Vienadienis

 

Ihoris Antoniukas (g. 1991) – ukrainiečių rašytojas, istorikas, pedagogas, kariškis, XX a. pr. siaubo ir keistosios literatūros tyrinėtojas. Debiutavo mistinių ir siaubo apsakymų rinkiniu „Pušų šnabždesys“ (Шепіт сосен, 2018). Čia skelbiamas apsakymas Одноденка iš antrosios knygos „Monetą mes kiekvienas“ (2024) išverstas į keliolika užsienio kalbų. Antoniuko trumposios prozos publikuota daugelyje ukrainiečių ir užsienio siaubo ir mokslinės fantastikos žurnalų bei antologijų.

 

Vienadienis

 

Jei su Laiku gerai sugyventum,

jis tavo laikrodžiui padarytų, ką tik tu nori.

 Lewis Carroll, „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“*

 

 

Nenumanau, kiek dar turiu laiko.

Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.

Nesklandumai prasidėjo maždaug prieš savaitę.

Gal dešimt ar dvylika dienų. Daugiausiai dvidešimt. Šioje pragariškoje situacijoje neįmanoma rasti atskaitos taško. Nesame Velso romano fantastai, galintys bet kada laisvai grįžti į pradžią. Paleisti rūdžių suėstą Laiko mašiną ir pakeisti prakeiktą praeitį. Kelio atgal nėra ir niekada nebuvo. Žmogaus pasirinkimas – galutinė ir nekintanti sąvoka. Niekada nesusigrąžinsi bedugnėn įmestos monetos.

Iš pradžių mums nesakė apie erdvinius sutrikimus. Laiko iškraipymus. Jonų anomalijas ir staigias mirtis. Žmonės mirdavo todėl, kad jų kūnai tiesiog sudegdavo – dažnai vos per kelias minutes.

Net ir šiandien, „Antrosios revoliucijos“ laikais, dalis žmonių vis dar gyvena uždarose visuomenėse, atskirtose nuo viso integruoto pasaulio. Be visagalio tinklo ir net primityviausio ryšio. Be gimstamumo kontrolės priemonių ir vakcinacijos nuo virusinių ligų. Be teisės rinktis.

Jie pavadino tai „laisve“. O mes pirmenybę teikiame mūsų piliečių saugumui. Tik dabar nebežinau, kas iš mūsų kvailesnis. Juk vienus kontroliuoja totalitarinė valstybė, o kitus – archajiška religija. Likusieji, regis, vadinantys save „laisvaisiais“, iš tikrųjų yra palikti likimo valiai. Juk mirties smagračio nebesustabdysi…

Ne iškart pradėjome skambinti pavojaus varpais. Viena ar dvi mirtys tėra statistika. Natūralioji atranka, pripažinkite. Absurdiška, bet gripas pasiglemžia gerokai daugiau žmonių nei lėktuvų katastrofos. Savižudybės – dažnesnės nei mirtys darbe. Tačiau pakanka kokio nors aukšto pareigūno ar jo artimųjų mirties, kad įvykis sukrėstų visą šalį.

Ketvirtadienį, rugsėjo vienuoliktąją, mirė ministro pirmininko duktė.

Ji pabudo maždaug septintą. Nusiprausė, išsivalė savo mažus sniego baltumo dantukus ir papusryčiavo. Dalyvavo licėjaus užsiėmimuose ir būreliuose. Septynioliktą valandą ją paėmė vairuotojas. Nuvežė į restoraną, kur jos laukė motina ir vyresnysis brolis. Stalas svarbiems svečiams buvo rezervuotas nuolatinai. Balta staltiesė, gyvos gėlės ir vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria vaizdas į Chreščatyką.

Jos amžinai užimtas tėvas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje pasaulinės energetikos klausimais. Apie tragediją jam pranešė po Australijos mokslininko pranešimo, kuriame šis įrodinėjo mėnulio bangų energijos naudojimo tikslingumą žymiai platesniu mastu. Ministro pirmininko lėktuvas pakilo į orą tryliktą valandą vietos laiku. Po valandos sostinės oro uostas jį pasveikino dulksna. Po dvidešimties minučių tarnybinis automobilis sustojo prie jo namų durų. Dukros veido, net ir mirusios, jis taip ir nepamatė. Jos kūnas subyrėjo…

Ko gero, skaitėte naujienas. Tai ir buvo kritinis taškas.

Laiko manipuliacijos. Štai ką mūsų kompanija „Chronos“ darė pastaruosius dvidešimt metų. Slapta tarptautinė korporacija su milijoninėmis investicijomis ir ypatingąja laboratorija mieste-vaiduoklyje arba uždarojoje „pelyno teritorijoje“, idealiai tikusioje moksliniams tyrimams. Mes ne vieninteliai ten įkūrėme mokslinių tyrimų centrą. Buvo ir kitų, kuriuos labiau domino genų projektai, biologiniai eksperimentai ir naujausi alternatyvios energijos šaltiniai. Žinoma, neapsieita ir be ginklų.

Atbaidyti turistus nebuvo sunku. Po dutūkstantųjų valdininkai užsigeidė pralobti iš naujos turizmo aukso gyslos – „kelionių į atskirties zoną“. Kitaip tariant, tai, kas iš jos liko po balandžio gaisrų „linksmaisiais“ du tūkstančiai dvidešimtaisiais**. Jie suorganizavo transportą, paruošė gidus. Beveik prie kiekvieno apgriuvusio pastato pritvirtino lenteles su pavadinimais, prispausdino tų prakeiktų QR kodų. Lvive turistiniai kodai vaizdavo liūtus, Černivciuose – ežius, o čia, įsivaizduokite, nupiešė čupakabrą. Juokas pro ašaras.

Norėdami paslėpti savo veiklą, sukūrėme dirbtinius padidintos radiacijos laukus. Iš tikrųjų – nieko mirtino, bet turistų prietaisai pypsėjo kaip išprotėję. Todėl šie baiminosi eiti toliau. Nebereikia jokių draudžiamųjų ženklų, visą parą budinčios apsaugos ar spygliuotos vielos. Žmonės kaip biologiniai padarai geriausiai reaguoja į signalus. Pavlovo šuo yra puikus to pavyzdys.

Iš pradžių viskas buvo giežtai įslaptinta. Tarsi mūsų veikla būtų buvusi ištrauka iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios amerikiečių serialo scenarijaus. Slapta laboratorija. Vaiduoklių miestas. Iki šiol nežinomi eksperimentai su laiku ir erdve. Iš tikrųjų visko esmė – pinigai. Pirmiausia užpatentuok, tada – pasirodyk visam pasauliui. Antraip tavo velniškai genialią idėją nukosės ir parduos už beprotiškus pinigus. Kinams ar draugams už vandenyno. Nematau jokio skirtumo. Visi jie vienodai trokšta pasigirti savo nauju žaislu. Žmonės niekada nesikeičia. Net visiškos pražūties akivaizdoje atsiras pasiruošusių iš to susižerti lengvo pinigo.

Bet ne viskas taip greitai, luktelėkite. Dar turiu keletą dešimčių minučių. Viliuosi, kad turiu. Todėl grįžkime į pradžią. Ne, ne į mirčių pradžią – į mano pradžią…

Iš tikrųjų visa ko pradžia buvo teorija, pateikta vaikiškoje enciklopedijoje kietais viršeliais ir su nespalvotomis iliustracijomis. Gavau ją septintojo gimtadienio proga. Daugumai tokio amžiaus berniukų dovanodavo dviratį arba riedučius. O aš galėjau apie tai tik pasvajoti. Skaityti pradėjau anksti, jau būdamas penkerių. Vaikščioti taip ir neišmokau iki šiol. Taip, supratote teisingai: šias eilutes rašau prirakintas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis tapo mano vieninteliu draugu. Jis išmokė mane kantrumo.

Prisimenu, skaitydamas susidomėjau keista idėja, ir ji nedavė ramybės keletą metų. Akimirką įsivaizduokite: jei vieną iš brolių dvynių, kuriuos net motina dažnai painiodavo vaikystėje, išsiųstume į kosmosą, o kitą paliktume čia, Žemėje, tai po dvidešimties metų pamatytume visiškai skirtingus žmones. Vienas brolis, tarkim, vardu Mychaylas, nugyvens čia visavertį gyvenimą: dirbs viršvalandžius, nuolat gers ir rūkys kaip garvežys (daugiau nei du pakelius kasdien) ir, neduokdie, ves trečią kartą. Kitas, Mykola, ramiai keliaus kosmoso platybėmis, gėrėdamasis žvaigždėmis ir žiaumodamas bjaurų maistą iš plastiko tūbelės, o dalis jo raumenų atrofuosis kaip paralitiko.

