Po vandeniu

 

Paryžius yra vieno mauko baseinas.

Neriu į jo smaragdinį, drungną vandenį – išplėtusi akis, apsupta margo tyvuliavimo, geriu jį godžiai.

Iriuosi jo gatvėmis ir nuolat, be perstojo matau veidus iš praeities – žiūrėdama į svetimus, maišau prisiminimų kortas: štai praeina Povilas ir Adelė, o dabar Liza ir Pjeras.

Išneriu kažkur prie Senos – ją išvalė 2024-ųjų olimpiadai, nors šokti į ją ryžtasi tik drąsuoliai ar karščio iškankintieji, kuriems jau vis tiek kur, nes rūpi tik gaivus gūsis.

 

žiūri į atspindį gęstančios žemės

           giliai vandeny

                                                    (Marcelijus Martinaitis)

 

Užvertusi galvą jau dairausi į namų langus – mieliausias užsiėmimas. Kada namus jau gali vadinti namais? Ar išvažiavus įmanoma sugrįžti?

Kavinėje miesto centre pietų renkasi slapti meilužiai. Prie vieno staliuko sėdi dviese. Ilgi, purūs, kiek pašviesinti garbanoti mulatės plaukai, švelni, kreminė veido oda. Jos dryžuota ilga suknelė-marškiniai, rūpestingai perjuosta diržu su gražiai suformuotu kaspinu, sunkūs tamsūs batai. Jis tipinis baltas buržua, tvarkingas ir nuobodus iš išorės, kiek žilstelėjęs. Amžiaus skirtumas didelis.

Nuolat matau gyvenimus Paryžiuje, girdžiu bereikšmius pokalbius, jie – neišvengiami, o aš jų nevengiu.

Raspajaus rajono kavinėje padavėjo akys raudonos kaip triušio. Iš burnos sklinda rūgštus, su cigaretėmis susimaišęs kvapas. Kojos einant švysčioja, o taurės ant nešamo padėklo teliūskuojasi.

Mulatė kreipiasi į jį:

– Kur tualetai?

– Pas kaimynus.

– Kaip? Gaila.

– Juokauju – ten, už laiptų.

 

●

 

Kai šiame pasaulyje ieškojau draugės, nuėjau sportuoti prie Reomiūro metro, bet niekas pilateso salės tvaike nesišypsojo. Gūžtelėjau pečiais ir tapau tokia pat nematoma.

Gatvėje pasivaideno, kad esu Azijoje, ir tai praskaidrino dienos nuotaiką. Įėjus į kinų restoraną skambtelėjo varpelis, o nuo prekystalio mojavo stambi porcelianinė laimę nešanti katė. Senučiukas čia pat minkė tešlą, jo dukra stikline spaudė kiniškų koldūnų formas, anūkė jas pildė žolelėmis kvepiančiu mėsos įdaru. Susikaupę, tyloje, jie atrodė lyg stiprus šeimos kumštis.

Paėmiau dėžutę koldūnų vakarienei ir dar dvi dėžutes kiauliena kvepiančių baodzių. „Bye bye“, – tarė jie nutęsdami galūnes, kaip girdėjau Vietname, Kambodžoje ar Honkonge.

Kitą dieną apie tai papasakosiu Lukui. Jis gyvena prie Monparnaso stoties, pro jo langus tolumoje matyti Eifelio bokštas, rytais jis su maišiuku nuo šaligatvio renka Lolitos, savo balto šuniuko, kakučius. Lukas visada svaiginančiai kvepia, jis puikiai išmano apie kvapus, tai jo darbas pagaliau. Jo veidas skaistus, akys kaip dangus, plaukai kaip ežio spygliai, o paltai pirkti vintažiniuose Berlyno butikuose per „Vinted“. Lolita pritraukia virtines smalsuolių, nes ji miela pūkuotukė – žmonės taip lengvai pasiduoda šuniukų kailio ir šilumos žavesiui.

Lukas kvatojasi šiltai, tarsi pažadai išsipildytų jo smakro duobutėje.

Pasijuoksime kartu iš vieno renginio, iš žmonių – žinoma, tai gal ir kvailas, nemalonus elgesys, bet toks raminantis.

