Kur dingo moterys Christopherio Nolano „Odisėjoje“?
Elena negalėjo būti juodaodė – teigė Christopherio Nolano filmo „Odisėja“ (2026) kritikai vos tik atskleidus epopėjos aktorius. Išankstinės kritikos sulaukė ne tik aktorių pasirinkimas ar tai, kad tarp jų nėra graikų kilmės atstovų, bet ir kostiumai – kareivių šalmai bei moterų papuošalai. Gerai visiems žinomas tokių filmų kaip „Pradžia“ (2010) ar „Tenet“ (2020) režisierius nusitaikė į Vakarų pasaulio civilizacijos pamatinį mitą, lyg pats norėdamas susilyginti su Homeru. Tačiau Ch. Nolano Odisėjo grįžimo namo po Trojos karo interpretacija pasako daugiau apie mus pačius nei apie senovės graikus.
Kino filmo „Odisėja“ kadras
Pradėkime nuo Elenos personažo (akt. Lupita Nyong’o), kurios odos spalva įžiebė daug aistrų, tačiau filme ji tematoma keliuose epizoduose, kur jai leista pasakyti porą varganų frazių. Ch. Nolano mito interpretacijoje dominuoja baltaodžiai aktoriai, todėl L. Nyong’o odos spalva padėjo atskleisti Elenos personažą kaip išskirtinio grožio moterį. Senovės graikų mitologijoje Elena gimė iš sueities tarp Spartos karaliaus žmonos Ledos ir dievų valdovo Dzeuso, kuris moterį aplankė pasivertęs gulbe. Po tokio apsilankymo Leda padėjo kiaušinį, iš jo ir gimė Elena. Homero „Odisėjoje“ ji apibūdinama kaip leukolenos – epitetu, kuris išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia „baltarankė“. Tačiau šis terminas nurodo ne odos spalvą, o odos spindesį. Prancūzų istorikas Pierre’as Judet de La Combe’as teigia, kad epitetas gali apibūdinti ir juodaodį žmogų, svarbiausia, kad jis spindėtų.
Ch. Nolano filme Elenai mažai duota laiko spindėti ekrane kaip ir deivei Atėnei, kurios vaidmenį atliko aktorė Zendaya. Homero „Odisėjoje“ išmintingoji Atėnė moko Telemachą per Mentoro asmenį, išgelbėja Odisėją iš Poseidono sukeltos audros, kontroliuoja vėjus, norėdama, kad herojus sugrįžtų į gimtąją Itakę. Atėnės padedamas Odisėjas atsiduria fajakų žemėje, kur susipažįsta su princese Nausikaja, 2026 metų versijoje ši buvo užmiršta. Filme deivė Atėnė redukuojama į pasyvią, probėgšmais pasirodančią figūrą, kuriai nėra suteikta jokia veikimo galia. Beje, Atėnė plaukus slepia po galvos apdangalu, nors graikai ją dažniausiai vaizduodavo su šalmu, o galvą paprastai prisidengdavo mirtingosios, dažnai ištekėjusios moterys, kaip žinoma, Atėnė buvo netekėjusi deivė.
Be vyriškos palydos gyveno ir burtininkė Kirkė (akt. Samantha Morton). Ch. Nolano interpretacijoje ji nebuvo pamiršta. Režisierius apgyvendino burtininkę apgriuvusioje troboje, kuri šiek tiek primena viduramžių laikotarpio architektūrą. Saulės dievo Helijo dukra Kirkė įkūnija stereotipinį raganos vaizdinį, užgimusį viduramžiais: brandaus amžiaus moteris išsitaršiusiais plaukais, ji tokia kupina pagiežos, kad net savo seserį pavertė juodu varnu. Kai kurios vizualinės detalės sudaro įspūdį, kad režisierius įkvėpimo ieškojo XIX amžiaus Kirkės reprezentacijose, tokiose kaip Wrighto Barkerio paveikslas (1889), kuriame burtininkė vaizduojama apsupta laukinių gyvūnų – liūtų, tigrų, hienų. Tačiau paveiksle Kirkė vaizduojama ant didingų rūmų laiptų nuoga krūtine – Ch. Nolano burtininkė prarado savo femme fatale įvaizdį, prabangą ir galią.