Kai įvyks „šimtmečio susitikimas“, Mychaylas atrodys kaip šešiasdešimtmetis pliktelėjęs seniokas su puokšte ligų ir antrojo laipsnio nutukimu, o astronautas Mykola, – žinoma, po tam tikros reabilitacijos Žemėje, – atrodys kaip trisdešimt penkerių simpatiškas vyrukas, neblogų fizinių duomenų ir puikios potencijos. Šiuo atveju svarbu ne gyvenimo būdas. Įsiminkite visiems laikams: viską lemia laikas.

Kosmose laikas eina kitaip nei Žemėje. Ten jis tarsi sulėtina žingsnį, niekur nebeskuba. Paimkite visą savo šeimą, kraustykitės į kosmosą ir nugyvenkite ten gerokai ilgiau. Susodinkite į erdvėlaivį mokslininkus, kuriems trūksta laiko Žemėje išrasti vaistams nuo mirtinų ligų. Knygų žiurkę, nuolat besiskundžiančią, kad neužteks gyvenimo visoms pasaulio knygoms perskaityti. Gražumėlis.

Sakysite, kvailystė? O aš – septynerių – maniau kitaip. Svajojau, kad „ateis laikas“ – ir tapsiu jo valdovu. Galėsiu pagreitinti nykias pilkas savaites ir ištempti kone iki amžinybės šlovingiausio triumfo akimirką. Galite pamanyti, kad esu beprotis. Iš tiesų neturėjau kitos išeities. Vaikams, įkalintiems vežimėliuose, šaltos žiemos dienos tęsiasi kur kas ilgiau nei skriejantiems rogutėmis.

Pirmuosius penkiolika metų buvau apsėstas šios idėjos. Rinkau bet kokią su tuo susijusią informaciją: mokslines hipotezes, įvairias teorijas ir pseudomokslinius traktatus apie laiko anomalijas, poslinkius ar skyles erdvėje. Perskaičiau kalnus knygų, krūvas periodinių leidinių. Mano lentynos lūžo nuo laikraščių ir žurnalų iškarpų. Kompiuterio standieji diskai buvo grūste prigrūsti milijardų žodžių, bet svarbiausias jų – žodis „laikas“.

Kitus penkiolika metų savanoriškai praleidau užsidaręs mokslinio centro „vienutėje“ ir tarsi beprotis dirbau iki visiško išsekimo. Kartais prabusdavau permirkęs prakaitu, karščiuodamas ir laužomas skausmų visame kūne. Galva svaigdavo, o skrandį grauždavo alkis. Bet visa tai buvo smulkmenos, palyginti su tuo, ką turėjau gauti mainais. Laikas. Jis buvo vienintelis ir slapčiausias tikslas.

Žmogus – sociali būtybė, todėl net didžiausias nedorėlis kartais nori su kuo nors pasikalbėti. Išsipasakoti, paverkšlenti ant peties. Niekada to netroškau, nė sekundės. Vengiau bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu. Tapau vienos iliuzijos įkaitu.

Nežinau, kaip mane susirado kompanija „Chronos“, bet anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.

Moderniausia įranga ir absoliuti veiksmų laisvė. Man tai darė įspūdį, bet nė akimirkos neleidau sau atsipalaiduoti. Didieji bosai, mokantys už beprotiškiausią tavo idėją, visada tikisi teigiamo rezultato. Niekam nerūpi, koks esi genialus. Žmonės reikalauja tik tavo darbo rezultatų ir nieko daugiau. Jokių sentimentų ar draugiškų patapšnojimų per petį. Šiandien tu žvaigždė – šviesk ir džiaukis. Nes rytoj niekas tavęs neprisimins. Pasaulis niekada nestovi vietoje. Kaip ir laikas.

Pinigai man niekada nerūpėjo. O viešumas ir šlovė – juo labiau. Amžinos varžybos dėl pareigų ar titulų. Tai – smulkmenos, kurias anksčiau ar vėliau pasiglemš užmarštis. Ar pastebėjote įdomų faktą? Šiandien paprasti žmonės dažniau kalba apie „Cezario“ salotas nei apie Romos valdovą. O „Napoleono“ gabalėlis svarbesnis už iškiliausią „ilgojo amžiaus“ karvedį.

