Žmogui [iš paskutiniųjų]

 

Jorie Graham (g. 1950) – žymi amerikiečių poetė, keliolikos poezijos knygų autorė, Wallace’o Stevenso premijos, teikiamos už viso gyvenimo kūrybos poetinę meistrystę, laureatė (2017). Pulitzerio premiją pelnė už rinktinę „Svaja apie suvienodintą lauką“ (The Dream of the Unified Field, 1995). Joje dominuoja tirštoka kalba, pinklia sintakse, ilgomis ilgų eilėraščių eilutėmis reiškiama intelektualios, filosofiją, istoriją, religiją, meną ir mokslą supinančios sąmonės, aistringai kontempliuojančios grožį, kaitą, mirtį, ekspozicija. Šio amžiaus Graham poezijoje įsivyrauja katastrofistinių, apokaliptinių nuojautų persmelktos pražūtingos klimato kaitos, rūšių nykimo, pavojingo abejingumo aplinkosaugai, masinės migracijos temos. Tai akivaizdu ir iš čia spausdinamų savaip kertinių eilėraščių: Are We yra pirmasis rinkinio „2040-iesiems“ (To 2040 (2024), Pulitzerio nominacija) eilėraštis, Poem užbaigia rinkinį „Pabėgimas“ (Runaway, 2020), o [To] The Last [Be] Human (iš „Pabėgimo“) suteikė pavadinimą 2022 m. išleistai rinktinei, imtinai sudarytai iš keturių poezijos knygų („Lūžis“ (Sea Change, 2008), „Vieta“ (Place, 2012), „Susilaikymas“ (Fast, 2017) ir „Pabėgimas“). Pasakytina, kad Graham poezija visada pasižymėjo tarpasmeninės komunikacijos mezgimu su skaitytoju ir anžambemano, arba perkėlimo (sąmoningo sintaksinių ryšių ar net paskiro žodžio skaidymo eilučių nukėlimais), poetine technika.

Tai pirma Jorie Graham poezijos publikacija lietuviškai.

 

 

Žmogui [iš paskutiniųjų]

Šiandien aš gaunu nurodymus.

Gaunu juos iš kažin ko švento.

Aukšto padaro lizde.

Proskynoje.

Šiek tiek baimės, jokios atminties, visokeriopas dairymasis

ženklų. Mes nežinome,

ar tai kelias pirmyn, ar

atgal. O tu? Ar tai šimtas metrų, ar milijonas metų. Nedidukas

spygliuotis, atrodo, juokiasi.

Vėjas būtų malonus, bet

drebam tik mes.

Klausyki, tau sako. Atsipalaiduok. Bus viskas

gerai. Neblogai bus. Duokš ranką. Ką čia man

duodi, kur tavo rankos, ką čia

spaust? Tai, ko prašau, nesudaryta

iš žodžių. Ne. Ne iš duomenų

sudaryta. Ne.

Ei, atsiverskim žemėlapį.

Panaršykime. Šičia badas, štai čia

kelias vingiuoja, štai čia, jei atmintis neapgauna, susirūpinę

keliu traukiančiųjų

veidai. Pats kelias rangosi tarsi

įniršus lava. Vienas iš mūsų grįžo iš kažkur kitur…

Aliaska, tėvas miršta iš pasiutimo, klykdamas

paslikas, neišgelbėtas

niekieno.

Mes kaupini mirėsių, susvilusių paparčių

spirgesio, kasdien vėl išeidami į saulės perteklių

perniek. Buvau žmogus. Būčiau norėjęs pakalbėt

apie tai. Bet ne dabar. Dabar

komplikuočiau. Jokių kitų priešų neturiu, tiktai dieną. Kraštai

įkaista ir

lieka

karšti. Šešėlį aptikti sunku, o jo gijos

lyg slepiami daviniai. Temperatūra nukrenta tiktai

vos vos, ir tai

viskas, plaučiai gniaužias lyg kumščiai, savo vardą, kai ištarti

garsiai bandai, kone plėši

nuo savęs. Vaisiai vos užsimezgę lyg liepsnos

užgęsta. Kažkas rado lemputę toj vietoj, kur dar būta

velėnos. Ji atrodo gyvesnė nei mūsų

prisiminimuose. Vaizduojamės, kaip

atrodytų ji

įžiebta. Šviesos virpčiojimas kursto vaizduotę. Niekad nesam

tikri, kokia ta atmintis, saldi, deginanti, milžiniška, tyli –

ilgalaikis trynimasis

vėjuje, atkylančiame taip

retai, kad visi stabtelim, jam ap-

sireiškus.

Pameni, kuo aiškiausiai suvokei, jog pražuvai.

Suskamba telefonas. Pakeli

ragelį ir išgirsti

paskutiniuosius salų garsus. Murmesį, kad norime verkti

ir susitaikyti. Ir jie susitaiko. Balsas

susitaiko. Sveikinasi

lyg niekur nieko. Taigi, visa kas panašu

į pasaulį, koks visada yra buvęs, koks visad buvo. Čia,

tarpledynmetinės atvangos

nuobaigoje. Žmonių laike. Taip

rodos.