– Ar tu norėtum ką nors įsimylėti?

– Kaip, iš naujo? Aš tingiu.

– O aš drįsčiau pasvajoti. Žinai, kodėl? Nes Paryžius toks didelis – yra kur pabūti, ko norėti.

Jis pakels mano plaštaką ir pabučiuos krumplius.

– Kaip gaila, – pasakys, – kad tu nori tik pasvajoti.

 

●

 

Policijos sirenos įsisiurbia į ausis vos išėjus iš metro tunelio, akys merkiasi nuo ryškios šviesos, lyg staiga būtų nuplėšta stogo skraistė ar išnirta paryčiais iš naktinio klubo.

Ta pati moteris laukia prie išėjimo: pusiaugulomis, vartosi tai ant vieno, tai ant kito šono. Niekada nemačiau jos veido – tik dryžuotą suknelę. Jos žvilgsnis nukreiptas į grindinį, ji baisiai aimanuoja, o aš kaskart pakraupstu, susigėstu to vaizdo.

Jos rankoje – popierinis puodelis. Šįkart nuleidusi akis įmetu monetą.

Per gatvę perbėgu paskui jauną porelę su vežimėliu, mirksi raudona. Niekas čia nelaukia prie šviesoforų – gyvenimas skuba it greitasis TGV traukinys.

Kitoje gatvės pusėje vyras stovi prie plačiai atlapotų mašinos durelių ir glostinėja vairą. Pirštinėtomis rankomis liečia jo paviršių it moterį. Mašina neišvaizdi, pilka ir maža. Už jos, prie sienos, suklupdyti keli juodbruvi vyrai, o virš jų stypso raumeningi žaliūkai civilių drabužiais. Vyrų rankos surakintos už nugaros. Įsisiurbiu žvilgsniu į klūpančio jauno vyro akis, jose pamatau deguto spalvos nuskendusį paukštį.

„Mama, tu visada į visus žiūri. Tai nėra malonu.“

Dukra trūkteli už rankos. Einame palei ilgą kapinių sieną. Už jos ilsisi Baltrušaitis, sakau dukrai. Jos manymu, visada ieškau kažkokių ženklų ir pasakoju tai, ką ji tuoj pat pamirš, – nes čia pat užverčia akis į dangų, kaip ta visada nustebusi ar visko mačiusi prancūzaitė.

Ji jau galvoja apie ką nors saldaus. Jos plaukus švelniausiai glosto vėjas. Jie – van Gogho kviečių laukas, vibruojantis, gyvas, su mėlynų vilkdalgių prieskoniu.

Ją kirpo Vika – pasitiko mus ištiesusi rankas. Kalbėjo nedaug, gal, kaip įprasta jos būdui, nebūtų kalbėjusi iš viso, bet ji ilgisi kažko, kas primintų jos šalį: buvusį vyrą, šeimą, kalbą, maistą, draugių akis, plaukus, tai, ką paliko Ukrainos rūkuose. Vika prisimena mergaites savo vaikystės kieme – lietuves Rūtą ir Ingridą, – nes dėl jų šviesios odos ir įmantrių šukuosenų visos norėjo būti į jas panašios.

Šiandien Vika kirpo susilenkusi, prikandusi lūpą iš skausmo. Jos vyras neseniai mirė – širdis. Ji mano, kad tai susiję: širdies skausmas ir jos nugara.

Ji sako, kad dukra su juo kalbėdavosi kas vakarą – apie kiną, sugrįžimą į Kyjivą ir politiką. Buvo jam artimesnė.

Vika bandė peršukuoti mano dukros plaukus. Kai dėl ko nors nerimauja, dukra juos suka apie pirštą, ištampo. Šviesios jos garbanos krito ant švelniai pilkų grindų, maišėsi su kitomis, ne iki galo sušluotomis. Pagyvenusi moteris kėdėje šalia labai plonu, vaiko balsą primenančiu tonu lyg mantrą kartojo, kad plaukus leidžianti tik Vikai plauti – ir tai daro kasdien. Tik Vikai. Tik jai.