Palaipsniui viskas mūsų pasaulyje praranda spalvas. Atmintis sudyla tarsi senovinė moneta. Bet tik ne mano misija – niekada. Vienintelis mane užvaldęs tikslas – sugauti laiką. Ir vieną dieną man tai pavyko…

Prietaisai užfiksavo šuolį ir pokytį.

Iškart pastebėjau, kaip strimgalviais pasileido laikrodžių rodyklės, o mūsų ekranuose stačiai išprotėjo raudoni skaičiai. Akimirksniu pašoko visų jutiklinių daviklių rodmenys. Ėmė be paliovos pypsėti. Atrodytų, tiriamasis vis dar sėdi erdvioje patalpoje ir mėgaujasi maistu, tačiau jo gyvybiniai rodikliai smarkiai pasikeitė. Svoris padidėjo keliais kilogramais. Veidas apsunko, o pilvas, tarsi ištiktas pagreitinto nėštumo, smarkiai suapvalėjo. Nespėjau nė mirktelėti, bet, patikėkit, viskas įvyko vos per sekundę.

– Šuolis! – tik tiek teišsprūdo. Ne išsyk patikėjau savo akimis. – Dangau švenčiausiasis… Pagaliau! Prakeiktas šuolis!

Ėmiau blaškytis, stebėdamas rodmenų skydelį. Dar kartą patikrinau visus duomenis. Prietaisai parodė tą patį rezultatą. Analogišką. Ne, klaidos būti negalėjo. Nors po tiekos nepertraukiamo darbo dienų sistema galėjo ir sukvailioti.

– Šuolis, – vėl ištariau, bet pusbalsiu, tarsi būgštaudamas sugadinti triumfo akimirką.

Mano rankos nervingai virpėjo. Suraukta kakta išrasojo. Per nugarą perbėgo šaltukas. Akimirką užsimaniau šokti iš vežimėlio, pulti į kiemą, kaip pamišęs, ir šaukti visam pasauliui, kad man pagaliau pavyko. Aš sugebėjau! Aš tai padariau! Padariau neįmanomą, neįsivaizduojamą dalyką. Nenusakomą. Bet tik akimirką. Taip, teisingai, akimirką…

Tada mano žvilgsnis vėl nuslydo į nevaikštančias kojas, ir viskas akimoju stojo į savo vietas. Beveik viskas… Juk tyrimai perėjo į naują, sudėtingesnį lygį. Laikrodžių rodyklės pašėlusiai skriejo į priekį, bet dabar neskubėjau aš. Mano tikslas buvo bemaž pasiektas.

Per metus rezultatai pasitvirtino. Per dvejus ateinančius metus, kai atlikome bandymus su žmonėmis, nenustatėme jokių nukrypimų. Jokių klaidų, trūkumų ar atvirkštinio veiksmo atvejų. Jokių kontraindikacijų, kaip šiuolaikinėse vakcinose. Iš tikrųjų, vakcinos taip pat kartais žudo. O aš gi dovanojau žmonėms antrą gyvenimą. Kaip tame Endriu Nikolo filme „Įkalinti laike“, rodytame antrojo tūkstantmečio pradžioje.

Mano išdidumas buvo beribis. Iš laimės svaigo galva. „Sėkmės svaigulys“ – skamba keistai, bet tai geriausias mano laimėjimo apibūdinimas. Ir būtent jo mastai pradėjo žudyti. Tikrojo aukų skaičiaus niekam nepavyks nustatyti. Statistika visada meluoja.

Per trejus metus kompanija „Chronos“ pradėjo gaminti… laikrodžius. Taip, būtent juos.

Iš pradžių pagaminta ribota serija – dvidešimt ar trisdešimt vienetų, ne daugiau.

– O kaip tai veikia? – nepatikliai klausdavo manęs pirmieji klientai.

– Paprastai, – atsakydavau šypsodamasis. – Taip paprasta, kad iš pradžių net nesuprasite atlikę „pokytį“.

– Atleiskite, – vyras priešais mane nesupratingai sumirksėjo, o aš pamaniau: „Kaip šis idiotas valdo visą valstybę? Supervalstybę.“ – Ką atlikę?

– „Pokytį“, – pakartojau kiek santūriau. – Paprasčiau tariant – šuolį laike.

– Jūs juokaujate? – prezidentas urbė mane akimis. – Juk juokaujate, tiesa?

