Kasdienybės stebuklai: ribos tarp institucijos ir kūno
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Vsevolodo Sevos Kovalevskio paroda „Paribiai. Stebuklai“. Čia sienos virtusios nespalvotais paveikslais, liudijančiais tų, kurie buvo išstumti iš bendruomenės, paniekinti, išjuokti, kovą, troškimą būti pamatytiems ir išgirstiems. Čia sienos virtusios komiksais, kurie prašosi būti nuspalvinti žiūrovų mintimis nelyg teptukais. Ant rožinės trikampės parodos architektūros detalės tam ir paliktos spalvos ir atspausdinti ant popieriaus vaizdiniai – išmarginti achromatišką naratyvą.
Ekspozicijos anotacijoje teigiama: „Komikso estetika nurodo į queer savilaidos, alternatyvių archyvų ir autobiografinio pasakojimo tradiciją – lengvai prieinamą, mažiau instituciškai kontroliuojamą mediją, svarbią menininkams ir aktyvistams.“ Vis dėlto čia išryškėja savotiškas paradoksas. Nors akcentuojama alternatyva ir mažesnė institucinė kontrolė, pats pasakojimas pristatomas vienoje reprezentatyviausių valstybinių kultūros įstaigų. Tai skatina kelti klausimus: ar alternatyvus vizualinis pasakojimas išlieka alternatyvus, kai tampa muziejaus ekspozicija, ar paribys vis dar yra paribys, kai jį pripažįsta ir į savo naratyvą įtraukia oficialioji kultūra? Kuratorių artikuliuotas pasakojimas šiuo atveju skatina permąstyti paribio sąvoką – galbūt ji čia nurodo ne į vietą, o į būseną, kuri išlieka net ir tuomet, kai pasakojimas jau įtrauktas į oficialią kultūros erdvę. Šioje perspektyvoje „paribys“ nebėra vien teorinė sąvoka – jis tampa kasdiene patirtimi, kurią formuoja žvilgsniai, erdvės ir galimybė būti viešumoje be nuolatinės cenzūros ar savicenzūros. Būtent šioje kasdienybėje, kuri nėra nei stabili, nei savaime saugi, išryškėja ir kitas parodos sluoksnis – tai, ką galima pavadinti „stebuklu“. Stebuklas čia nėra išskirtinis, retas įvykis. Jis veikiau atsiranda paprastuose veiksmuose: judėjime mieste, buvime minioje, galimybėje dalintis erdve su kitais be nuolatinės įtampos. Tai įprasti gestai, kurie, būdami trapūs ir nuolat kintantys, įgyja politinį svorį, nes nėra savaime garantuoti. Eiti gatve, būti bendruomenėje, tiesiog egzistuoti – šie veiksmai parodoje įgyja kitą mastelį. Jie tampa ne duotybe, o nuolat iš naujo išsikovojama galimybe.
Andrejaus Vasilenko nuotrauka
Ši kasdienybės ir stebuklo įtampa ypač ryški Kovalevskio vaizdiniuose, kuriuose miesto – Vilniaus, Londono, Oslo – erdvės nėra tik geografiniai taškai ar istorinių įvykių fonas, o nuolat kintančių situacijų laukas. Čia matomumas visada susijęs su rizika, o viešumas niekada nėra neutralus. Eitynės, protestai ir bendrystės momentai nėra užbaigti įvykiai – jie išskaidomi į nuotrupas ir užkadrinį balsą, primenantį, kad kiekviena istorija turi nematomą pusę. Būtent komikso forma čia tampa ne tik pasakojimo priemone, bet ir būdu struktūruoti patirtį šuoliuojant tarp vietų, laikų ir emocinių registrų. Tokia išraiškos forma priešinasi linijinei istorijai, vietoj jos siūlydama fragmentuotą atmintį, artimesnę išgyvenimui nei nuosekliam naratyviniam konstruktui.
Dar viena svarbi parodos gija – galios vaizdinių apvertimas, kuriame instituciniai autoritetai, tokie kaip uniformuotos figūros ar kontrolės ženklai, atsiduria pažeidžiamose ar inversinėse pozicijose. Tokie vaizdai ne tiek provokuoja, kiek destabilizuoja įprastas hierarchijas, parodydami jas kaip sukonstruotas ir perrašomas. Šiame kontekste kūnas tampa vieta, kur galios struktūros netenka vientisumo ir įgyja dviprasmę, kartais ironišką formą. Tai dar labiau sustiprina bendrą parodos logiką: jokios galios struktūros nėra galutinės, jos nuolat išardomos ir perstatomos.
Menininko sukurtame fragmentuotame naratyve, nuolat kintančiose miesto situacijose „paribys“ ir „stebuklas“ susilieja. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip istorinių ir politinių įvykių pasakojimas, galiausiai grįžta prie labai paprastų veiksmų ir kūniškos patirties. Ir vis dėlto už visų šių sluoksnių lieka labai paprasta, beveik užsispyrusi mintis: žmogui nereikia teisės būti pripažintam. Žmogui užtenka būti. Būti žmogumi. Kurti, mylėti, tįsoti pievoje ir juoktis, praplaukus debesiui, primenančiam krokodilą. Taip ištinka stebuklai.
Vsevolodo Sevos Kovalevskio paroda „Paribiai. Stebuklai“ Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veikia iki rugsėjo 13 d.
