Apie penktą rakijos stikliuką, arba Koks nuostabus yra gyvenimas

 

Georgis Bardarovas (g. 1973) – geografas, dėstytojas, rašytojas, scenarijų autorius. Etninių ir religinių konfliktų specialistas, kelių mokslinių monografijų apie migraciją, konfliktus, demografiją ir tapatybes autorius. Pirmo rašytojams skirto bulgarų intelektualinio realybės šou „Rankraštis“ nugalėtojas.

Debiutavo romanu „Aš vis dar skaičiuoju dienas“ (Аз още броя дните, 2016). 2021 m. romanas „Absolvo te“ (2020) pelnė ES literatūros premiją. 2022 m. rašytojas įvertintas prestižine bulgarų literatūros patriarcho Ivano Vazovo premija. Parašė kelis romanus apie futbolą.

Apsakymas За петата ракия или колко е хубав животът – skaitomiausias internete paskelbtas bulgarų kūrinys. Lietuviškai Bardarovo kūryba skelbiama pirmą kartą.

 

O, man niekad nepabos pasakoti šią istoriją. Gal todėl, kad vieną dieną nusigavau į pasaulio kraštą, išlenkiau penkis rakijos stikliukus, pajutau Dievą ir supratau, koks nuostabus yra gyvenimas.

Pati istorija visai paprasta ir, žinoma, prasideda nuo patrakusio sumanymo, atsiradusio išmetus kelias burneles prirūkytame Sofijos bare. Tai nutiko 2005-ųjų vasarą, kai, padoriai įkaušę, nusprendėme leistis į žygį po Rodopų kalnus. Taigi per pačius vasaros karščius mažute sportine mazda penkiese išvažiavome į slaptinguosius Rodopus. Ir patyrėme paslaptingų nuotykių.

Dardėjome keliais, kuriuos padoriais keliais galėjai vadinti prieš dešimtis metų. Gėrėme rakiją su keistuoliais senoliais avidėse, kurios, esu tuo tikras, neegzistuoja, kažkas tiesiog jas išgalvojo tam sykiui. Gyvenviečių aikštėse šnekučiavomės apie gyvenimą su šimtmečių išmintį saugančiomis senolėmis, tarsi išėjusiomis iš klasikų Radičkovo ir Pelino apsakymų. Pamatėme didžiausių kontrastų ir nakvojome keisčiausiose vietose.

Pirmą dieną temstant privažiavome turizmo bazę „Gocė Delčevas“*. Paaiškėjo, kad laisvų vietų nėra, o jautėmės pervargę. Galop mus apnakvindino atokiau nuo bazės, buvusios pionierių stovyklos vasarnamiuose. Pelėsio ir medienos kvapo nė neminėsiu, jį galima nuryti kartu su šlakeliu stipraus gėrimo, bet va kainoraštis – visai kitas dalykas!

Atkuriu iš atminties.

KAINORAŠTIS:

Lova – 1,50 levo.

PRIEDAI:

Švari patalynė – 0,50 levo.

Pirtininkas – 0,50 levo (atsiprašome, atostogauja!).

 

Kitą vakarą atsidūrėme viešbučių komplekse „Pilis“ netoli Nedelino, čia, saulei nusileidus, lepinomės baseine ir žiūrėjome, kaip šunims kiauksint ir vaikams krykštaujant miestas grimzta į tylą. Šiaip ar taip, galiausiai pasiekėme pasaulio kraštą!

Kaip nukeliaujama į pasaulio kraštą? Tai labai paprasta! Nuo Smoliano pasukate tiesiai į pietus. O Smiliane kuo būtiniausiai „pasikraunate“ pupelėmis**. Tiesą sakant, mažumėlę perlenkėme lazdą, mat pasirodžius besišypsančiai padavėjai užsisakėme penkias porcijas pupelių salotų, penkias pupelių sriubos, penkis dubenis pupelių su dešra ir penkis pupelių desertus! Bet suvalgęs tiek pupelių esi kupinas energijos ir tikrai išgalėsi pasiekti pasaulio kraštą.

Taigi, nuo Smiliano pasukate į pietvakarius, pravažiuojate Bukatą ir Mogilicą, galiausiai atsiduriate Ardos gyvenvietės viduryje. Čia, keliui išsišakojant į Patriarcho Evtimijaus ir Scylės gatves, leidžiatės, žinoma, Scylės kryptimi, paskui pasukate link Darbštuolių gatvės, išvažiuojate iš Ardos ir pasiekiate… Gudiovicą.