Prabanga nekvepia ir nimfos Kalipso (akt. Charlize Theron) gyvenimas apleistoje saloje. Nimfa įsimyli Odisėją ir nori, kad šis su ja gyventų amžinybėje. Įdomu tai, kad filme Kalipso, regis, pati nusprendžia išleisti Odisėją, nors Homero tekste nimfai įsako Dzeusas, nusiųsdamas pasiuntinį Hermį. Galbūt Kalipso suteikiama šiek tiek savarankiškumo nusprendžiant atsisveikinti su herojumi ir leisti jam grįžti į Itakę, kur jo laukia ištikimoji žmona?
Vyro sugrįžtant belaukianti Penelopė (akt. Anne Hathaway) priversta kęsti pretendentų į Itakės sostą ir jos ranką lėbavimą. Penelopė yra įdomiausias moteriškas personažas – ji atsiskleidžia kaip karalienė, kuri saugo vyro sostą ir tuo pat metu valdo salą viena, nors ir sukaustyta patriarchato rėmų. Tiesa, nori nenori į akis krenta Penelopės rūbai ir papuošalai, ypač paskutinėje scenoje, kur jie niekuo nesusiję su senovės graikų civilizacija, ką ir kalbėti apie Telemacho kostiumą – Odisėjo sūnus labiau priminė serialo „Sostų karai“ herojų.
Nepaisant šių (nesvarbių?) detalių, kyla klausimas, kiek turėtume analizuoti kiekvieną istorinės realybės neatitinkantį elementą – juk filmas yra režisieriaus kūrybos vaisius. Nors būtent čia ir atsiranda vaizduotės konfliktas – ne vienas žiūrovas nuo šiol įsivaizduos senovės graikus plaukiojusius vikingų laivais. Nors jei nežinai, kaip tie graikų laivai atrodė, gal ir galvos neskauda?
Vis dėlto Ch. Nolano „Odisėja“ kalba ne apie senovės graikų, bet apie mūsų pasaulį ir tai, kaip mes interpretuojame ir suprantame praeitį bei išlikusius mitus. Prancūzų istorikas Jeanas-Pierre’as Vernant’as teigė, kad graikai mitus kūrė iš būtinybės suteikti savo egzistencijai prasmę. Tačiau graikų mitai nėra tik mitinių būtybių pasaulis, mitai perteikė tuometinės visuomenės normas, rūpesčius bei įsitikinimus. Dėl to mitai kisdavo – buvo naujai interpretuojami, adaptuojami. Šiandien istorikams tenka nelengva užduotis analizuoti tokius mitus, nes skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenę autoriai perteikia nevienodas versijas.
2026 metų Ch. Nolano „Odisėjos“ versijoje dominuoja vyriškas smurtas, jėga ir žiaurumas, o veikimo galios neturinčios moterys lieka šešėlyje. Nors režisieriaus filmografijoje dažniausiai dominuoja vyriška perspektyva, verta paminėti, kad per pastaruosius du dešimtmečius pasirodė ne viena mokslinė ir grožinė feministinė antikos mitų analizė bei interpretacija. „Vyriška“ Homero „Odisėjos“ interpretacija primena apie šiandienos pasaulyje visai šalia mūsų vykstančius karus, nemažėjančią agresiją prieš moteris ir socialiniuose tinkluose vis labiau matomą maskulinistų judėjimą, kuris skatina neapykantą moterims. Galbūt nestebina, kad gyvename tokiame pasaulyje, jeigu ir šįkart, interpretuojant Vakarų civilizacijos pamatinį mitą didžiajame ekrane, moterys liko pasakojimo paraštėse.