Mes išeiname ir viskas lieka mums už nugarų, kaip tame filme „Žvėris“ (2023), kur gražiosios Léa Seydoux vaidinama personažė ir jos mylimasis (akt. George MacKay) atsisveikina su viltimis potvynio ir liepsnų apsemtame lėlių fabrike, o tada vienu ypu įtraukiami į mirtinas gelmes.

 

●

 

Šįkart, kaip man neįprasta, į veidrodį nežiūrėjau – tiesiog perliejau veidą drungnu vandeniu. Koją šiek tiek skaudėjo, ypač statant ant žemės, bet iš esmės nesiskundžiau, buvo geriau. Šiek tiek pamasažavau sėdmenis kumščiu – aukštyn, žemyn – ir dar kartą įsivaizdavau savo stuburą, panašų į tą, stovintį Andy kabinete, kur visi slanksteliai suskaičiuoti kaip lentelėje ir surišti.

Nesusilaikiau – prieš veidrodį vis dėlto patempiau odą virš lūpos. Ji lyg armonika susitraukė atgal į tas prarajas, į kurias, it alpinistė, diena iš dienos slydo mano jaunystė.

Gaivus ryto kvapas kuteno nosį – jaučiausi nepaprastai žvali, kaip tie, kurie keliasi su šviežiai malta kava, atveria sunkius garažų vartus, lekia tekini su vežimėliais į vaikų darželius, mina dviračius, leidžiasi į savo aiškiai apibrėžtus darbus. Pati šįryt esu minioje įsivaizduojamų, mistinių it saulėlydis žmonių, kurie keičia ir tvarko pasaulį, ir man tai pasirodo artima.

Šiugždesiai. Eidama it kramtomąją gumą minkiau burnoje žodį, rastą ryte „Šiaurės Atėnuose“, – jis tiko bruzdantiems medžių lapams, besidarbuojančiai po puvėkais pelei, cukruotam kvapui iš duoninės.

Ir metalinių durų girgždesiui baseino prieangyje, kur reikėjo palikti batus ir persiauti. Šleptelėjau ant suolo ir čia pat buvau praryta chloruoto banginio – kūnas tapo lipnus, kojų oda pašiurpo, į odą, regis, skverbėsi vaistų kvapas.

Seno tigro kailio rašto maudymosi kostiumėlio spalva tiko prie nublukusių, drėgnų šlapimo spalvos plytelių ir dar labiau pabrėžė per žiemą išbalusią mano odą. Duriantys dušo lašai priminė, kodėl baseinai rytais yra atgrasūs. Peržengiau chloro pilną baseinėlį ir įslydau į pustuštę baseino salę su milžiniškais langais ir tuščiais suolais tribūnose, neseniai perdažytais, dulksvai žalsvais.

Ilgasis ledinis baseinas – ruoniams. Mano ištižėlių ligonių grupei tenka antrasis, balsvas, šiltesnis, su viename kampe sūkuriuojančia srove. Įšokau pernelyg entuziastingai, nes norėjau sušilti, ir stuburą persmelkė skausmas.

Prieš gydomąją mankštą mane pasitiko Andy, rezidentas, būsimas kineziterapeutas.

– Bonjour.

– Viskas gerai?

– Gerai, o jums viskas gerai?

– Man viskas puikiai.

Seniau gal ir būčiau pasiskundusi, dabar nuryju – patirtis. Niekam niekas Paryžiuje neįdomu ir niekas apie nieką nemąsto, tik apie save.

Sulenkiau koją. Tada kitą. Po vandeniu jos buvo neskausmingai lanksčios, siekė sėdmenis.

Jis šypsojosi.

O tada ir aš pažvelgiau atidžiau. Jo tamsus, tarsi gerai saulėje įdegęs torsas blizgėjo nuo vandens lašelių, ant jo nebuvo nė vieno plaukelio – kaip korėjiečių modelių. Pakėliau akis: kaklas kaip kaklas, akys įkypos. Nei vardo, nei kilmės, nei istorijos – tik kūnas, tik akimirka, kuri yra dabar.

Jis panėrė po vandeniu, mačiau tik juodus šlapius plaukus, išsisklaidžiusius kaip jūrinės žolės. Kai išniro iš sūkurio – lyg žuvis iš reklamos, – jau nesišypsojo.