Jo rausvas veidas ištįso, o iš burnos prasiveržė kimus švokštimas. Vyras susiėmė už pilvo ir bandė sulaikyti juoko priepuolį, o man pasirodė, kad jis tuoj apsivems. Viskas truko bemaž dvidešimt sekundžių.

– Ar esu panašus į juokdarį? Ar į vieną iš prezidentų? – kai galop jis liovėsi juoktis, supratęs, kad nejuokauju, tęsiau. – Mūsų prietaisas „Kairos“ pakeičia žmogaus laiko ribas. Atlieka manipuliacijas, keisdamas tikrąją padėtį. Tai reiškia, kad nuo šiol patys valdote savo laiką plačiausia šio žodžio prasme.

– Pala, pala… – jis visiškai sutriko. – Ką turite galvoje sakydamas „plačiausia“?

– Atsakykite man į klausimą, – ėmiau aiškinti kaip vaikui, – ar jums taip pat nepatinka skristi lėktuvu šešias aštuonias valandas?

– Tarkime, ne… Nugara paskausta.

– Su „Kairos“ prietaisu jūsų kelionė tetruks minutę…

– Kaip suprast? To negali būti! – Ko gero, jis pamanė, kad esu nepilno proto. – Tai neįmanoma!

– Ką mėgstate labiausiai? – tęsiau. – Dovanokit už įžūlumą: koks jūsų hobis, pone prezidente?

– Nesuprantu, kodėl to klausiate…

– Ne spaudai, žinoma, – nuraminau. – Klausiu reikalo dėlei.

Ilgai negalvojęs jis atsakė.

– Tikriausiai nepatikėsite, – pažvelgė man į akis, – man patinka vedžioti savo šunį. Vienam.

– Patikėsiu, – atsakiau. – Vienatvė brangiai kainuoja.

Prietaisą jis vis dėlto įsigijo. Žmonių įtikinėjimas – ne mano darbas, bet popieriuje pateikti rezultatai padarė savo. Prieš skrydį, kaip buvo žadėjęs, jis man paskambino.

– Aš lėktuve!

– Sėkmingo skrydžio… – palinkėjau. – Susiskambinsime po dviejų, ne, po trijų su puse minutės.

Per tas šešias valandas spėjau paskaitinėti Ėrichą Fromą, išgerti kelis puodelius kavos ir mažumą nusnūsti. Žinojau, kad skambučio sulauksiu mažiau nei po trijų, dviejų, vienos…

Devyni signalai. Skambutis nutrūko…

Vėl skambutis. Žinoma, atsiliepiau ne iš karto. Lai palaukia. Nusiramina.

– Alio, – ramiai pasakiau. – Kaip jūsų skrydis?

Iš pradžių ragelyje išgirdau sunkų kvėpavimą, paskui duslų atsikosėjimą ir oro rijimą, primenantį pirmuosius disfagijos požymius.

– Kam dar rodėte šį prietaisą? – slopiai paklausė.

– Tik jums, – sumelavau, žinodamas, kad „Kairos“ buvo pademonstruotas bene dešimčiai turtingiausių pasaulio žmonių. – Juk suprantate, kad naujienos greitai plinta.

– Aš paimsiu dar penkis, sutarta?

– Ne taip greitai, – šyptelėjau, – nors dabar galbūt kaip tik greitai. Po trijų savaičių jie bus jūsų.

– Ačiū, pasikliauju jumis, – atsakė jis, o tada patetiškai pridūrė: – Visa šalis jumis pasikliauja!

Nieko nepasakiau. Jo žodžiai man sukėlė pykinimą. Drebulį. Tokios beprasmės frazės paprastai skamba per laidotuves.

„Šalis“, sako jis. O kas gi yra ta „šalis“? Ir ką bendro ji turi su manimi?

Užuot atsisveikinęs, jo paklausiau:

– Taip ir nepasakėte, kuo jis vardu?

– Adolfas, – atsakė prezidentas, – jis vokietis.

Juokingiausia, kad tai buvo gryna tiesa.

Vėliau jis iš tiesų visą savaitę – pagal įprastus laiko matus – vedžiojo savo šunį. Savaitę gyvenimo iššvaistė dėl prakeikto šuns. Savaitę! O gal jis galų gale pagyveno savo malonumui? Tipinis vyras, likęs vienas su savo norais.

Juk „Kairos“ suteikia galimybę manipuliuoti savo laiku.

