Knygos pačios savaime nepasirašo

Elenos Ferrantės įžvalgos esė rinkinyje apie visame pasaulyje žinomą jos kūrybą

Italų rašytojos Elenos Ferrantės kūryba žinoma visame pasaulyje. Ji išgarsėjo keturių romanų „Neapolietiška saga“ (2011–2014). 2021 m. išėjo Ferrantės keturių esė rinkinys „Paraštėse“ (I margini e il dettato), kuriame ji analizuoja savo rašymo stilių bei apskritai literatūrinę kūrybą ir prisipažįsta, kad jos lengvai skaitomi romanai nebuvo parašyti lengva ranka.

Vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ kultūros skyriaus redaktorės Jolindės Hüchtker vokiško knygos leidimo recenzija publikuota šių metų balandį.

Didelės apimties Elenos Ferrantės „Neapolietiškoje sagoje“ Lila ir Lenu auga Neapolio miesto darbininkų kvartale. Ten, kur 6-ajame dešimtmetyje tėvai dažnai pakeldavo ranką prieš vaikus, o vyrai prievartaudavo žmonas. Abi draugės pradinėse klasėse buvo pirmūnės, Lila šiek tiek protingesnė už Lenu, šiek tiek drąsesnė ir gražesnė. Abi svajoja kartu parašyti knygą, bet netikėtai Lila ima ir viena pati parašo apsakymą, kuris Lenu taip pakeri, kad ji pasijunta esanti menkesnė, nors būtent ji vėliau tampa rašytoja. Lila toliau mokytis, deja, negali, jai tenka dirbti tėvo batsiuvio ateljė, ji išteka, laukiasi kūdikio. O Lenu baigia mokyklą, studijuoja Pizoje ir parašo jų draugystės istoriją.

Milijonai žmonių perskaitė tuos keturis sagos tomus, kurių pirmasis – romanas „Nuostabioji draugė“, ir nuo to laiko Elenos Ferrantės vardas yra žinomas visiems. Bet apie puslapius, kuriuos autorė darbo metu išbraukė, ko gero, nežino niekas. Rašytoja apie juos tik dabar prabilo esė rinkinyje „Paraštėse“: rašant romanus jai buvo kilusi mintis leisti „Lilai įsibrauti į Lenu kompiuterį, įterpti į jos tekstą savo mintis ir tokiu būdu jį praturtinti“. Susikaupė nemažai puslapių, „kuriuose Lenu preciziškas pasakojimas susilieja su emocingu Lilos stiliumi ir tiesiog neatpažįstamai pasikeičia“. Vėliau vis dėlto nuspręsta, kad tai „sunkiai įsivaizduojama“, todėl tų puslapių buvo atsisakyta.

Knygą „Paraštėse“ sudaro keturios metodologiško, kone mokslinio pobūdžio esė, padedančios geriau suprasti autorės kūrybą. Tris iš jų Ferrantė parašė Tarptautiniam Umberto Eco humanitarinių studijų centrui. Ketvirtoji, pridėta lyg ir dirbtinai, buvo skirta Dantės simpoziumui. Tekstuose kalbama apie tam tikrą literatūros tradicijų lobyną, kuriuo neišvengiamai naudojasi kiekvienas pradedantis rašytojas, Ferrantės atveju tai – Gertrude Stein, [italų filosofės] Adrianos Cavarero, Emily Dickinson, Dantės kūryba. Pirmieji Ferrantės prisiminimai apie rašymą susiję su raudonomis paraštes žyminčiomis linijomis mokykliniuose sąsiuviniuose, kurių rašydama ji dažniausiai nepaisydavo: „Mane nuolat už tai bausdavo, tas paraštės jausmas įaugo man į kraują, tad kai rašau ranka net ir šiandien, jaučiu tą bauginančią vertikalios raudonos linijos grėsmę.“ Jai būdingi du rašymo stiliai: drausmingas, neperžengiantis linijų ir impulsyvus, chaotiškas, kurio neįmanoma suvaldyti, „čia jis trykšte trykšta, čia vėl išsenka [...]; čia sumenksta ir yra vos girdimas, čia griaudėja kaip koks milžinas“.

Bemat atpažįstame drauges iš Neapolio: tvarkingai, sėkmingai rašančią Lenu ir Lilą, kuri rašo kitaip, emocionaliai. Naudodama šiuos du principus, Ferrantė konstruoja ir kitus savo romanus: disciplinuotu rašymo stiliumi sukuria tam tikrą pasaulį, o impulsyviuoju jį sugriauna. Romanuose „Pražūtinga meilė“, „Apleisties dienos“ ir „Dingusi dukra“ bent viena moteris – mama, duktė ar žmona, – nepaisant tvarkingo kasdienio gyvenimo, nugrimzta į tamsiausią neviltį.

Mažai kas sugeba taip įtikinamai ir lengvai atskleisti, kaip arti viena šalia kitos gali egzistuoti kasdienybė ir neviltis: kiekvienoje laimingoje santuokoje, kiekvienoje giminėje ar draugystėje slypi žmogaus polinkis menkinti kitą ir tikimybė viską sugriauti. Skaityti šį 94 puslapių esė rinkinį, leidžiantį pažvelgti į rašytojos kūrybos užkulisius, ypač malonu tiems, kurie pažįsta Ferrantės kūrybą arba patys rašo.

„Tas, kuris rašo, neturi vardo“, – sakoma vienoje esė. Tikrojo Elenos Ferrantės vardo, kuris slepiasi po šiuo pseudonimu, mums nėra reikalo žinoti. 2016 metais vienas italų žurnalistas, remdamasis išmokėtais honorarais ir įrašais nekilnojamojo turto registre, teigė atskleidęs, kad tai esanti vertėja iš Romos.

Naujoji knyga yra dar vienas rašytojos bandymas nustumti savo tapatybės klausimą į antrą planą. Apeliuodama į Virginios Woolf knygą „Rašytojos dienoraštis“, ji rašo: „Tai, ką fiksuoja rašytojas, pereina ne per vieno asmens – tvirtai ant žemės stovinčio Aš – rankas, o per kokius dvidešimt asmenų; šis skaičius, beje, pasirinktas atsitiktinai ir iš esmės reiškia, kad net aš pati nežinau, kas esu, kai rašau.“ Prieš keletą savaičių, kaip teigiama, buvo atskleista dar vieno menininko, norėjusio likti anonimu, – Banksy, – tapatybė. Puiki proga pripažinti, kad kur kas svarbiau interpretuoti menininko kūrinį, nei atskleisti, kas jo autorius.

Savo keturių esė knygoje Ferrantei pavyksta demistifikuoti literatūrą geriausia šio žodžio prasme. Ji rašo: „Man atrodo, kad rašytojos ir rašytojai dažnai labai paviršutiniškai kalba apie rašymą [...]: istorija pasirašo savaime, personažai kuria patys save, pati kalba kreipiasi į mus – tarsi ne mes esame tie, kurie rašome, o kažkas kitas, gyvenantis mumyse.“

Juk Ferrantė yra rašytoja. Jos romanai atsiranda ne kaip neišvengiama lemtis, – taip kartais linkstama manyti apie didįjį meną, – o yra darbo, redagavimo ir abejonių rezultatas.

„Die Zeit“, 2026, Nr. 18

Vertė Agnė Blaževičienė