Kodėl Gudiovica yra pasaulio kraštas? Na, todėl, kad ji yra topografinio žemėlapio pakraštyje, už jos nieko nėra, nes tai – Bulgarijos pakraštys, toliau tįsta tik tinklinė pasienio tvora, ir todėl, kad kelias keistai baigiasi tiksliai kaimo viduryje priešais vienintelės maisto ir pramonės prekių krautuvės duris.

Jeigu pasišausite užeiti į ją pasipildyti atsargų, pamirškite. Ten yra tik alaus ir kiaušinių. O į klausimą, kodėl nieko kitko nėra, besišypsanti pardavėja truktels pečiais ir atsakys: „Nes limonadas pasibaigė!“

Spragsėdami fotoaparatais ir alsuodami grynu Rodopų oru suskantame kalbinti čionykščius gyventojus. Įsišnekėję pradedame pasakoti, kodėl čia atkakome. Bet į mūsų geografinę tezę, kad norime pamatyti pasaulio kraštą, gauname tokį atsakymą: „Ėėėė, ne, mes nesame pasaulio kraštas, už mūsų dar yra…“ Visi penki esame geografai, du iš mūsų dėstome universitete ir bandome jiems moksliškai paaiškinti, kad už jų kaimo tikrai nieko nėra. Turime pasiėmę ir vieną detaliausių karinių topografinių Bulgarijos žemėlapių. Bet ir vietiniai nenusileidžia: „Ėėėė, yra, yra, už mūsų yra Gozdiovica!“ Ir prapliumpa juoktis – šiltai, dainingai, rodopiškai.

Galiausiai smalsumas paima viršų ir nusprendžiame patikrinti, ar esame vedžiojami už nosies, arba gal visas mūsų universitetines žinias teks išmest į rūšiuojamoms atliekoms skirtą konteinerį…

Patraukiame kažkokiu keliūkščiu, kuris kitados gal ir buvo tikras kelias, bet dabar likę vien akmenys, apžėlę suvešėjusia, nuo kaitros išgeltusia žole. Mūsų japonė, miesto poniutė, rėplina įbūgusi šlaitu aukštyn. Saulė jau kepina, nors dar tik dešimta ryto. Vabzdžiai byzgia, dvelkia čiobreliais. Ak, tie čiobreliai taip kvepia, kad įsigeidi viską mesti, išsitiesti juose nuogas ir spoksoti į alsinančią Rodopų dangaus žydrynę.

Maždaug po keturiasdešimties minučių rabždinimosi įkalne ir pasukus paskutiniu įmanomu mūsų gimtosios Bulgarijos vingiu mums prieš akis iškyla senas, bet baltas it sniegas ženklas.

Čia pasiruošiame įtikėti stebuklais arba suplėšyti savo diplomus. Poniutę japonę paliekame paunksnėje, o patys lėtai įkėbliname į Gozdiovicą.

Kadaise Gozdiovicos būta didelio ir gražaus Rodopų kalnų kaimo, jei spręstume iš barkšančių namų. Veikiau jų griuvėsių. Čia stūksojo per šimtą aukštų, išdidžių, lyg milžinai išsitiesusių mūrinių pastatų.

Gyvenimas kunkuliavo, sklido skardėdamas merginų juokas, tylą drumstė žaidžiantys vaikai. Žmonės vaidijosi, mylėjosi, talkino vieni kitiems, laidojo, gimdė, tuokėsi, skyrėsi, dalijosi geru. Pavasarį liejosi karti rakija, o žiemą – putojantis vynas. Žmonės tręšė žemę savo pelenais, o iš jų kalėsi gyvastis daugybe vaismedžių, kurie dabar sudygę vidur apleistų kiemų ir sueižėjusių mūrinių griuvenų.

Nūnai namai sugurę, virtę iškaršėliais, besiramstančiais į savadarbes suskilusias lazdas. Jų apsilaupęs tinkas, suskeldėjusios čerpės, sutrupėję žandikauliai ir sudaužyti akiniai. Namai tartum žmonės – jei jų niekas nesušildo savo buvimu, sudūla tykioje vienatvėje.

Dar liūdniau pasidaro, kai stumteli ant plauko kybančias, gailiai girgždančias duris ir įžengi į tuos kitados buvusius namus. Sakytum, klaiki nelaimė staiga viską nutraukė ir žmonės ištikti panikos pabėgo. Ant apdulkėjusių medinių grindų voliojasi visokie rykai – puodai ir keptuvės, kuriose, regis, dar vakar kažkas taisė mėgstamą baklažanų troškinį. Neišpakuoti lagaminai, iš kurių kyšo nedėvėti drabužiai, vaikiški batukai, mokyklinių sąsiuvinių lapai, laiškai, galbūt niekada nepasiekę adresatų. Neišsakytos mintys, nepasidalyta širdgėla, neįgyvendintos svajonės…

Nežinau, ar turime teisę trikdyti tų namų tylą ir skaudulį, bet viename iš jų radome pageltusį, smulkiai kone mokiniška rašysena prirašytą popieriaus lapą. Atkuriu iš atminties, nes netgi tas lapas pradingo…

„Brangūs mamyte ir tėveli, rašau jums, bet nežinau, ar kada nors perskaitysite šias eilutes… Man viskas gerai, jau dvejus metus esu Amerikoje. Negalėjau su jumis atsisveikinti… juk žinote, kaip viskas išėjo… arba turėjau staigiai sprukti, neatsigręždamas atgal, arba…

Išvykome per Graikiją, su Metinu laikėmės kartu, kartu įsilaipinome į laivą, kuris plaukė į Ameriką. Jūs nė neįsivaizduojate, koks beribis yra vandenynas ir koks jis mėlynas… Maniau, kad žūsime, kad niekada nebeišvysiu žemės, niekada negalėsiu paprašyti jūsų atleidimo. Keliavom savaičių savaites, kol pasiekėm Ameriką. Amerika tokia keista, ten viskas kitaip ir didesnio mastelio, o žmonės tokie patys ir šypsosi taip pat kaip mes.

Iš pradžių buvo labai sunku, miegodavom, kur užtaikę, paskui mudu su Metinu išsiskyrėm, pagaliau susiradau darbą. Dabar man viskas gerai, dirbu kepykloje, keliuosi anksti, bet, žinote, pripratau. Darbas manęs negąsdina. Nuomojuosi butą, kaupiu mašinai. Visko turiu… Visko turiu… Visko…

Tik kai pradeda lyti, su lietumi pasipila ir graudumas, prisimenu, kaip man skauda širdį ir kaip stipriai jus myliu…

Atleiskite, atleiskite…

 

Jūsų mylimas sūnus Saidas Metkovas

1967 m. balandžio 5 d., Sakramentas, JAV“

 

Išeiname į lauką. Kažkas suspaudė gerklę. Kažkas ėmė graužti akis. O dangus toks sodriai mėlynas, toks nuostabus. Truputėlį svaigsta galva. Dairomės. Girdėti tik vabzdžių zvimbimas, tolumoje prunkščia asilas. Mums pasidingoja, kad tuojau iš kur nors iššoks vaiduoklis.

Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka:

– O, žmonės!

Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:

– O, žmonės, tai bent! Žmonės Gozdiovicoje! Ohooo… – ir stveriasi už galvos. – Kaip jūs čia užklydote, ką, žmonės? Juk čia niekas neateina! Čia jau trejus metus niekas nebuvo pasirodęs! Net ir vaikai nebeatvažiuoja. Dievas neužeina. Tai bent – žmonės! Oi, palaukit, palaukit, tučtuojau išnešiu stalą ir dar šį tą, ką Dievulis davė!

Jau susipažinome su senoliu ir triukšmingai prieštaraujame:

– Na ką tu, seneli Stojilai, mes užsukome visai trumpam, spragtelim fotoaparatais ir skuodžiame, mūsų laukia ilgas kelias, palik tą stalą…

Paskutiniai žodžiai pakimba ore, nes senelis Stojilas žvitriai šmurkšteli pro gebenėm apaugusius vartus. Po valandėlės taip pat žvitriai grįžta nešinas pailgu mediniu stalu ir pastato jį vidury gatvės. Na, žinoma, kitados tai išties buvo gatvė, o dabar akmenys, apžėlę didžiule, nuo kaitros pageltusia žole. Ir sukrauna ant stalo tai, ką Dievulis davė.

O šį rytą Dievulis davė: šviežiai primelžto pienelio, bičių medučio… ir aprasojusį butelaitį, kurio lygiu paviršiumi sliuogia vandens lašai, sklidiną spindinčio aukso spalvos skysčio. Žinoma, naminės rakijos.

– Ooo, Stojilai, liaukis, ką tu! Mes negalim gerti rakijos! Dar tik dešimta valanda, jei nuo pat ryto pradėsim, nežinia, kuo čia viskas baigsis…

Bet senukas nėmaž nesutrinka:

– Ėėė, baikit jūs tas kvailystes. Saulė, žinot, kada patekėjo… Ji jau penkias valandas viršuj, jau penkis ratus apsuko. Gurkštelkit ir nekvaršinkit sau galvos!

Ir lyg nežinia kelintos nakties pasakoje prie stalo atsiranda šešios medinės kėdės, jos tarsi pradeda šlubčioti tarp akmenų, ir šeši stikliukai. Juos senelis Stojilas kaipmat pripila ligi kraštų. Paskui nusisuka, nusispjauna ant akmenų ir skambiai sušunka:

– Į sveikatą! – ir susiverčia stikliuką. Tada prunkšteli patenkintas: – Oooooch! – ir atpakalia ranka nusišluosto sudrėkusias lūpas.

Pradrąsėję ir mes suvilgome nuo kaitros ištroškusias gerkles, ir… žinote, štai čia ir atsiskleidžia istorijos esmė!

Pirmas rakijos stikliukas, ech, pirmas stikliukas… Pirmoji rakija yra šis tas ypatinga, sunkiai paaiškinama. Apie pirmąją rakiją galima prirašyti traktatų!

Ji lyg pirmoji meilė, lyg pirmas pasinėrimas į jūrą. Pirmas rakijos stikliukas atpalaiduoja mazgą, veržiantį miestiškas mūsų širdeles ir protus, kurie niekada nesiilsi. Mūsų protas be perstogės skaičiuoja, kiek pelnei, kiek praradai, kiek dar turi užkalti. Pirmoji rakija išvaduoja iš pančių, išlaisvina dvasią. Nugina šalin visus demonus, visus tuos žmones, įsipatoginusius tavo galvoje, kuriems kiaurą dieną įrodinėji esąs teisus, o jie, po velnių, niekada tau nepritaria.

Pirmoji rakija liejasi gyslomis lyg aliejus, paskleidžia šilumą po visą kūną, net iki kojų pirštelių. Ir kažin kaip nejučia, drauge visiškai natūraliai liaujiesi muistęsis ir ūmai kiši seneliui Stojilui tuščią stikliuką ir jis vėl pripila.

O antras rakijos stikliukas, ech, antras stikliukas… Antroji rakija kaip atsivėrimas, apie antrąją rakiją galima prirašyti traktatų!

Po antro rakijos stikliuko sėdėdamas ant kėdės atsileidi – iš pradžių varžydamasis, o paskui visu svoriu. Prieš tai sėdėjai palinkęs į priekį, visas įsitempęs lyg spyruoklė, bet kurią akimirką pasiruošęs šokti ir smogti kumščiu į veidą kokiam nors šunsnukiui, įrodyti kitam, kad esi teisus, kad visus aplenksi finišo tiesiojoje. O po antros rakijos, et, po antros rakijos gniužulas gerklėje ištirpsta, pradedi jausti, kad kūnas lengvas it plunksnelė, atitiesi pečius, patempi kaulus, įkvepi pilna krūtine. Pripildai plaučius gryno Rodopų oro ir pajauti, kaip gyvenimas iš lėto sugrįžta į tavo širdį.

O senelis Stojilas porina – oi, kaip jis moka pasakoti!

Senelis Stojilas tarsi sklidina dviejų šimtų litrų statinė, kuri tik ir laukia, kol bus atkimšta ir istorijos pasipils pačios. Jis porina apie kaimą, jo pradžią, pabaigą, apie žmones, palikusius pėdsakus ant tų akmenų, ant kurių dabar štai sėdime drauge su juo. Apie tai, kaip pro šalį eidavo merginos su naščiais ir kaip vyrai darydavo vyną, kaip šokančių žmonių ratelis vingiuodavo nuo aikštės net lig horizonto. Apie tai, kaip kitados kunkuliavo gyvenimas ir kaip žmonės palaipsniui virto paukščiais, pamiršusiais kelią atgalios į savo lizdus. Ir kaip galiausiai liko viso labo šešios dūšelės – keturi musulmonai ir du krikščionys.

O tu klausaisi ir nesiklausai. Ne, po velnių, tu ne klausaisi, o viską išgyveni drauge su seneliu Stojilu!

Rodos, tik du stikliukai, o tarp jų prabėgo daugiau nei pusė amžiaus kaimo gyvenimo. Tarp dviejų rakijų gimėme ir mirėme kartu su senoliu. Tarp dviejų rakijų mums prieš akis pražingsniavo šimtai žmonių. Besišypsančių, apsiverkusių, įsimylėjusių, liūdnų, laimingais veidais, pajuodusiais nuo nemigos paakiais. Su nagano paliktomis žymėmis ant kūno, su prievartos žaizdomis sielose. Jie šnekučiuojasi, juokiasi, pasakoja, guodžiasi, šaukia, keikiasi, dainuoja ir eina pro mus nesustodami, būriais, poromis, po vieną.

Kaip tik tą akimirką šalia mūsų lyg iš niekur išdygsta kitas energingas senukas. Vidutinio ūgio, vilki striuką švarkelį, rankovės paraitotos, plonais, bet gerai prižiūrimais ūsiukais. Vyras tik santūriai linkteli mums ir kažin kaip keistai, grakščia eigastimi pranyksta kaitros mirgesy.

– Salimas, – suskumba pristatyti senelis Stojilas. – Mudu su juo keturiasdešimt metų nesikalbame.

– Kaip tai nesikalbate?

– A, ilga istorija…

– Nagi papasakok!

– Kad labai jau ilga, toji mūsų istorija…

– Nieko baisaus, mes niekur neskubame, – keista, mes tikrai jau niekur neskubame. Laikas, sakytum, sustojo, pasirėmė ant kumštuko prie kaimyninio namo kamino ir atsiduso su palengvėjimu.

– Na, kažkada, prieš daugybę metų, abu buvom įsimylėję Aišę. Štai taip, bet Aišė pasirinko mane, ir nuo tada jis su manim nesišneka. Eeeech… – senelis Stojilas nusispjauna ant akmenų ir nusišluosto burną atpakalia ranka. – Paskui gyvenimo tėkmė išseko ir Aišė persikėlė į geresnį pasaulį, žmonės išlėkė, vaikai mus pamiršo… likome čionai šešios dūšelės.

O žinai, kas nutiko prieš trejus metus? Mane ištiko kažkoks lyg širdies smūgis. Viduržiemį, per pačius didžiausius speigus. Ir Salimas pasišoko – vidury nakties, per pūgą, per pusnis į Gudiovicą, rado gydytoją… išgelbėjo man gyvybę! Kai išgijau ir grįžau į kaimą, suėjome su juo, prisigėrėme, paverkėme, vienas kitam atleidome… Ir nuo tada vėl nesišnekame.

Senelis Stojilas nusikeikia ir sukrunta pilti po trečią stikliuką.

Trečias rakijos stikliukas, ech, trečioji rakija – iš amžinybės nugvelbtas mirksnis! Apie trečiąją rakiją galima prirašyti traktatų!

Trečias rakijos stikliukas lyg svarstyklės. Ant vienos jų lėkštės lengvabūdiškai linguoja gera nuotaika, visas tavo linksmumas, jausmas, kad įstengsi pakelti kalnus, troškimas išsirengti nuogam ir pasileisti priešais plytinčia pieva. Ant kitos lėkštės – į tavo širdį tarsi vagilius įsėlinantis liūdesys. Ne, ne visai liūdesys, veikiau prisiminimas apie visas gyvenime praleistas progas, apie visas nesėkmes. Vos užčiuopiamas sopulys, panašus į šiaurio pūstelėjimą nuostabią gegužės naktį.

Abi svarstyklių lėkštės sūpuojasi ir laiko pusiausvyrą. Viskas siūbuoja ir tavo skrandyje ir svarsto, pro kur išeiti. Lygiai taip pat tau prieš akis siūbuoja namai, kaminai, akmenys, šaligatviai. Taip siūbuoja ir paukščiai savo netrikdomam skrydy. Tą akimirką gatvėje pasirodo mikli, baisiai mažytė ir valyva senutė, apsigaubusi marga skarute. Žingsneliai smulkūs, bet eisena sparti ir tvirta. Ji pasveikina mus šypsodamasi, bet, susilyginusi su stalu, pro šypsnį išspaudžia aukštu, skambiu balseliu:

– Pijokai… – ir nutipena kaimo centro link.

– Fatmė! Mūsų telefonistė, – paaiškina senelis Stojilas.

– Nori pasakyti, kad ji kažkada buvo telefonistė?..

– Ne, ji dabar yra telefonistė.

– Nejuokauk, seneli Stojilai, kokia dar telefonistė, jūs gi viso labo šeši žmoneliai likę, visų užmiršti…

– Tataigi, telefonas – vienintelis mūsų ryšys su pasauliu. Išsaugojom jį buvusioj seniūnijoje. Ir dabar Fatmė kasdien, septynis kartus per savaitę tarp dešimtos ir keturioliktos valandos eina budėti prie telefono. Iš kur gali žinoti, gal kas nors ims ir paskambins…

Senelis Stojilas nuščiūva. Mes ne iš karto sumojame kodėl. Sušiurkštėjusios mūsų miestiškos širdys, pripratusios viską priimti įtariai, nesupranta kodėl, po galais. Tyla apgaubia mus lyg vynvytis akmenines namų sienas. Ūmai, įsiklausę į tylą, išgirstame savo širdžių dūžius ir atsitokėjame. Mums pasidaro drauge ir graudu lig ašarų, ir miela, kažin kaip šilta, tarsi būtume įbridę į vėlyvo rudens misą. Mintyse pasižadame paimti numerį ir paskambinti… Atleisk, seneli Stojilai, nepaskambinome…

– O tą ženklą prie kelio kartą per savaitę prižiūrime, – dainingai, su santūriu šypsniu lūpose toliau pasakoja senelis.

– Kaip tai kartą per savaitę prižiūrite?

– O taip, kiekvieną sekmadienį vienas iš mūsų budi, eina mazgoti ženklo.

– Mazgojate ženklą???

– Na taip, ar nepastebėjot, koks jis baltutėlis?

– Taip, žinoma, bet… – „bet“ pakimba ore, kaip ir daugelis kitų išsprūdusių replikų ir nebaigtų išsakyti minčių šią nuostabią dieną Rodopuose Bulgarijos pašalyje, pasaulio krašte…

– Bet vėliavą skalbiame tik kartą per mėnesį!

– Vėliavą? – Dabar tai jau tikrai galime prisiekti, kad senelis Stojilas traukia mus per dantį.

– Taip, vėliavą, kuri kabo prie buvusios seniūnijos. Kartą per mėnesį iškilmingai susirenkame, nuleidžiame ją, išskalbiam ir vėl iškilmingai pakabinam ant strypo. Štai taip, gal ir esame Bulgarijos pakraštys, bet juk vis tiek esame bulgarai, juk esame gyvi…

Senelis Stojilas pasinaudoja tuo, kad sėdime apstulbinti jo stebuklingų istorijų, ir įpila mums po ketvirtą stikliuką.

Ketvirtas rakijos stikliukas, ech, ketvirtoji rakija… Ketvirtoji rakija – lyg pasinardinimas į katilą su lediniu vandeniu, lyg šuolis į bedugnę, lyg širdį draskanti aimana; apie ketvirtąją rakiją galima prirašyti traktatų! Ji pajėgia priversti tave pasisukti šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, ji yra varpo gaudesys juodą naktį, kai pamišimas tvinksi smilkiniuose ir atsiduri ant gyvenimo ir mirties slenksčio…

Su ketvirtuoju stikliuku vidų užplūsta visi tavo nepasisekimai. Tavo susikirtimai šiepiasi tau nelyginant kraujo ištroškę šunys. Nenusisekusios meilės kvatoja lyg niršios raganos ir bado tave pirštais. Visi tave išdavusieji, neįvertinusieji ir pamiršusieji išsirikiuoja vora ir pliaukši geležiniais delnais, pagaliau graudžiausia – čia yra visi tie, kuriuos išdavei tu. Su ketvirtu rakijos stikliuku sukyla savigaila, o su ja tarsi ištikimi draugai – ir ašaros.

Jos kaupiasi akių kampučiuose ir, regis, tuoj sužibės, nuriedės per skruostą, tačiau senelis Stojilas išgelbėja pasiūlydamas:

– Eime, pavedžiosiu jus po kaimą, šį tą parodysiu, pamatysite mūsų vėliavą…

Mes patenkinti suskantame kilti paskui jį. Mažumėlę svyruojame, bet tai nuo kaitros, šis rugpjūtis neįprastai karštas; stačiai baisioniškas karštis! Einame pro apgriuvusius namus, suniokotas avides, ištuštėjusias lūšneles. Vis pasigirsta kirliko balsas, o iš nedidelės šieno kupetos iššoka apsnūdusi katė.

Ne, mums nebeliūdna, harmonija vėl mūsų širdyse. Tampame vis labiau nemarūs, vis labiau susiliejame su gamta ir nuščiuvusiais, aklais namais. Žingsniuojame per išdaužytų langų stiklus ir girdime skardų juoką tų, kurie kažkada tuos langus statė. Ne, mums neliūdna, mes įsitikinę, kad tie žmonės kažkur džiaugiasi mus matydami ir laukia, kada papasakosime jiems apie jų Gozdiovicą.

Prieiname kaimo centrą. Čia taip pat sužėlusios piktžolės ir nuo kaitros išgeltusi žolė. Čia, prie buvusios seniūnijos pastato, iš tiesų išvystame aprūdijusį strypą, kurio viršūnėje plevena Bulgarijos trispalvė, o šone – keistas akmeninis pastatas. Jis taip pat apleistas, nors iš išorės mūrinis jo skeletas išliko nepaliestas. Primena maldos namus, bet sunku nuspėti, ar čia būta cerkvės, ar mečetės. Puolame kamantinėti senelį Stojilą:

– Seneli Stojilai, o kas čia?

– Maldos namai! – lakoniškai atšauna jis.

– Aišku, bet cerkvė ar mečetė?

– Na, maldos namai! – nustebęs trukteli pečiais senelis.

– Taip, supratome, bet kas juose meldžiasi – jūs, krikščionys, ar jie, musulmonai?

Senelis Stojilas pažvelgia į mus taip, tarsi būtume jam uždavę klausimą iš kvantinės fizikos arba pradėję prikaišioti, kad mums per maža rakijos, paleidžia keiksmą ir atžeria:

– Visi juose meldžiamės, ko mums skirstytis?

Įeiname į vidų. Viduj nieko nėra: nei ikonų, nei freskų, nei žvakidžių su sietynais, nei Mahometo vardų, nei jokių gėlių ornamentų. Nieko nėra.

Ne, yra! Yra dvasia, yra daug, nepaprastai daug dvasios. Iš paprastų akmens plokščių tarpelių styro žolės stiebai, pro kitados buvusį langelį viršuje smelkiasi pluoštas saulės šviesos, o į tavo vidų įsigauna jausmas, kad kažkur ten sėdi Dievas, pasirėmęs ranka smakrą, jis šypsosi tyrai mėlynomis akimis. Ir tavo akys sudrėksta, nepajėgi susitramdyti. Ne, tai ne nuo rakijos, ne nuo dulkių… Bet senelis Stojilas grąžina tave į tikrovę – vėl esame prie stalo, prie butelaičio ir stebuklingųjų istorijų. Tuo tarpu kažkas atnešė sūrio pyrago. Senoje apdaužytoje skardoje, įvyniotą į laikraštį ir uždengtą prijuoste. Čia visi džiaugiasi mūsų viešnage, ir gyvi, ir mirę, ir krikščionys, ir musulmonai. Senelis Stojilas nutraukia prijuostę, praplėšia laikraštį ir šiurkščiomis gyslotomis rankomis, ant kurių išsigaubia mėlynos venos, ima laužyti pyragą. Pirštai pabąla nuo įstangos.

Pyragas nuostabiai kvepia. Sūriu, namais, jaukumu. Ragaujame. Pasiskanaudami kramtome, užsigeriame airanu. Valandėlę pašnekesys nuščiūva, tik čepsėjimas išduoda, kad esame gyvi ir sėdime čia, prie stalo. Sušlemščiame pusę pyrago ir senelis Stojilas vėl pripildo stikliukus – penktoji rakija!

Penktas rakijos stikliukas, ech, penktoji rakija… Penktoji rakija yra gija, jungianti pragarą ir rojų, penktas stikliukas atgaivina gyvenimą, penktoji rakija padeda suvokti trūkstamą prasmę. Apie penktą rakijos stikliuką gali prirašyti traktatų!

Po penktosios rakijos visus myli. Užsimanai pabučiuoti kiekvieną gyvulėlį, paglostyti menkiausią žolelę, papasakoti žmonėms, koks nuostabus yra gyvenimas. Nes gyvenimas iš tikrųjų yra nuostabus… po penktojo stikliuko. Siela atsiskiria nuo kūno, pakyla virš visa ko laikino, plevena lyg paukštis tarp debesų ir mėlio. Atrandi vertingiausią dalyką – džiaugsmą, kad esi iš tiesų laisvas. Prisimeni, ką reiškia skristi… Ir kaip tik dabar gal nuo rakijos arba nuo karščio galvoje ima kirbėti beprotiškas klausimas ir tu jį garsiai užduodi:

– Klausyk, seneli Stojilai, o ar jūs čia nesipykstate dėl religijos?

– Kaip tai?

– Na taip, krikščionys ir musulmonai. Juk visas pasaulis susijaukęs, visur pešamasi, pjaunamasi… Visur žmonės dalijasi Dievą ir įrodinėja, kuris Dievas tikresnis!

Senelis Stojilas vėl pažvelgia į tave taip, tarsi būtum uždavęs klausimą iš kvantinės fizikos arba priekaištautum, kad pagailėjo tau rakijos.

– Tau gal galvoj negerai? Kodėl turėtume pyktis? Ką dalytis? Ar žinai, kaip buvo įkurti šie du kaimai?

– Nežinau, iš kur galiu žinoti…

– Ė, kaipgi nežinai, juk esi mokytas žmogus? – Senelis Stojilas kiek įtūžta, akivaizdu, mano klausimas jį užgavo.

– Na taip, mokytas, bet nežinau…

– Tuojau tau pasakysiu, tik gurkštelk, ir aš tau papasakosiu.

Gyvenę du broliai: Gozdis ir Gudis. Jie vedė, vienas žemutiniam kaime, kitas – aukštutiniam. Paskui atėję turkai – ir prašom: vienas tapęs musulmonu, o kitas likęs krikščionis… Bet juk jie vis tiek lieka broliai, ar ne? Tad ir paskiau padėję vienas kitam, kaip padėdavę anksčiau. Ir mes visada buvom drauge ir padėdavom vieni kitiems.

Senelis Stojilas išlenkia penktą stikliuką. Akių kampučiuose pasirodo ašaros. O jo akys tokios tyros, lyg mažo vaiko. Apgaubia mus savo šiltu žvilgsniu, pamoja ranka namo link:

– Tuoj šį tą jums parodysiu. Eikšękit…

Nežinia kaip, bet po penkių rakijos stikliukų senelis Stojilas mikliai pašoka ir pradingsta gebenėmis apžėlusiuose vartuose, o mes nerangiai ir svirduliuodami timpinam įkandin. Jo kiemas taip pat užžėlęs žole, namo laiptai apdaužyti ir nuzulinti. Takelis, vedantis į namą, pranyksta, o prie namo sienos tarpsta išsikėtojęs gervuogių krūmas. Linksmas, geraširdis asiliukas su bemaž lig žemės nukarusiu pilvuku karpo į mus nukreiptomis ausimis. Atsiduriame kitoje namo pusėje. Namas stovi ant aukštumėlės ir nuo jos atsiveria vaizdas į Graikiją, Gudiovicą ir tarp jų besidriekiantį lauką. Senelis Stojilas pridengia ranka akis nuo saulės, mosteli į banguojantį ant kalvelių lauką ir taria:

– Pažvelkit tenai! – Rodo baltą veik stačiakampį plotą, nepaprastai panašų į kapines. Bet kodėl jis mums rodo kapines? – Ar žinai, kas tai?

– Nežinau, iš kur galiu žinoti!

– Kapinės!

– Kapinės? Jūsų ar jų?

– Mūsų, – ir senelis Stojilas abiem rankom nubrėžia didelį ratą ore.

– Aha, vadinasi, Gozdiovicos!

– Ne, Gozdiovicos ir Gudiovicos.

– Nori pasakyti, kad ten kartu…

– Taip.

– Krikščionys ir musulmonai?

– Tai ir noriu pasakyti. Ar žinai, kaip mažai žemės čia turim, tai nejau dabar ją užimsim dvejom kapinėm! Ir kam, juk visi esam viena. Kur bevaikščiotume, ką bedarytume, galop visi keliai susijungia. Kai numiršta krikščionis, ateina šventikas, kai numiršta musulmonas – imamas, bet susirenkame visi kartu išlydėti dar vieną dūšelę, nuskriejusią laukti mūsų aukštybėse!

Ūmai liaujuosi klausęsis, liaujuosi mąstęs. Jaučiu, kad ratas užsivėrė ir atsidūriau namie. Visa kas virto tobulu ratu, be pradžios ir pabaigos. Kiekvienas žingsnis mane vedė į čia. Po kiekvieno penkto rakijos stikliuko mano siela atskriedavo čionai ir susisukdavo lizdą ant vieno iš ilgus metus nekūrenamų kaminų! Ašaros atsiranda iš šaltinio, jos yra saldžios… Apkabinu senelį Stojilą ir mudu sėdamės ant žolės… Girdžiu juos, aiškiai juos girdžiu mėlynam skaidriam ore – visų negimusių gozdioviečių balsus, visų negrįžusiųjų balsus. Jaučiu, kaip žolė kutena basas kojas. Apsižiūriu ir nustėrstu – ogi esu su trumpomis kelnytėmis! Viešpatie, kaip vaikas… Šalia girdžiu vaikišką juoką. Apsidairau, senelio Stojilo nėra. Kažkoks džiūgaujantis Gozdiovicos berniokas skaisčiai mėlynomis akimis ir trumpomis kelnytėmis kvatoja ir kviečia mane. Pasileidžia kiek kojos neša nuo kalvos kapinių link. Nė sekundės nesvarstydamas puolu įkandin jo. Ar pavysiu? Na, žinoma…

 

Vertė Laima Masytė