Pabodo stovėti spūstyje – persukit į priekį. Iki darbo dienos pabaigos dar šešios valandos – sukite būgną. Laukiate kitos serijos premjeros – pakanka paspausti mygtuką. O štai kai vienam Azijos politikui sekretorė po pietų atsegė kelnių sagą, prietaisas užfiksavo sulėtintą „pokytį“.

Kaip sužinojome apie „sagą“? „Kairos“ fiksuoja ir atkuria viską, kas vyksta trijų metrų spinduliu aplink jį. Juk niekas neskaito išsamios instrukcijos. Tai mirties nuosprendis, kurį vartotojai pasirašė patys. O mes nesame tokie smulkmeniški kaip „iPhone“ su jų „balso reklama“. Jei jau žaidi – žaisk su tūzu rankovėje.

Pardavus tūkstantį įrenginių, prasidėjo serijinė gamyba. Bendrovės akcijos pakilo iki dangaus, o įkūrėjai maudėsi piniguose. Metų pabaigoje, jų teigimu, man švietė Nobelis ir daugybė kitų apdovanojimų. Tačiau vėliau viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Prasidėjo laiko sutrikimai…

Atsitiktinai aptikau geltonosios spaudos straipsnį kažkokiame negirdėtame ketvirtojo pasaulio šalies laikraštyje, kuriame buvo pasakojama, kaip trisdešimtmetis vyras paseno vos per dieną. O netrukus jo kūnas per kelias minutes išdžiūvo. Subyrėjo.

Iš pradžių pamaniau, kad jis tenorėjo nusižudyti. Pažaidė su „Kairos“, nustatęs laikmatį maksimalia galia. Įspūdinga antraštė: „Laikas žudo.“

Tinklas plėtėsi, mes statėme „laiko kontrolės angarus“. Dešimtimis, šimtais. Tačiau pasitaikydavo tokių pamišėlių, kurie savo „mygtukus“ laikė įjungę po kelias savaites. Ir, užuot švaistę savo, jie kažin kodėl leido vėjais kitų laiką. Vogdavo svetimas minutes, dienas ir gyvenimo metus. Aš iki šiol nesuprantu, kaip tai nutiko, bet mes rimtai susimovėme.

Vienas po kito pasipylė pranešimai apie staigias mirtis. Sudegė. Vos per vieną dieną pelenais galėjo pavirsti dešimtys ir šimtai žmonių. Tokio milžiniško mirtingumo nuo pasaulio nepaslėpsi. Dabar mirtis sekė kiekvieną. Laikas žudė be įspėjimo. Sulig kiekvienu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir kai akyse subyrėjo ministro pirmininko duktė, supratau – tai pabaiga…

Girdžiu įsiutusius šūksnius už mūsų biuro langų. Užuodžiu lydyto plastiko ir degančių padangų smarvę. Matau, kaip žlunga pasaulis… Žinote, man visiškai nerūpi žmonės. Tegul sau miršta! Visi! Tevirsta pilkais pelenais savo artimųjų akyse. Man nusispjaut. Jie to nusipelnė.

Šioje situacijoje labiausiai gailiuosi savęs. Tik šiandien man atsivėrė akys. Aš nė karto nepasinaudojau „Kairos“. Man jo nereikėjo. Beprotis! Tūkstančiai žmonių juo taip pat nesinaudojo, bet mirė. „Kairos“ žudė net tuos, kurie rodyklių nesukiojo, – jis vogė jų gyvenimo minutes ir perduodavo kam nors kitam.

Rytą pažvelgiau į savo laiko rodmenis ir nepatikėjau savo akimis. Tai neįmanoma, neteisinga. Mano skaitmeniniai rodmenys pasiutiškai krito. O kai įjungiau „Kairos“ – savo kūrinį ir gelbėtoją, – šis suklydo. Nesuveikė. Tai, kas paimta, ne visada grąžinama. Mano gyvenimas, paaukotas šio Žudiko kūrimui, nuėjo niekais per vieną akimirką.

Jaučiau, kaip rusena mano kūnas. Dega iš vidaus. Praeis akimirka, ir iš manęs liks tik pelenų krūva. Be sielos, be vardo. Niekas nė neprisimins.

Mes gyvename tol, kol mus prisimena.

Aš taip pat – vienadienis.

 

 

Iš: Ігор Антонюк. Монету підкине кожен. Жорж: Харків, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė