Dvi pasaulio pabaigos, ilgesys sugrįžti ir liūdesyje rastas džiaugsmas

Kartą užmigau vakarėlyje, kuriame aplink stoviniavo ir šnekėjosi žmonės. Vis lingavau iš sapnų į realybę ir atgal. Kartais išgirsdavau dainų fragmentus, o tada vėl grįždavau prie vaikiškų praeities vaizdų, kurie per pasąmonę virsdavo vaikų dainelėmis.

Iš Davido Tibeto knygos „England’s Hidden Reverse“ (2014)

Šaiva tantroje teigiama, kad menstruacijų metu tarp šio ir anapusinio pasaulio atsiveria plyšys, o moteris tampa nevisiškai savimi ir įgyja mėnulio bei jūros savybių. Tai sužinojus, Davidą Tibetą apsėdo mintis, kad žmogaus viduje – ne per meditaciją ar maldą, o dėl biologinės prigimties – atsiranda tiltas tarp jo ir amžinybės. Per menstruacijas patiriamą moters būseną jis prilygino Kristaus kančiai (kitai jo pamėgtai temai) – abiem reikia kraujuoti, kad būtų įmanomas gimimas, naujas pasaulis, nauja pradžia ir naujas gyvenimas.

Savaitę prieš postindustrinės muzikos ir neofolko grupės „Current 93“ koncertą ne vieną turbūt lydėjo niūresnės, o ne su naujumu ir pradžia susijusios mintys – pasirodė žinia, kad buvęs „Anthropic“ tyrėjas BBC prisipažino, jog žmonės, dirbantys pažangiausiose DI laboratorijose, nuoširdžiai bijo dėl žmonijos ateities. Ši žinia sklido kartu su paties „Anthropic“ vadovo pasisakymais, kad visa industrija per ilgai slėpė nuo žmonių tikrąjį rizikos mastą. Dienų dienas po šios kraupios naujienos (nors atsirado ir tokių, kurie ją pavadino vien reklaminiu triuku, skirtu artėjantiems naujiems DI modeliams) galvoje sukosi bauginančios, anaiptol ne su šviesia lemtimi susijusios mintys – jei patys tų sistemų kūrėjai bijo to, ką sukūrė, kas belieka mums? Pokalbiai vis sukosi apie tą patį: kas mūsų laukia, kas nutiks žmonių profesijoms, menui, viskam, ką laikome sava ir kas verčia mus jaustis savimi. Tarsi dabar jau tikrai atėjo epochos pabaiga, o mes ir vėl varomi iš savo, kaip žmonių, savasties „namų“ klaidžioti po naujas, neištirtas erdves.

Tačiau rugsėjo 12-ąją ne vienas tamsesnės pogrindinės muzikos gerbėjas traukė į Šv. Jonų bažnyčią išgirsti ir patirti kitokios apokalipsės. Nors daugeliui šis žodis kelia niūrias asociacijas, iš tiesų jis kilęs iš graikiško apokalypsis – atskleidimo, apreiškimo, o ne katastrofos. Pirmasis D. Tibeto grupės „Current 93“ albumas vadinosi „Atskleista gamta“ (Nature Unveiled, 1984), ir jau daugiau kaip keturiasdešimt metų savo kūryboje šalia kitų temų jis gvildena vieną mintį: pabaiga kaip kažkas, kas atskleidžia, o ne vien verčia kentėti. Pirmoji pasaulio pabaiga – per ekraną: šalta, abstrakti, iš antrų lūpų niekad nesutiktų žmonių skleidžiama baimė. Kita – gyva: per išskirtinius D. Tibeto balsus (jų tikrai yra keli), gyvus ir elektroninius instrumentus bei lopšines primenančius kūrinius barokinėje Šv. Jonų bažnyčios erdvėje, apšviestoje trūkčiojančių, dažnai karikatūriškų, juodojo humoro nestokojančių vaizdų, – ji ne tik neįdiegė naujų baimių, bet ir pagydė nuo esamų.

Nors vėliau atsirado tokių, kurie kritikavo pasirinktą koncerto vietą, sėdėdamas tokiame senoviniame statinyje ir laukdamas grupės, žinomos dėl dainų tekstų, persmelktų krikščioniškojo misticizmo, eschatologijos ir apokaliptinių temų, besiremiančių Biblija ir jos apokrifais, taip pat įvairiais ezoteriniais, okultiniais ir literatūriniais šaltiniais, o dažniausiai skambančių kaip pasaulio pabaigos lopšinės, savaime pagalvoji, kad šiai erdvei visa tai anaiptol ne naujiena. Ji tikrai girdėjusi žmones sakant, kad pasaulis tuoj pasibaigs, bet vis vien dar stovi. Socialiniuose tinkluose pasidalintais storiais iš bažnyčios žavėjosi užsieniečiai draugai, laukiantys koncerto savo mieste, ir skundėsi, kad jiems teks tenkintis eiline koncertų ar scenos menų sale. Kiek žinau, pati grupė ir jos lyderis taip pat liko patenkinti, nors koncerto pradžioje ir pasitaikė vos juntamų techninių nesklandumų.

