Λόγος ribos
Ar yra riba, kurią peržengus neįmanoma atleisti? Ar yra konfliktų be išeities? Sofoklio „Filoktete“ dramatizuojama situacija, kai politinis tikslas – pergalė Trojos kare – reikalauja pasitelkti tiek klastą, tiek prievartą, tačiau susiduria su individo patirtu neteisingumu ir pateisinamu pykčiu. Dešimt metų Lemno saloje paliktas kenčiantis ir įniršęs Filoktetas nesileidžia būti racionaliai įtikintas grįžti į Troją. Tragedijos veiksmas sutelktas į trijų veikėjų – Odisėjo, Neoptolemo ir Filokteto – susidūrimą, kuriame išryškėja skirtingi atsakai į šią problemą: politinis pragmatizmas, grindžiamas klasta; empatiškas, bet politiškai neefektyvus teisingumo atkūrimas ir pyktis, kylantis iš patirtos neteisybės, užkertantis kelią politiniam veiksmui. Konflikto atomazga pasiekiama tik per dieviškojo autoriteto įsikišimą, kuris peržengia žmogiškojo įtikinėjimo galimybes. Odisėjo klastingus ir Neoptolemo širdingus, bet neatliepiančius λόγους (žodžius) keičia dieviškasis μῦθος (ištara).
„Filokteto“ dramatizuojamos politinio sprendimo ribos reikšmingai rezonuoja su tragedijos sukūrimo laikotarpiu. 409 m. pr. Kr. Atėnai buvo išsekę nuo ilgo Peloponeso karo, patyrę skaudžius nuostolius Sicilijos ekspedicijoje ir oligarchinį perversmą, po kurio tik neseniai buvo atkurta demokratinė santvarka. Šiame kontekste politinis λόγος, grindžiamas strateginiu skaičiavimu ir retorika, jau buvo praradęs dalį savo patikimumo, o bendruomenėje stiprėjo nepasitikėjimas politine lyderyste. Sofoklio tragedijoje rodomas neveiksmingas įtikinėjimas, manipuliacinė politika ir prievartos grėsmė atspindi situaciją, kurioje politiniai sprendimai nebeatrodo nei moraliai pagrįsti, nei racionaliai įtikinami.
Šių dienų politiniame kontekste (tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu) susiduriame su panašiais iššūkiais. Demokratijos erozija, augančios kraštutinės politinės jėgos, kylantis nepasitikėjimas institucijomis, bręstanti poliarizacija taip pat rodo krentantį piliečių kliovimąsi λόγος galia. Daugiau kaip ketverius metus trunkantis karas Ukrainoje ir jo potenciali baigtis irgi verčia svarstyti, ar ši drama neatsikartos – ar mes vėl susidursime su politine aklaviete be išeities? Šias įtampas naujausioje Jaunimo teatro premjeroje Cezaris Graužinis režisūriniu atžvilgiu perteikia sėkmingai, tačiau vaidybiniu požiūriu drama neįtikina. C. Graužinis šią įtampą scenoje pirmiausia įkūnija per erdvę. Spektaklio pradžioje tvyranti tyla atsiskleidžia kaip žodžio silpnybės ženklas, iš anksto nustatantis toną visam spektakliui – čia λόγος neveiks. Odisėjas (akt. Gediminas Storpirštis), Neoptolemas (akt. Žygimantas Vainauskas) ir Filoktetas (akt. C. Graužinis) didžiąją dalį spektaklio statomi priešingose scenos pusėse, apšviesti priešingomis šviesomis – šis paprastas, bet tikslus sprendimas vizualiai įtvirtina mintį, kad susitaikymo erdvės tarp jų nėra. Odisėjas visą spektaklį kalba rūsčiu, militaristiniu tonu – jo karinė apranga ir laikysena artimesnė tironiškam karo vadui nei politikui, ieškančiam kompromiso. Tai atitinka Sofoklio vaizdinį – Odisėjui žodis tėra įrankis savo tikslui pasiekti. Tas pats aktorius atlieka ir smagų pirklio vaidmenį. Esminė tragedijos idėja, kad konfliktas negali būti išspręstas, kad λόγος turi ribą, režisūriniu atžvilgiu stipriausiai perteikta per atsisakymą išspręsti veiksmą scenoje: Filokteto įtempta strėlė lieka neiššauta, Odisėjo ir supančioto Filokteto virvė nenutraukiama.
Deja, tai, ką C. Graužiniui pavyko pasiekti režisūriniais gebėjimais, nepavyko atskleisti vaidyba. Filokteto (dešimt metų nemačiusio žmonių ir išgyvenusio fizinę bei emocinę agoniją!) kančios vaidyboje buvo per mažai. Tekstas skambėjo monotoniškai. Galima manyti, kad tai buvo sąmoningas sprendimas – kančių išvargintas žmogus išreiškia apatiją, tačiau graikiškas Sofoklio tekstas (vertė Antanas Dambrauskas) kaip tik perteikia tirštą emocinę Filokteto būklę. Taip pat neįtikino Neoptolemo personažas – jam trūksta minkštumo, leidžiančio perteikti jo empatiją Filoktetui ir vidinę kovą tarp Odisėjo primesto pragmatizmo ir paties pasirinkto teisingumo. Neoptolemas, aprengtas kariškio kelnėmis ir juodais marškinėliais, taip pat lieka vienplanis. Kai vaidyba neperteikia šios fizinės ir emocinės kančios svorio, konfliktas netenka dalies savo tragiškumo. Simboliška, kad tai ryškiausia paties režisieriaus vaidmenyje.
Tačiau spektaklis atgydavo choro scenose. Choro (akt. Rūta Jonikaitė, Gintautė Rusteikaitė, Lukas Petrauskas) choreografija, kuomet jie ratu supa Neoptolemą, pirmąkart išvydę Filoktetą, kaip visi šokdami metasi ginti Odisėjo, kai į jį taikomasi strėle, yra gyviausios spektaklio akimirkos, perteikiančios sąmyšio ir empatijos temas, kurias nepakankamai atskleidė pagrindiniai personažai. R. Jonikaitė išraiškingai ir ironiškai pristato, kad Filoktetas grįš namo ir konfliktas baigsis – nors mes, žinantys mitą, suprantame, kad taip nenutiks. Šis žinojimo skirtumas tarp choro ir žiūrovo yra viena stipriausių scenų visame spektaklyje, perteikianti tragišką ironiją.
Vis dėlto tai neišsprendžia esminės problemos – spektaklio emocinė šerdis lieka neištirta. Interviu „Delfi“ C. Graužinis sakė, kad jam nebuvo svarbūs Neoptolemo charakterio bruožai. Režisieriui buvo svarbu atskleisti jauno žmogaus begalinį ryžtą „tapti kažkuo, kuo jis dar nežino“, „jauno žmogaus norą tapti“. Šio tapsmo nepavyko iki galo atskleisti scenoje. Neoptolemas, koks jis pasirodė prieš mus, yra apibrėžtas nuo pat pradžios – deklaruotas ieškojimas scenoje neįvyksta.
Programėlėje C. Graužinis įvardija spektaklio temą – senosios kartos (Filokteto) garbės, teisingumo ir užuojautos konfliktą su Odisėjo pragmatizmu. Tuomet Filokteto kančios stoka nėra vien technikos trūkumas, be jos paties deklaruotas konfliktas netenka pagrindo. Programėlė baigiasi viltimi išmokti „meno įveikti konfliktą tarp individo ir bendruomenės“, bet pats tekstas šio meno neišmoko: konfliktą baigia ne susitarimas, o Heraklio įsakymas. Interviu LRT C. Graužinis teigė, kad teatras turėtų kalbėti apie patirtį, ne etinę-politinę minties sklaidą, nors pats pasirinko tekstą, kurio esmė yra būtent ta sklaida. Bent man ta patirtis pirmiausia buvo nuobodulys.
Grįžtu prie klausimo, nuo kurio pradėjau. Sofoklio tragedijoms būdinga nepateikti konflikto sprendimo – dėl šios priežasties „Filoktetą“ kritikavo Aristotelis (dėl deus ex machina motyvo), o kai kurie šiuolaikiniai tyrėjai iki šiol abejoja, kodėl Sofoklis nusprendė įterpti Heraklio sceną. C. Graužinis šį klausimą scenoje uždavė tiksliai – erdve, šviesa, choru. Bet ties tuo, kur baigiasi Sofoklis ir prasideda paties režisieriaus vertinimas, spektaklis nutyla lygiai taip pat, kaip nutyla personažai, pasirodžius Herakliui. Tik šįkart ta tyla nebeatrodo prasminga – ji tiesiog reiškia, kad atsakymo perteikti nepavyko.
