●
●
nebėk nuo žmonių
žinok tai nė kiek nepadeda
pats kažkada išbandžiau
ir dabar tai žinau
viskas yra viduje
kaip miško trobelėj šikšnosparniai
nepadės vienuolynai
sustingę aukštai kalnuose
reikia tiesiog išgyventi
išlaukti išbūti
išraut iš vidaus
išsiverkt išsimelst
kai tai padarysi matysi
per lauką ateina rugpjūtis
ir viskas aiškiau paprasčiau
ir tikriau
●
visa tai tu bandai
sudėti į mano galvą
kam man dabar svetima atmintis
aš ir savos neturiu kur dėti
jaunystės vaiduokliai
lanko mane naktimis
bando pakurstyti tai
kas seniai jau išblėso
nieks nebešildo
niekas nešaukia atgal
laikas sustingsta
ir tu negali pasipriešinti
negali pajudinti kojų
išskleisti sparnų
oro įkvėpti / iškvėpti
vandens burbuliukais
ką reiškia dabar svetima
ar sava atmintis
kai šitaip įklimpęs esi
į sustingusį laiką
●
tu buvai musė
jo akių voratinklyje
jis patyręs medžiotojas
laukė kol dar labiau įsipainiosi
tada jis tave išgers
iki kartumo
iki susiraukšlėjusių
rožių žiedlapių
puodelio dugne
ir nusipurtys
●
negaliu
aklai pasitikėti
bendrakeleiviais
jaučiu
jų žvilgsnius
klampius ir klastingus
esu žiauriai pavargęs
nuo visko
ypač nuo ilgesio
reikia įtempti
visas jėgas
išlikti budriam
ypač ties kryžkele
●
jei būčiau žinojęs
būčiau paprašęs:
broli nemirk
bent iki rudenio
negi būtum atsakęs
negi būtum išėjęs
matai jau pavasaris
gervės sugrįžta
(gervės ant sniego)
dar mėnuo
ir pražydės ievos
bus daugiau žalumos
liks daugiau tuštumos
mano sieloj
●
nelauk
neatskris bitė
ir neatneš medaus
gomuriui
ir liežuviui patepti
atskris kita bitė
atneš minkšto vaško
akims užklijuoti
ir lūpoms
užlyginti sielos įtrūkimus
prieš išeinant
●
kūnas negali atgimti
nei prisikelti
gal tai įvyks
paskutiniąją teismo
dieną
kai kelsimės
iš kapų
iš pelenų ir vėjo
sako tada
jis bus perkeistas
į tvaresnes molekules
tai bus nežemiškos
kilmės junginiai
perėję ugnį
šaltį
ir apledėjimą
tik kam
viso to reikia
nebent kad paskui
patalpintų į netobulo
meno muziejų
2026 žiema
nežinau kas esu
tamsoje
mano kūnas
tarsi apsiaustas
guli ant lovos
ryte jis įgauna
kažkokias formas
neaiškus mėsos gabalas
apaugęs plunksnomis
arba žvynais
(priklauso nuo to
sninga ar pusto
ar šąla)
kol ši žiema nesibaigs
aš neatvirsiu
į žmogų
●
besniegė žiema
sunkesnė už tikrą
žiemą
šlapias vėjas
apsikabina mano pečius
netvirtai statydamas kojas
krantinėje katinas
baigia doroti žuvį
tik galva
vis dar žiopčioja
●
kaip man visa tai
nusibodo
bandau atsukti
nugarą sau
kad nematyčiau
įgrisusio veido
susikūprinusio klupinėjančio
savo šešėlio
seniai jau nebekalbu
neatsiliepiu kai skambina
manęs nėra sąrašuose
netgi neprirašytuose lapuose
bet turiu sulaukti
kol pasigirs Balsas
●
galvojau surasti
ir tau parodyti šviesą
kuri ateis po sprogimo
ne garsą o šviesą
kuri užpildys erdves
ir mes joje pasiliksime
tokie kokie buvome
jauni ir gražūs
tereikia užčiuopti žiedą
●
bijokite ne skausmo
o tamsos
kuri užklups
mums krintant
į bedugnę
keleivis
už galaktikos ribos
ir aštrios kosminės
žvaigždynų dulkės
nėra nei tikslo
nei krypties
vien tik lėkimas
į kažkur (ar niekur)
beliks tikėtis
kad kažkas pritrauks
ir nepaleis
tu liksi palydovas
šviesmečiams į priekį
●
tie kas pasirenka dainą
pasirenka mirtį
kai sakalas sklendžia
kai sakalas
šauna į viršų
nutyla dainų dunojėliai
išdžiūsta ir upės
bet krinta tik tas kas pakilo
kiti tik sukniumba
●
pamatuok kiek giliai
iki dugno
įkvėpk panerk
nosim į dumblą
tu niekada nebūsi
žuvis
kartą išlipęs į krantą
gelmė niekada nebūna
saugi
bet vaikas to nesupranta
nežinojau iš kur sugrįžau
jei nieko čia nepažįstu
●
išeinu į lietaus
begalybę
medžiai kenčia
ramiai
lietus jų nepermerkia
beprotybės sodai
žydi ne čia
o kažkur kitur
kur nėra užuovėjos