Po vieno iš grupės narių apšildančio solinio audiovizualinio projekto vakaras prasideda nuo „Boney M“ „Rivers of Babylon“ versijos. Ši suskamba, į pabaigą pamažu išsikraipo, o tada tarsi išsisklaido. Ant scenos pasirodžius grupei, senųjų diskotekų hitas virsta veikiau tolimu prisiminimu. Spėju, kai kam toks pasirinkimas galėjo pasirodyti netikėtas, bet pati daina – senesnė ir keistesnė nei ši visiems gerai žinoma jos versija. „Boney M“ 1978 metų hitas yra grupės „The Melodians“ dainos perdirbinys; jos žodžiai paimti iš 137-osios – tremties – psalmės („Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami“). Rastafarių tikėjime Babilonas reiškia priespaudos sistemą, o Sionas – namus.

Nuo pradžios iki pabaigos vakaro dainų sąrašą galima skaityti tarsi kerų eilutes. „Maldoror Is Ded Ded Ded Ded“ – tai nuoroda į XIX amžiaus groteskišką Lautréamont’o prozinę poemą. „The Great, Bloody and Bruised Veil of the World“ ir „The Descent of Long Satan and Babylon“ – tai visiška apokalipsė pagal Williamą Blake’ą, būtent ir reiškianti labiau apreiškimą nei katastrofą. (D. Tibetas netgi yra sakęs, kad W. Blake’as yra apsireiškęs jo sapnuose ir asmeniškai pasidalinęs su juo pranašyste.) Keletas naujesnių kūrinių, pritariant fleitai ir pianinui, „Bright Dead Star“ ir „A Thousand Witches“ iš vieno naujesnių, man menkiau pažįstamų „Current 93“ albumų pavadinimu (lyg tyčia) „The Light is Leaving Us“…

Tą akimirką dingteli: ką aš čia veikiu? Kaip viskas čia nepaprastai liūdna. (Į koncertą su drauge ėjome niūniuodamos tragikomišką „Current 93“ kūrinį „Misery Farm“ apie nupiepusių nelaimėlių fermą pritariant tokiam pat smuikeliui.) Ar tikrai man to reikėjo, ar tikrai norėjau ateiti į šį koncertą tam, kad leisčiausi graudinama iki pačių sielos gelmių? Postindustriniame judėjime man visuomet buvo gerokai artimesni D. Tibeto bičiuliai – jo bendraminčiai iš klasikinės judėjimo scenos: „Coil“, „Death in June“ ir „Nurse With Wound“. Ir tada vėl prisimenu, kodėl niekada ilgam taip ir neužklydau į paties D. Tibeto pasaulį: jo muzika man skambėdavo tiesiog… pernelyg liūdnai (išskyrus kelis pasiutusius, kone komiškus momentus, ypač albume „Islands“, kuriame dainuoja ir jaunutė Björk). Niekada nemėgau beprasmio, tuščio liūdesio – labiau mane traukia dualumas, daugiasluoksniškumas, kai vienu metu telpa bent du, o kartais ir daugiau dalykų. Tokie kontrastai ir ironizavimas simboliais postindustrinėje muzikoje nėra kažkas neįprasto, ir iš tikrųjų D. Tibeto diskografija – ne išimtis: jo kūryboje apokaliptinė krikščioniška ir okultinė medžiaga – Aleisteris Crowley, gnosticizmas, mirtis – susipina su pasikartojančiomis, beveik absurdiškomis fiksacijomis, tokiomis kaip Noddy (vaikų knygų personažas) ir svastikos simbolika, iš čia tokie albumų pavadinimai kaip „Swastikas for Goddy“ ar „Crooked Crosses for the Nodding God“. Tai ta pati karikatūros ir siaubo susidūrimo logika: mylimas, saldokas vaikiškas personažas susilieja su vienu labiausiai su smurtu ir žiaurumais siejamų XX amžiaus simbolių, o visa tai skamba muzikoje, kuri kitu atveju yra nuoširdžiai, pamaldžiai apokaliptinė. Tai nei tikra satyra, nei pritarimas – veikiau atrodo, kad karikatūriškas, „netinkamas“ vaizdinys naudojamas tam, kad trumpam sutrikdytų klausytojo įprastas gynybines reakcijas ir taip iš tiesų rimtas turinys – mirtingumas, teismas, transcendencija – paveiktų kitaip. Tai vienas iš dalykų, kurie labiausiai mane ir žavi „Current 93“. Taigi koncertui baigiantis, o dar labiau – dabar pagaliau geriau supratau D. Tibeto ir „Current 93“ pasaulį. Ir, kad ir kaip keista, jis pasirodė kur kas artimesnis manajam, nei maniau: dualumo ir daugialypiškumo jame – apsčiai. Tiek aš, tiek D. Tibetas augome tolimuose, žiūrint iš gimtinės, „egzotiškuose“ kraštuose. Keturiolikos abu sugrįžome į gimtinę, bet iki tol per turbūt svarbiausius raidos metus visiems laikams susikūrėme idealizuotą, iš esmės kiek netikrą jos vaizdinį. Suaugę blaškėmės ieškodami savo vietos, bet taip jos ir neradome, o sugrįžę į idealizuojamą vaikystės kraštą susidūrėme tik su širdį draskančiu skurdu ir kitais dalykais, kurių vaiko akys nefiksuodavo. Iš čia ir tas mano ne taip seniai suprastas, tarytum perdėtas D. Tibeto angliškumas, kontrastai, laviruojantys tarp visiško siaubo ir pastorališko infantilumo. Iš tikrųjų jau žinojau, koks jausmas yra ieškoti savo Siono ir jo nerasti.

Keturios dainos iš albumo „Thunder Perfect Mind“, pavadinto pagal Nag Hamadyje rastą gnostikų tekstą, kuriame balsas ištaria: „Aš esu pirmasis ir paskutinis“ – čia pat vėl sąmoningai prieštaraudamas pats sau. Tada keli švelnūs posūkiai: „A Silence Song“ ir „Mary Waits in Silence“… Pasaulio pabaigos lopšinės toliau liūliavo, kol mano viduje kažkas tarsi įtrūko. Buvau priversta pažvelgti į giliausią savo sielos kertelę, kurioje laikiau užrakintą begalinį, gilų liūdesį. Pagaliau, po ilgo laiko pajėgiau prie jo prisiliesti, o tada ir jį paleisti, duoti ištekėti, kaip tam kraujui. Viduje pasidarė tuščia ir lengva, kaip būna po ilgai užsitęsusios pabaigos, kai vietos atsiranda kam nors naujam.

Dėl ko verta gyventi, jei ne dėl sielą gydančių patirčių? Tuo metu grupė užgroja „Panzer Ruin“ – tai groteskiškas, šiurpiai malonus kūrinys, kaip tik laiku tarsi netikėtas sprogimas nutraukiantis gydančius lopšinių kerus. Kūrinys iš 1990-ųjų albumo „Looney Runes“ čia skamba apgaubtas monotoniško intensyvaus – tekstūra ir klampumu, o ne tempu – postindustrinio griausmo, lydimas demoniško D. Tibeto falceto. Iš vizualizacijų hipnotizuoja animacinis vilkas iš amerikietiškų antropomorfinių filmukų, tik kad sukurtas Šėtono. Netikiu, kad tik mane vieną tada Šv. Jonų bažnyčioje apėmė euforija, tačiau ši, kaip žinoma, stipresnė išliejus įtampą per ašaras. Dar pora kūrinių iš 2022 metų albumo „If a City is Set Upon a Hill“ – paskutinio „normalaus“ „Current 93“ albumo prieš seriją dark ambient ir musique concrete įrašų, leidžiamų iki šių dienų, o tada maloniai nustebina ir į 1993-iuosius sugrąžina „Imperium V“ iš albumo „Hitler as Kalki“. Šis pavadinimas vis dar verčia žmones raukytis (ar bent jau kilstelėti antakį). „Current 93“ veikia scenoje, kurioje su simboliais žaidžiama rizikingai, o pats D. Tibetas dešimtmečius praleido aiškindamasis, atsiribodamas ir iš naujo daug ką peržiūrėdamas.

Netrukus jau plaukiu tarp minkštų juodų žvaigždžių, juodais laivais per jų ryjamą dangų – ir kai jie, po dešimties metų iš tiesų vėl pasirodę, sugrįžta („Black Ships Ate the Sky“ buvo grojama pirmą kartą nuo 2016-ųjų), aš jau seniai juose sėdžiu. Dešimt metų neliesta daina, sugrąžinta tik todėl, kad kažkas to panorėjo, neturi nieko bendra nei su auditorijos įsitraukimo rodikliais, nei su turinio kalendoriais. Tai vienas paskutinių neoptimizuotų dalykų, kuriuos žmogus dar gali nuveikti.

D. Tibetui ir jo grupei padėkojus organizatoriams (linkėjimai šaunuoliams „Facial Tumour Booking“, jau ne vienus metus į Lietuvą vežantiems sunkiasvores pogrindžio naujienas ir gyvas legendas) ir žiūrovams, muzikantai palieka sceną. Mes, nenorėdami išeiti iš savo užburtos būsenos, plojame keletą minučių, kol grupė sugrįžta ir iš pradžių sugroja visų pamėgtą „gnostinio laikotarpio“ kūrinį – „Oh Coal Black Smith“, formą keičiančią folkloro baladę, itin mėgstamą grupės gerbėjų. Nerimą keliančių, iš pirmo žvilgsnio nekaltų, bet grobuoniškų vaizdinių kūrinys, pavyzdžiui: „Tada ji pavirto musele, / Musele, zujančia ore, / O jis pavirto voru / Ir partempė ją pas save.“ Žmogus, vis grįžtantis į smurtą – į jį įsitraukdamas ar įstumiamas, – persmelkia nemažai D. Tibeto kūrinių, tai ypač atsiskleidžia dviprasmiškuose pavadinimuose, tarkime, „Falling Back into Fields of Rape“ („Grįžimas į rapsų / prievartos laukus“). Smurto bei prarasto rojaus vaizdiniai ir grožio sambūvis – pasikartojantis „Current 93“ motyvas, kaip ir klausimas: kas mus palaiko, kai parpuolame? Koncertą užbaigia „Hushabye Mountain“ – lopšinė iš filmo „Chitty Chitty Bang Bang“, ją šeimai skirtam filmui parašė broliai Shermanai. Po dviejų valandų šiurpaus grožio ji tampa paskutiniu vakaro akordu. Ir vėl, vaikiška dainelė skamba greta giesmės apie pasaulio pabaigą – ir nė viena kitos neužgožia.

Vis dėlto „Current 93“ liūdesys ne beprasmis – greičiau jau užtarnautas. Kažkas jį kūrė, nešiojosi savyje ir rizikuodamas pateikė mums, tarsi praliedamas savo kraują už kitus. Mechanizmas, niekad nieko nepraradęs, liūdesį gali imituoti, tačiau netikiu, kad jis būtų atvėręs tas pačias duris. Šalia baimės, kad DI gali mus sunaikinti, auga ir tylesnė: kad jis jau dabar keičia patį supratimą, kas laikoma tikra. Vargu ar įmanoma atsiversti naujienų srautą nesusimąstant, kas – ar kas per daiktas – sukūrė tai, kas prieš akis: tekstai plaukia sklandžiai, vaizdai vis labiau nušlifuoti, muzika užsakoma bet kurio atlikėjo stiliumi. Viskas prieinama ir atrodo, kad niekam nieko nekainuoja.

Todėl žmogaus sukurtų dalykų vertė neapsiriboja vien tuo, kad juos sukūrė žmogus, – svarbi ir kaina, kurią reiškia ši jų kilmė. Ne todėl, kad žmogaus sukurtas kūrinys savaime būtų „tikresnis“ ar visada paveikesnis, o todėl, kad jo atsiradimo istorija yra dalis to, ką mes iš jo patiriame. DI galėtų sukurti kūrinį, skambantį kaip „Current 93“, bet negalėtų „sukurti“ D. Tibeto, kuris po dešimties metų nusprendžia, kad šįvakar turi parplaukti „Black Ships“. Negalėtų stovėti prieš mus ir atlikti savo kūrinių tobulai, kiek tai leidžia žmogiški ištekliai, bet be galimybės suklysti, erdvėje, kuri dar ir savitai nuspalvina jo muziką, o juo labiau greičiausiai nedrįstų vakaro baigti lopšine. Tą vėsią Vilniaus naktį, išgirdus septintą dešimtį einantį, galbūt taip savo Siono ir neradusį anglą, deklamuojantį apie visko pabaigą čia švelniu, čia skardžiu, čia virpančiu, čia tvirtu, kone pamokslaujančiu balsu, būti ten atrodė kaip savotiškas pasipriešinimo aktas, netikėtai dar virtęs ir gydančia patirtimi. Įrenginys gali imituoti paviršių, bet čia kiekvienoje natoje slypėjo gyvenimas: manijos, sielvartas, tikėjimas ir abejonės, o prieš mus stovėjo už tai atsakingas žmogus, tai turėjo savo kainą, ir mes buvome to liudytojai.

Vėl sugrįžtu į pradžią – prie tremtinių, sėdinčių prie Babilono upių, ilgesingai svajojančių apie namus. Galbūt Babilonas – tai pasaulis, kurį dabar visi kartu kuriame: įelektrintas / įspūdingas, begalinis ir širdžiai svetimas. O Sionas galbūt iš viso nėra vieta. Tai kažkas, sukurta žmogaus rankomis, sąmone ir širdimi už tam tikrą auką, su galimybe patirti nesėkmę ir tikrumu, kad jis tikrai buvo čia.

Tą naktį barokinėje Vilniaus bažnyčioje dviem valandoms – aš sugrįžau namo.