Diodas gyvas – tegyvuoja ir jo Diva!
Gyvenimas – netikėtas ir žaismingas dalykas. Kartais viskas susiklosto ne taip, kaip tikėjomės, o kartais – visiškai ne taip, kaip norėtume ar reikėtų. Spalio 7-osios popietę „Elevators“ renginių serija, skirta moterims muzikos kūrėjoms, žadėjo meistriškumo dirbtuves, o vakare – gyvą Suzanne Ciani pasirodymą su „Buchla“ – moduline sintezatorių sistema, jau pusę amžiaus formuojančia jos skambesį. Bet „Buchla“ nepasirodė. Po paskutinio koncerto Škotijoje instrumentas dingo kažkur pakeliui į Vilnių, o kartu su juo – ir visi planai. Šiaip ar taip, tai, ką gavome vietoj to, buvo daugiau nei paguoda.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro, buvusios Vilniaus plokštelių studijos, didžioji salė pasirodė esanti beveik ideali erdvė tokiai muzikai. Jos lubos – sovietmečio betoninių stalaktitų miškas. Po jomis vietoj numatyto gyvo pasirodymo per keturkanalę garso sistemą nuskambėjo vieno iš Suzanne Ciani gyvų „Buchlos“ koncertų įrašas. Suzanne Ciani modulinė sistema tokia nepaprastai vertinga ir unikali, kad per pusdienį surasti jai pakaitalą buvo menkai tikėtina. Nuskambėjus įrašui salė tarytum ėmė alsuoti, banguoti. Elektroninė muzika iš analoginės mašinos, kurios nėra, po lubomis, tarsi kokiu inžinierių komiteto suprojektuotu geologiniu dariniu, čia skambėjo itin savai. Gal todėl, kad ir Ciani garsą traktuoja kaip fizinę erdvę – tokią, kuria galima vaikščioti.
1946 m. Indianapolyje gimusi Ciani mokėsi klasikinio fortepijono, studijavo kompoziciją Velslio koledže, o vėliau išvyko į Berklį, kur sutiko Doną Buchlą ir pirmą kartą susidūrė su jo keistais, klavišų neturinčiais moduliniais instrumentais. Ši pažintis iš esmės pakeitė tolesnį jos gyvenimą. Aštuntajame dešimtmetyje ji persikėlė į Niujorką ir išgarsėjo kaip komercinio garso dizaino kūrėja, sintezuotais garsais prakalbindama reklamas, pinbolo automatus ir garsųjį „Coca-Colos“ buteliuko atkimšimo bei pylimo garsą. Kūrė muziką kinui, taip pat ir filmui „The Incredible Shrinking Woman“. Soliniai albumai, tarp jų „Seven Waves“ ir „The Velocity of Love“, pelnė jai ištikimą klausytojų ratą ir keletą „Grammy“ nominacijų. Po daugelio metų pertraukos ji sugrįžo prie gyvo grojimo moduline sistema ir atrado jos laukiančią naują kartą – apie tai pasakoja dokumentinis filmas „A Life in Waves“. Muzikos žurnalistas ir autorius Davidas Gogginas ją praminė „Diodo diva“ – iš pažiūros šaltą ir technišką instrumentą Ciani išmokė kalbėti šiltai ir gyvai. Pravardė prilipo ne be reikalo.
Žvelgdama į Suzanne, prisiminiau kitą nuo paauglystės mylimą divą – Laurie Anderson. Šias moteris vienija neišsenkantis smalsumas ir savotiškas humoro lengvumas. Įdomu ir tai, kad jos gimė kone tą pačią dieną: Ciani – birželio 4-ąją, Anderson – birželio 5-ąją, tik metais vėliau. Anderson dažnai kalba apie tris gyvenimo taisykles, kuriomis vadovaudavosi drauge su vyru Lou Reedu. Pirmoji – nieko nebijoti. Suzanne Ciani šios taisyklės taip pat laikosi jau seniai: pirmąkart sutikusi Doną Buchlą ir susižavėjusi jo modulinių sintezatorių sistema, ji drąsiai pasiprašė pas jį įdarbinama, nors visas kolektyvas buvo vien vyriškas. Kitą dieną dėl ne visai aiškių priežasčių Donas Suzanne išvijo, bet jai pakako įžūlumo jam atšauti, kad su tokiu sprendimu ji nesutinka ir niekur neis. Antroji taisyklė – pasirūpinti geru „nesąmonių detektoriumi“ ir išmokti juo naudotis. Čia kalbama apie intuiciją – vieną galingiausių įrankių, kokį tik gali turėti menininkas ir apskritai bet kuris žmogus, Ciani jį gerai valdė. Trečioji Laurie taisyklė, prie kurios vis sugrįžtu, – „kad ir ką darytum, elkis švelniai“. Galbūt ši taisyklė jai artimiausia: jos švelni kalbėsena ir betarpiškas bendravimas paliko įspūdį ne tik man, bet ir daugeliui, kuriems teko su ja persimesti vienu kitu žodžiu.
Pats koncertinis įrašas savo skambesiu buvo artimas tam, ką Suzanne Ciani gyvai groja pastarąjį dešimtmetį, ir priminė nuostabų 2023-iųjų Ciani ir Jonathano Fitoussi albumą „Golden Apples of the Sun“ (tai nuoroda ir į Rayʼaus Bradbury mokslinės fantastikos rinkinį tokiu pačiu pavadinimu, ir į to paties laikotarpio elektroninės muzikos kūrėjo Mortono Subotnicko albumą „Silver Apples of the Moon“): elektroninis garsas čia pulsuojantis gyvumu, organiškas, nuolat mutuojantis. „Buchlos“ kuriami aukšti, skaidrūs, kartais beveik stikliniai tonai. Kadangi čia naudojama dažnio moduliacija (FM) ir bangos formos lankstymas, o ne vien tradicinis dažnių filtravimas, tekstūros dažnai krypsta į šaltą, mirguliuojantį, žvangantį metalą, skambančius varpelius ar dūžtantį stiklą. Šiuos tonus keičia gilūs, minkšti virpesiai ir lėtai slenkantys dažnių sluoksniai. Garsai ne tiek jungiasi į aiškias melodijas, kiek tarsi vienas iš kito auga, tirštėja, sklaidosi ir vėl išnyra kitur. Kvadrofoninėje erdvėje šis judėjimas primena lėtą bangavimą: garsas tai artėja, tai tolsta, keičia tankį ir svorį, apgaubia klausytoją iš visų pusių. Ši nenuspėjama garso eiga suteikė perklausai ypatingo trapumo: atrodė, kad muzika gimsta čia pat, klausytojo akivaizdoje, net jei tai tik įrašas. Širdį suspaudė pagalvojus, kokia euforiška patirtis būtų mūsų laukusi, jei būtume galėję klausytis jos gyvai. Kaip ir „Golden Apples of the Sun“, tai muzika, kurioje gali būti.
Vis dėlto didžiausia to vakaro įžvalga – dar kartą prisimintas nebanalus žaismingumas, kurio, būna, pasigendu lietuviškoje aplinkoje. Aštuoniasdešimtmetė Ciani su neaišku kur klaidžiojančiu itin asmenišku instrumentu ir ne visada išsipildančiais planais pati buvo šmaikštesnė, lengvesnė ir gyvesnė nei dažnas perpus jaunesnis kūrėjas. Ir galbūt būtent čia slypi viena iš jos kūrybinio ilgaamžiškumo paslapčių: ji iki šiol nebijo žaisti. Antrą dieną iš eilės vilkėdama tais pačiais drabužiais, ji laisvai bendravo ir dalijosi patirtimi su meistriškumo kurso ir koncerto dalyviais, juokavo. Priešais save turėjome istorinę elektroninės muzikos asmenybę ir vieną iš jos pradininkių, tačiau nė trupučio neprimenančią „ikonos“ ar „divos“ – veikiau žmogų, tiesiog leidžiantį laiką su savo klausytojais.
Todėl buvo sunkoka nepajusti kontrasto su vakarą apšildančiu lietuvių duetu „Dear, Dear“ – kone visiška headlinerės priešingybe: surepetuota, nušlifuota, net statiška. Nepadėjo net ir kiek nerangus stalo teniso žaidimas pasirodymo pabaigoje. Scenoje – daugybė analoginių (ne modulinių, kaip buvo teigiama vienos muzikos apžvalgininkės) aparatų, tereminas ir kiti instrumentai, dauguma jų skirti gana konkrečiai funkcijai ar vienam garsui išgauti. Moterys su vakarinėmis suknelėmis, šukuosenomis ir makiažu atrodė įspūdingai, bet tai tik prisidėjo prie to, kad pasirodymas primintų kruopščiai surežisuotą muzikinį spektaklį, kuriame vargiai palikta vietos improvizacijai, net jei ir pats pasirodymas iš principo turėjo jos elementų. Net fortepijonas čia buvo „paruoštas“. Žaidžiu žodžiais, tačiau ironiška, kad jis man ir tapo veržliausiu, labiausiai patikusiu pasirodymo elementu.
Apskritai – tai beveik pačios Ciani ir „Buchlos“ filosofijos antitezė: jei turi klavišus, tai nėra sintezatorius. Klavišai neišvengiamai grąžina į senus įpročius, gamas ir lūkesčius, o laidų ir įtampų raizginys kviečia klajoti ir leistis stebinamam. Nes sintezatorių muzika iš esmės ir yra apie tai – apie tą žaismingą diodą, leidžiantį srovei tekėti viena kryptimi; apie paprastą, bet stebuklingą jėgą – elektrą, kuri gali virsti garsu ir muzika. Ne veltui pati Suzanne per dirbtuves ir vakare ne kartą tai pakartojo: turėtume būti dėkingi bent už tai, kad apskritai turime elektros! Ir vis dėlto – Diva savo įsitikinimuose neužstrigo. Po gilaus klausymosi sesijos sugrojo vieną savo klasikinių kūrinių tuo pačiu preparuotu fortepijonu, prieš tai atsiprašiusi už galimas klaidas, nes tai – pirmas kartas, kai per dešimt metų prie jo prisėda. „Pradėjau nuo fortepijono, paskui apleidau jį dėl „Buchlos“. Pirmąkart jos netekusi, grįžau prie fortepijono. Tada susižeidžiau riešą ir prieš dešimt metų vėl perėjau prie „Buchlos“. Gal laikas dar kartą grįžti prie fortepijono?“ – juokavo Suzanne.
„Buchla“ Vilniaus nepasiekė, bet užtat pasiekė už jos slypinti filosofija: atlaisvink laidus, leisk signalui klajoti ir lauk – tuoj kažkas tave nustebins. Kažkur tarp Škotijos ir Lietuvos pasiklydo sintezatorius, bet vakaras dėl to nepaklydo. Lengva tai pamiršti, ypač mūsų kraštuose, kur šaltasis periodas toks ilgas, kad viskas apstingsta; kur rimtis taip dažnai painiojama su gilumu, o žaismingumas – su nebrandumu. Lyg viską, kas prasminga, būtų būtina prieš tai kaip reikiant apsunkinti. Planavimas, lūkesčiai, ištobulintos formos – gerai, bet kartais gerai ir palikti vietos netikėtumui. Suzanne Ciani vakarykščiais drabužiais ir be brangaus savo instrumento tą puikiai žino. Verta to nepamiršti – bent jau iki kito karto, kai kas nors pasimes pakeliui, o viskas, ko tikėjomės, pasuks visai kita linkme.