Erdvę užpildė kiti garsai, balsai: į vandenį leidosi dar trys moterys, tos banginės drumstė drungną vandenį.

– Jūs čia dažnai?

– Pirmą kartą.

– Man patinka Andy, jis atidus, bet taip anksti keltis…

Stebėjau, kaip įsprausti į juodus, rudus, taškuotus kostiumėlius tų moterų kūnai buvo išvagoti istorijų, netekčių, skausmų. Iš arčiau jų oda atrodė sausos duonos faktūros, nusėta papilomomis, mėlynėmis, randais nuo skustuvo. Rankos – glebios it žuvys, kaktos pervertos egzistencinio nerimo siūlėmis. Tai kūnai, primaitinti laiko nuodų kamuoliais, nuo kurių nagai suragėja, o visa oda apsitraukia aligatoriaus žvynais.

„Šiknon tą senatvę“, – sušnibždėjau, bet negeras jausmas smelkėsi giliai it akupunktūrinė adata – negi ir man jau viskas, negi tai esu aš?

Įbedžiau akis į Andy, ir gerklę užspaudė kamuolys – ašaringas, priekaištingas.

Ar tai tu, Andy, kaip tame prancūzų režisierės filme „Substancija“, pasiūlysi man mistinį preparatą? Ar aš, kaip gliti gyvatė, išsinersiu iš senstančios odos? Po velnių, noriu naujo kraujo, noriu virsti sveikatos, pasiekimų ir botokso zombiu, kaip sakė Byung-Chul Hanas, noriu būti pernelyg gyva, kad numirčiau.

Iškeliu koją iš vandens aukščiau už kitas. Esu stangresnė, man ne taip skauda nugarą, dar galiu pašokti ne kaip pavargėlė. Žvilgsniu šaudau kulkomis į kitas moteris, o jos žiūri į mane kaip į priekvaišę, kuri nei iš šio, nei iš to apsisuka, lipa, šoka slidžiais baseino laiptais vilkdama skaudamą koją. Per tigro kailio raštą srūva chloruotas vanduo.

 

●

 

Tania sekmadienį eina guliat’ – per šlapią žolę, link medžių ir proskynų – tokių panašių į Ukrainos. Ji eina kepti šašlykų, rinkti grybų, o gal plaukti ežere nelegaliai, man šmėsteli. Nes Prancūzijoje tai draudžiama, bet aš nebesigilinu.

Kai pirmą kartą pamačiau Tanią, dar kažko bijojau. Gal jos nepažįstamumo. Galėjau įsivaizduoti bet ką, net mirtį nuo plėšikų, kuriems ji gudriai atvertų duris, rankų. Kai pirmą kartą pamačiau ją su sinteponine raudona striuke ant pečių, ji ką tik už kampo buvo surūkiusi cigaretę, o jos akys žibėjo kaip juodos katės.

Valydama dėžutes, vydama šluotele vorų lizdus, gąsdindama actu skruzdes, plaudama blakstienų tušo likučius nuo kriauklės, ji man greitakalbe papasakojo: kaip gimė, gyveno, anksti ištekėjo, kaip santykius naikino alkoholis, o vėliau – vyro smūgiai, vaikai, kuriuos ji viena vilko ant savo siaurų pečių, kol atrodė, kad tuoj subyrės į gabalėlius.

Bet visa tai – tikrai šūdas (mano žodis), palyginti su karu. Ji pagrūmojo priešui, iškėlė savo baltą ilgą ranką prieš jos pusę mokyklos išžudžiusį žmogėdrą – o juk tai buvo jauni vaikinai, kuriems viskas prieš akis.

Jos akys švelnios, jaukios. Jos rankos įgudusiai, vikriai, lyg iš plastilino lipdo ukrainietiškus virtinukus su vyšniomis, plėšia celofaną nuo turguje pas lenkus dukrai nupirktų ukrainietiškų raugintų agurkėlių. Prancūzų kalba jai labai sunki, bet madam iš Fošo prospekto tarška su ja per programėlę, ji skaito ekrane: siūlau kartu parūkyti balkone.

Iki šiol viskas ant jos pečių, kaip ir kadaise, bet ji vieną dieną šeimai apsiskelbė, kad iš geležies austą likimo skraistę nusimeta. Ji įsimylėjo jauną vyrą Ivaną, vėl dažosi plaukus juodai, eina ne tik į mišką, bet ir į naktinį klubą. Tegul visi paspringsta – argi ji negali būti su jaunu?

Ji pati jauna. Ji lekia visur, yra pašėlusi, gali net į medį įsiropšti ir žuvį sužvejoti, niekada nepriauga svorio, nors Ivanas perka šokoladukų – ne taip kaip jos vyras, surydavęs iš turgaus vaikų grietinę. Ivanas ją lepina.

O sūnus Lenkijoje pasakė, kad viskas, ką jis pasiekė statybų versle, yra dėl jos – dėl motinos meilės. „O kadaise net neapkabindavo.“

Vaikai kaip vaikai, bet anūkai – iš Dievo. Po jų gimimo sieloje šoka angelai – tai nežemiškas jausmas, sako ji; žodžių tam jausmui nusakyti pasaulyje nėra.

Kai baigsis karas, sako ji, mes abi važiuosime į Ukrainą, pas Olesią – stebuklingo medaus. Ji žiniuonė: iš akių gali pasakyti, kas ir kaip, nepasislėpsi. Pasaulyje per daug dalykų, kurie nėra tokie, kokie atrodo, per daug stebuklų.

Vaikinas, atsiradęs, nors smegduobė jį prarijo karo įkarštyje, moteris, prisilietusi prie akmens iš vienuolės rankų ir ištiesinusi kuprą, vaikas, kurio ilgai ieškota ir jau buvo prarasta viltis, o jis pasirodė iš miško tankmės.

Na, tikrai ne tu viena tuo tiki, Tania, – sakau. Ir aš tikiu viskuo, ir medaus noriu. Juk net dukra man sakė, kad yra kilusi iš raganų genties – mano genties. Stebuklais aš tikiu.

 

●

 

Liekna ir protinga moteris vakarėlyje, į kurį esu pakviesta kaip kūrėja, kuri gyvena tarp dviejų kultūrų, pasakoja, kad kadaise čia gyveno, būdama studentė.

Butas antrame aukšte, jo sijos medinės, koridorius ilgas ir siauras – einu juo apgraibomis. Jis kvepia praeitimi, romanais. Pasiekiu virtuvę / svetainę, joje būrys nepažįstamų moterų. Jos visos kalba angliškai.

Stabteliu prie šviesiaplaukės moters, ji pjausto sūrį ant lentelės prie ryškiai apšviestos kriauklės, nuo jos rankų, regis, svyla šaldytuvo rankena. Ji vis pjausto, o per atokvėpį pilsto šaltą vyną. Ji kalba taip, kaip man patinka – britiškai, ji režisierė, irgi pakviesta dėl kultūrų, dėl projektų, dėl miesto. Norėčiau jai padėti pjaustyti, būti paslaugi ir mandagi, bet trokštu kalbėti, todėl man nepavyksta. Pasakoju jai apie savo nerimą: jei šiame vakarėlyje netikėtai patekčiau į audros sūkurį, gal ji man ištiestų ranką? O jei manytų, kad nematau ženklų ar keistai pertraukinėju, težino: paneriu į gilų smaragdinį baseiną ir nespėju išnerti.

Ji pritaria, sako viską suprantanti ir pasakoja toliau.

Mūsų pokalbis su šiomis moterimis šįvakar nebus apie sūrius ar orą. Jis – apie žmones, kurie kenčia, kurie praranda. Iš žemės gelmių išsirauna šaknis, nagais išlupa perlus iš kriauklių. Ir apie mus – sunkias nuo amžinos Žemės traukos, apsigavusias, prisipildžiusias, apie tigres, pjaunančias dramblius dėl tigriukų, laižančias žaizdas, pastojančias, prarandančias, gimdančias – vos gyvas, piktas, tikrai piktas.

Ir taip, išvengusios bereikšmių pokalbių, pasiraitojusios jausmų rankoves, mes priartėjome: persipjovėme riešus, apsikeitėme seserystės krauju.

Metro vagone, jau po visko, vos kvėpavau į garuojantį orą, susisukau į žalią šaliką.