Tada balsas sako, kad ne gera tai

naujiena. Nuo šiol tu vienui viena. Kad ir ką „anksčiau“ reiškė

anksčiau, dabar tai pritrinta laiko pūslė. Visa ko prie-

šaky – žaviai

dulkenančių žingsnių – jausmas dingęs.

Todėl dabar turi išsiaiškinti, kaipgi

suprasti

laiką. Savo laiką ir po to

laiką. Planetos laiką, o paskui savo

protokolus, susitarimus, gaires, laiko ribas,

lūžio taškus. Kiekvienas turi prognozę. Kiekvienas

turi šansų. Vakare pakeliui į namus sustoji

ant tilto ir apačioje

matai upės vagą

tuščią. Tavyje

srovena minutės.

Sumanymas – jas pajusti?

Kokie mūsų greičiai. Kur pabėgimas. Kiek

toli. Aš klausausi.

Miesto garsai. Duobės

mano akių, jaučiu jas. Dulkės,

visa nuklosiančios. Dangus, kiti kurį gręš akimis

po manęs.

Ar upė vėl prisipildys.

Ar bus pasigailėta.

Ar vėl kada lis.

Kas yra „kada“? Kas yra „vėl“?

Ką turim minty, kai sakom

„gerai“? Tarkim, šis spalis. Gilus balto oro sūkurys.

Kiek dar tų

spalių. Ar bus dar vienas spalis su mumis jame.

Kraujas teka mano plaštakoj, rašant šitai.

Varnos žybčioja akimis pro viršutines šakas.

Jos nelaukia.

 

 

 

Eilėraštis

 

Žemė tarė,

prisimink mane.

Nepaleisk,

žemė tarė,

 

vieną dieną

tarė, kai

klausiausi

netyčia, aš

 

išgirdau, pajutau

kaip temperatūrą,

pakuždom buvo

tarta: kurk ryt-

 

dieną, taisyk, kas iš-

tiko, tu nesi

laisvas, ne kažin

kur kažkas

 

vyksta, laikas ne kaupinas,

laikas nevėluoja, yra,

ko tuštumai reikia,

kaip tuštumos

 

reikia tau, nuo

šviesos ji vis traukias

ir traukias, nors visa

kas yra čia,

 

faktas kas

dieną – paukštis,

kurs iškreipia

tobulumo arit-

 

metiką, lanku

vis praskriedamas

vakaro gaise įsi-

galėjusiam vėjyje be

 

klaidų… tavo a-

bejingumas – tavo

grožio pamatas,

kartoja protas visą

 

laiką – aš girdžiu –

girdžiu tai visur

kur. Prisimink,

žemė tarė,

 

mane. Aš esu

žemė, sakė ji. Prisi-

mink mane.

 

 

 

Ar mes

 

jau išnykome. Kieno rankose

žemėlapis. Ar galiu

žvilgtelt. Kur mano

teisė. Ar mano istorija

 

patvirtinama. Ar

įtraukiau gyvūnų

atminimą. Gyvūnų

prisiminimus. Ar jie

 

tebėra. Ar mes

 

vieni. Žiūrėk

gijos

randasi. Atminties. Kieno? Žemė

panėšėjo

 

į ką. Ar ji ėjo

per mus. Kažkas kartoja be perstojo

ar tu čia

ar protėviai tavo

 

tikri ar turì

kūną ar turì

savąjį „aš“

omeny ar matai savo

 

rankas – ar nutraukei

giją – pamėgink pajust

kaip timpčioja kitam

gale – įsitikink sako

 

kad abu galai

gyvybingi kai trauki

bandydama vėl patekti

čionai. Varnas

 

atskrido kol

visa tai

užrašinėjau. Į-

trauk mane

 

rėkia jis. Jis pristraksi

arčiau žema akmenine

sienele. Ar prisimeni

neviltį ji vis

 

artinas sako. Žvelgiu

 

į jį. Neskubėk

sakau bet jis

vis tuksena

ir tuksena snapu

 

akmenį. Jo plunksnos

saulė. Akylai

mane stebi nes

aš tokia rami ir

 

spirganti. Jis mato mano

 

vienišumą. Užkalena

cikados. Ar tikras šis

susitikimas klausiu. Kaip senais

laikais. Varnų̃

 

kai būta. Ne

atsako šviesa. Tavęs

čia veik nėra.

Varnas seniai

 

nuskridęs. Jis

keliauja savo gija

dangaus keliu jau amžinai, jis

žino kaip irtis per

 

cikadas kurių tu negirdi

bet kurios

jau siaučia tave. Bet argi jo nėra

čia klausiu žvelgdama viršun

 

pro savo strofas.

Argi manęs neužkalbino

atskridęs. Argi

neįžengė čia

 

į aštuntą strofą… ir kurgi

 

jis traukia dabar

vėl išskridęs

man sakant kad varnas auksinis

man sakant kad jis pakilo ir…

 

nebėra, jo nebėra.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba