Ramybė
Eilėraščiai iš penktosios lenkų poeto Rafało Rutkowskio (g. 1988) eilių knygos „Sėjos laikas“ (Siej Czas, 2024).
Saugau lauką
Tarytum atsisėsčiau plyname lauke
ant kėdės pastatytos taip kad būtų
tuščia aplink bent per kilometrą
per menkai apsirengęs permirkusiais batais
be telefono be jokio daikto
tik aš kėdė ir drabužiai
iš čia bandau pakeisti pasaulį
kad kažkas užaugtų kad kažkas nukristų
kad staiga įvyktų mano spektaklis
todėl keliuosi imu kėdę išeinu
ir jau žinau
kad visas šis pasaulis
tesu aš
Tėvo teisė
Gausinga smarki vasara ne vaisiais o lapais
burdonu staugia šuo ir per vieną naktį
visų medžių šaknys priartėjo prie kapinių
sula kurios niekad neregėjo šviesa
kūdrose ir tvenkiniuose raibuliai sudėlioja
labai gerai pažinotą ir mylėtą veidą
vėjas užkabino mane kaip žmogus
dabar jau žinau kad neturėjau išeities
išmainiau tėvą į sūnų
2023-07-23
Apačia
Tankioje žolėje apčiuopė durų rankeną
nuspaudė ir atvėrė kelią žemyn
kupiną iškalbėtų galvų ir daiktų veikiau
iš ateities nei iš senų laikų
niekada nemanė kad galima eiti į rytojų
leidžiantis laiptinės laiptais
visuomet manė kad arba pirmyn
arba kažkur aukštai arčiau saulės
nežinojo kad šviesa prasiskverbia taip giliai
kad keliolika aukštų žemiau tai irgi kosmosas
bet gyventi čia per lengva
aplinka stokoja kietumo
rankos mostu galėjo išsklaidyti tikrovę
todėl spėjo kad čia nėra šviesos
tai tamsa kuri sugundė jį greitu
pažinimu kaip jis kažkada atrodys
o atrodys tartum prisiminimas
todėl žinau kad daugiau nebesuklys
ir veikiau eis tekančios saulės link
Šviesa
Išardau trisdešimt penkerius metus
į skirtingas kambario dalis į skirtingus požiūrio
drabužius kultūrinius reliktus
šakose pro kurias skverbiasi
saulė regiu kaip darbuojasi širdis
bėganti tarsi voverė rate
akla bet turinti idealią klausą
norėtų prabėgti visu kūnu
pažinti rankas ir kojas
atsikratau patirčių ir prisilietimų
išdegintų ant besišypsančio šešėlio
kuris atsispindi išjungto telefono ekrane
norėtų pasakyti kad pasiliks su manimi
kai užbaigsiu pasiliks kad neužmirščiau
kurioje pusėje manyje glūdi tamsa
Sėjos laikas
Ne kitokia nei ta kuri žydi
nei tai kame ieško
skirtumas yra laikas
sėdasi ant lovos ir atveria praėjimą
į pražystančiuosius susiriša su jais
kaip galėtų pririšti žirgus
širdis tampa ekranu
tad gali užmigti pievoje būti
skaidri ir įtikinti šviesą
kad žemė tai dangoraižis kad yra iš stiklo
o miestai tai naujieji miškai ir juose esantys telefonai
tai pradžia taip atrodys pasaulis
o bus kaip nori kaip liepia
dopaminas kaip euforija sukurs
pagal savo paveikslą ir visas šventumas bus
gerai sukadruota nuotrauka
gerai išlygintas smėlis kuris pajudina
akies voką ir liepia nušviesti kad mirtis
neturi reikšmės kad žydime
iš kartos į kartą kaip gerai pavadintos gėlės
užpildant koridorių iki kraštų
nežinia kuo
pavadintas panašiai kaip krentantis akmuo
panašiai kaip senėjantis veidas
kuris jau žino kad šis žmogus yra pasėtas
kaip laikas ir pats nedaug ką reiškia
Menuetas
Geležis pajudėjo pasaulis spėriai pasikeitė
nors anksčiau esu matęs kaip ją seka paeiliui
tai dabar pirmąkart išgirdau totentanz*
priešais save ir staiga pamačiau saviškių mirusiųjų
plaštakas kaip vieną iš savo
visai ne svetimą išgirdau melodiją
ir šešiasdešimt metų per akimirką baigės
nuo to man atsivėrė žaizdos uoksai paukščiams nes jie vis pasirodo
iš jų šlapi ne mano sparnuočiai
bespalviai kruvini taip pat šventoki
gyvenimas persijungė į vieną režimą
įkliuvo į kilpą mano pilvas
prijungtas prie apledėjusios upės
turiu dar vieną vyzdį
dar truputį apeliuoja į nesamus
leiskite man būti tėvu
* „Totentanz“ – Ferenco Liszto 1894 m. kūrinys fortepijonui ir orkestrui (visos pastabos – vertėjo).
Poslinkis
Vis dar ruseni mūsų kauluose
kalbu savo atvaizdui tarytum tau
nes su visam likau vienas
nuo krūtinkaulio klubų link girgžda baimė
ir ausyse skamba you are in the army now
nes nėra tėvo tarp mūsų šienapjūtė
liepa apsėsta virpančių
rasos srovių tekančių iš akių
kaip vaisiai krentantys nuo medžio pilnos skrynios kuriose
alpstu ir šaukiu per miegus toks visiškai blaivus
niekad nebuvau tikras kad pasaulis taip labai
priklauso man kai žiūriu į našius vaismedžius
iš už horizonto nerimą kelianti išdidinta
saulė patenka į mano šeimos namus
ir išplatina jų koridorių kaip du vienas prieš kitą
pastatyti veidrodžiai atidarau duris
į vonios kambarį kuriame nuo pirmųjų akimirkų ligoninėje
įsikūrė garsas siuvimo mašinos
prie kurios sėdi nuoga mirtis trokštanti visos kariuomenės
batų skyriaus drabužių skyriaus siuva vėliavą
ir vis jai per maža to kas liko po tavęs
gi mano veide yra kažko žymiai mažiau
mano kaulų viduje duslus kaukšėjimas
apie ateitį kuri jau laisva
užkloja daiktų likučius
ir mane nes esu jos dalis
dabar mano kauluose rusena raudoni čiulpai
kaip užgesusio laužo žarijos
kad galėčiau ir privalėčiau
Miozė
Tarp žingsnių kurių nesu baigęs žengti
sustiręs sulenktas kaip gėlė
ieškau saulės tik kad dienos susiliejo į liepsną
dirbtinai išsilydė dalys audinio
likau įkaitintame natūraliame
kūnas jaučia kūnas mato
pasireiškia vyzdžių refleksai
atrodau kaip katastrofa
galutinėje apyskaitoje likau su savimi
su tuo ką norėčiau perduoti toliau
Tvardovskio veidrodis*
Kažkada pažinojau vyrą kuris išėjo
į karą su veidrodžiu
norėjo sužinoti
ką mano kariai apie tai
kad jie žuvo
stebeilijosi į mirusiųjų
atspindžius
sužinojo kad karas niekam
netinka
* Istorinis reliktas, saugomas Vengruvo mieste, Lenkijoje, laikomas magišku ir siejamas su legenda apie šlėktą Janą Twardowskį, kuris esą pardavė sielą velniui už burtininkavimo dovaną. Tradiciškai tikima, kad šis veidrodis turi galią parodyti ateitį ar dvasias.
Ramybė
Pasijutau ramiau kai nusipirkau sklypą
kapinėse būdamas trisdešimt kelerių metų
taip pat galvoju apie papildomų lentynėlių gamybą
vandeniui skudurėliams ir plovikliams
kad būtų patogu
čigonai turi neblogus rūmus o aš svajoju
apie kažką panašaus į jachtą netgi
su burėmis jei nutiktų potvynis arba jei
svetimos civilizacijos norėtų mane prikelti
gerai nutašytas marmuro masyvas
žvelgiantis į saulę tarp kitų akmenų
su judančiu vyzdžiu Kararos marmuro fone
mano kapas stiprus žvilgsnis į ateitį
tarsi išdžiūvęs šaltinis į kurio tuštumą dabar žvelgiu
bronziniai paminklai yra niekas palyginti
su pelenais kurių šaltinis yra tavyje
Vertė Tadas Žvirinskis