartos į kartą kaip gerai pavadintos gėlės
užpildant koridorių iki kraštų

nežinia kuo
pavadintas panašiai kaip krentantis akmuo
panašiai kaip senėjantis veidas

kuris jau žino kad šis žmogus yra pasėtas
kaip laikas ir pats nedaug ką reiškia

Menuetas

Geležis pajudėjo pasaulis spėriai pasikeitė
nors anksčiau esu matęs kaip ją seka paeiliui
tai dabar pirmąkart išgirdau totentanz*
priešais save ir staiga pamačiau saviškių mirusiųjų
plaštakas kaip vieną iš savo

visai ne svetimą išgirdau melodiją
ir šešiasdešimt metų per akimirką baigės
nuo to man atsivėrė žaizdos uoksai paukščiams nes jie vis pasirodo

iš jų šlapi ne mano sparnuočiai
bespalviai kruvini taip pat šventoki
gyvenimas persijungė į vieną režimą
įkliuvo į kilpą mano pilvas

prijungtas prie apledėjusios upės
turiu dar vieną vyzdį
dar truputį apeliuoja į nesamus
leiskite man būti tėvu

Poslinkis

Vis dar ruseni mūsų kauluose
kalbu savo atvaizdui tarytum tau
nes su visam likau vienas

nuo krūtinkaulio klubų link girgžda baimė
ir ausyse skamba you are in the army now
nes nėra tėvo tarp mūsų šienapjūtė
liepa apsėsta virpančių

rasos srovių tekančių iš akių
kaip vaisiai krentantys nuo medžio pilnos skrynios kuriose
alpstu ir šaukiu per miegus toks visiškai blaivus
niekad nebuvau tikras kad pasaulis taip labai
priklauso man kai žiūriu į našius vaismedžius

iš už horizonto nerimą kelianti išdidinta
saulė patenka į mano šeimos namus
ir išplatina jų koridorių kaip du vienas prieš kitą
pastatyti veidrodžiai atidarau duris

į vonios kambarį kuriame nuo pirmųjų akimirkų ligoninėje
įsikūrė garsas siuvimo mašinos
prie kurios sėdi nuoga mirtis trokštanti visos kariuomenės
batų skyriaus drabužių skyriaus siuva vėliavą

ir vis jai per maža to kas liko po tavęs
gi mano veide yra kažko žymiai mažiau
mano kaulų viduje duslus kaukšėjimas
apie ateitį kuri jau laisva
užkloja daiktų likučius
ir mane nes esu jos dalis
dabar mano kauluose rusena raudoni čiulpai
kaip užgesusio laužo žarijos

kad galėčiau ir privalėčiau

Miozė

Tarp žingsnių kurių nesu baigęs žengti

sustiręs sulenktas kaip gėlė

ieškau saulės tik kad dienos susiliejo į liepsną

dirbtinai išsilydė dalys audinio

likau įkaitintame natūraliame

kūnas jaučia kūnas mato

pasireiškia vyzdžių refleksai

atrodau kaip katastrofa

galutinėje apyskaitoje likau su savimi

su tuo ką norėčiau perduoti toliau

 Tvardovskio veidrodis*

Kažkada pažinojau vyrą kuris išėjo

į karą su veidrodžiu

norėjo sužinoti

ką mano kariai apie tai

kad jie žuvo

stebeilijosi į mirusiųjų

atspindžius

sužinojo kad karas niekam

netinka

Ramybė

Pasijutau ramiau kai nusipirkau sklypą

kapinėse būdamas trisdešimt kelerių metų

taip pat galvoju apie papildomų lentynėlių gamybą

vandeniui skudurėliams ir plovikliams

kad būtų patogu

čigonai turi neblogus rūmus o aš svajoju

apie kažką panašaus į jachtą netgi

su burėmis jei nutiktų potvynis arba jei

svetimos civilizacijos norėtų mane prikelti

gerai nutašytas marmuro masyvas

žvelgiantis į saulę tarp kitų akmenų

su judančiu vyzdžiu Kararos marmuro fone

mano kapas stiprus žvilgsnis į ateitį

tarsi išdžiūvęs šaltinis į kurio tuštumą dabar žvelgiu

bronziniai paminklai yra niekas palyginti

su pelenais kurių šaltinis yra tavyje

Vertė Tadas Žvirinskis