Fragmentas traukinyje Luganas–Milanas

Arnoldo Schoenbergo internetinė svetainė informuoja, jog lygiai prieš 95 metus, liepos 17-ąją, Šveicarijos Lugano mieste buvo parašyti pirmieji operos „Moses und Aron“ taktai. Su Luganu atsisveikinau prieš keturias dienas – liepos 13-ąją. Tądien atvykome koncertuoti su „Ensemble Modern“ kolektyvu. Schoenbergas, kurį visą gyvenimą persekiojo triskaidekafobija, skaičiaus 13 baimė, mirė 1951-ųjų liepos 13-ąją. Likimo ironija. Nesu skaičių fanatikas, tačiau siužetų lygtys teksto matricoje gelbsti sufleruodamos užgemančias trajektorijas. Literatūrinio perono prieangyje lūkuriuoja keliauninkai, netrukus pajudėsiantys vingiuotais frazių, sakinių, pastraipų ešelonais. Ir mes, saujelė kompozitorių ir dirigentų, vidurdienio koncertinei programai nuskambėjus, patraukiame į stotį ir keliaujame Milano kryptimi.

Daugiskaita keliaujantiems tereiškia viena – pokalbius, senas istorijas, spontaniškų minčių pingpongą. Tai juk kas kita, nei keliauti solo. Keli mirtingieji prisimena akimirkas su nemirtinguoju enfant terrible Fausto Romitelli*, Salvatore Sciarrino… Italų klasikai! Tokių istorijų galėtų pavydėti net talentingiausi biografai, bet privatumo užsklanda ir takto pojūtis šio teksto autorių palieka vieną, sklaidantį senos „Moleskine“ (nepralenktas itališkas dizainas iš, atspėjote, Milano!) užrašinės lapus. Atsitiktiniam puslapyje atverčiu smulkiu šriftu prikeverzotą penklinę ir šifruoju atidžiu žvilgsniu. Nusikeliu ne taip jau ir toli, į 2021-ųjų lapkritį, kuomet su Hansu Abrahamsenu sėdėjome jo viešbučio fojė, Vilniuje. Jo kreivas šriftas nemeluoja – tai Hanso schemos, skaičiai (7, 11, 13!) ir struktūros. Beveik nepamenu to atminties fragmento, tačiau prisiekęs muzikas (ir matematikas) tą vakarą man sufleravo muzikinę miniatiūrą, kurią galiausiai panaudojau savo kompozicijoje.

Šio danų kompozitoriaus estetika – šaltai chirurginė. Tai šerkšno ir žiemos poetika, smogianti veik deimantiniu tikslumu. Už lango kepina prisirpusi popietinė saulė, virš Alpių sklaidos drėgno rūko debesys, kuriuos prakošia lengvas brizas… O Hanso skaičiai (ne veltui trylika tą liepos 13-ąją ir pagavo mano žvilgsnį) ledo adatėlėmis subado laiko tėkmę ir traukinio langai pasidengia nematomu šerkšnu. Galbūt pats Schoenbergas čia padiktavo muziką? Šalia manęs toliau kvatojasi kolegos, nuaidi pokalbio skeveldros vagone… Bet aš jaučiuosi subadytas tos šaltos akupunktūros, kurią tarytum netikėtai atradau savojoj užrašinėje. Aš sužalotas stebuklingo veidrodžio skeveldros. Ką dar prisimenu iš to šalto 2021-ųjų vakaro?

Kalbėjom apie tylą. Šalia – mano paties ranka pasižymėti sakiniai: „Vietoj tamsos – tyla. Kuždėjimas. Tyla kaip skausmo metafora. Triukšmas iš tylos. Tuomet ji aidi.“ Užverčiu knygelę ir pakeliu akis. Konduktorius Lorenzo praneša, jog pasiekėme stotį. Tai kadras, ne daugiau. Tik kadras. Portretas atminimui, jei norite – fragmentas. Traukinys sustoja, keleiviai išsiskirsto, ir mes apsikabiname jau paskutinį kartą. Ciao amici!