Chemija

Luca Kieseris 1992 m. gimė ir užaugo Tiubingene, studijavo filosofiją, kalbos meną ir etiką Heidelberge, Leipcige ir Vienoje (šioje ir gyvena). Dviejų romanų – „Nes ten vandenyje kažkas buvo“ (Weil da war etwas im Wasser, 2023) bei Pink Elephant (2024) – ir poezijos rinkinio „kartais tai tragiška meilė“ (manchmal ist eine tragische Liebe, 2023) autorius. Su apsakymu Chemie (būsimojo debiutinio romano ištrauka) 2021 m. laimėjo kasmetinį austrų radijo stoties FM4 trumposios prozos konkursą. Drąsiai jungdamas filosofiją ir vaizduotę rašytojas savo kūryboje tyrinėja žmogaus santykį su kūnu, gamta ir technologijomis. Ambra, – kašaloto žarnyne susidaranti vaškinė medžiaga, išmesta į išorę pakeičianti pavidalą, naudojama parfumerijos pramonėje, – tekste tampa pasakojimo temas kaleidoskopiškai katalizuojančia veikėja.

 

 

Chemija

 

(1)

Štai kaip medžioja banginiai: išsižioję, sukdamiesi apie savo išilginę ašį, jie leidžiasi į gelmę. Ir net jei kalmaro, kuris tūno nejudrus vandenyje, gali nesimatyti, nuo banginio echoloto jis vis tiek nepaspruks. Iš pradžių garsai tokie tylūs, kad tik pats banginis juos girdi. Slapta niūniuoja melodiją. Bet vos tik pakankamai priartėja, paleidžia triukšmingą salvę.

Kai atsipeikėji, tave tempia į viršų. Netrukus pakylate taip aukštai, kad vandens paviršių pasiekia blanki šviesa, bet viskas, ką gali įžiūrėti, yra tik begalinis kūnas. Kažką pastebi ant jo nugaros ir bandai tai pasiekti, bet tavo čiuptuvai nuslysta. Žandikaulis suspaustas, vanduo vis šiltėja, tau veržia žiaunas. Kairiuoju čiuptuvu apčiuopi vietą, kur gali įsikibti, ir iš paskutiniųjų plėši. Aplink tave plaikstosi juodos odos atplaišos ir baltas, skaidulinis audinys. Tada pasaulis sugriūva, vėsus banginio liežuvis, begalinis gomurys, raumuo, srovė, kuri tave įsiurbia.

Suyra ne visas tavo kūnas. Snapas nesuvirškinamas – taigi bedi į skrandžio prievartį, brauniesi į žarnyną, ten prasiskverbi į florą ir kaip tik tada, kai imi tikėti kerštu, aplink tave pradeda formuotis medžiaga, kuri tave užbalzamuoja. Viskas limpa prie tavęs. Tu pavirsti gumulu.

Slenka dienos, savaitės, mėnesiai, per juos virsti vis didesniu luitu, tada banginis tave išvemia; ir prasideda antroji amžinybė – ją leidi vėmalų plėvelėje plūduriuodamas pasaulinio vandenyno paviršiuje; ir nesunku įsivaizduoti, what an unsavory odor such a mass must exhale; worse than an Assyrian city in the plague, when the living are incompetent to bury the departed¹.

Beje, apie Mobį Diką: ant to banginio palikai pėdsakų. Aplink jo snukį. Savo siurbtukų žymes. Jie surandės, ir juos pamatys tik tie, kurie nepaisydami draudimų vis dar medžioja banginius harpūnais, iškelia galva į laivagalį, apverčia ant nugaros, perpjauna, nudiria, nukerta galvą ir nugremžia riebalus. Jie kurs istorijas apie jūrų pabaisą. Tos istorijos kurį laiką gyvuos, o tu vis labiau pyksi, – jūrų pabaisos pasakojimuose išdidėja, – bet galiausiai jos nebeturės su tavimi nieko bendro. Ir tada, vėliausiai tada, tu liksi tik tame vėmale, kuris ilgainiui išsivadės, druskingame vandenyje sukietės, saulės šviesoje nušviesės ir galiausiai bus išplautas į krantą.

 

(2)

Uostymas. Urzgimas. Ambrijimas. O tada – entuziastingas lojimas, prikviečiantis šeimininką – žmogų vyrą, mūvintį ryškiai žalius bermudus ir dėvintį „Lacoste“ marškinėlius su geltonu krokodilu juodame fone. Jis iš tiesų norėtų tęsti pasivaikščiojimą – palaiko tave medžio kelmu. Tačiau jo gyvūnas nerimsta, tad vis dėlto atkrypuoja prie tavęs: iš arčiau tu atrodai kaip dramblio pėda.

Jauti, kaip jis sutrikęs žvelgia į tave – tu tikrai ne kelmas.

Klaupiasi prie tavęs ant smėlio – tu ne medžio gabalas.

Pamaigo tave – bet tu ir ne akmuo. Kažką nuo tavęs nupašioja; tu esi pilkšva, geltonais taškeliais ir dryžiais išmarginta tąsi masė. Iš išorės trapi, viduje – riebi ir minkšta. Tai, ką jis nuplėšė, patrina tarp pirštų – ir jam į nosį pakyla aromatinga kvapų banga. Jo vaizduotėje blyksteli juodų garbanų vaizdas, bet jis nespėja jų sugriebti, pavydus skalijimas jį grąžina į realybę. Jis sudrausmina savo šunį, išsitraukia telefoną, nufotografuoja tave ir įmeta nuotrauką į „Google Lens“ paiešką.

Pirmasis straipsnis, kurį perskaito, baigiasi tuo, kad viena mama (38 m.) įkiša smeigtuką į priekrantėje rastą pasaulinio karo granatą ir toji sprogsta. Visi kiti straipsniai baigiasi tuo, kad koks nors vargingas seniokas žvejys per naktį tampa turtingiausiu žmogumi savo kaime. Bent jau jei jis negyvena JAV ar Australijoje. Mat ten banginiai saugomi taip pat griežtai kaip drambliai ar krokodilai: draudžiama turėti jų mėsos, ilčių, kaulų, odos ar plaukų. Ką jau kalbėti apie prekybą visu tuo. Tam žmogui su krokodilu pasisekė: Europos Sąjungoje tu, kartu su šlapimu ir išmatomis, laikomas natūraliai pašalintu. Tad tuo metu, kai jis savo gyvūnui užsakinėja deimantais nusagstytą „Lacoste“ antkaklį, tu supakuojamas į dėžę, išsiunčiamas per visą žemyną, o tada padalinamas pusiau:

 

(3.1)

Jau Sindbadas tave žinojo. Per šeštąją savo kelionę patyręs laivo katastrofą – kapitonas pameta kursą, nusiplėšia turbaną nuo galvos, kyla audra ir laivas sudūžta – jis išmetamas į krantą saloje, iš kurios, kaip vėliau paaiškėja, galima ištrūkti į Šri Lanką tik požeminiu upeliu ir stebuklingu būdu – miegant. Tačiau dar prieš tai, kai pirklys gali papasakoti apie savo nuotykius, tas negatyvinis salos vaizdas vos neišvaro jo iš proto:

Visa kur – rubinai, perlai ir visokiausi brangieji akmenys. Netgi smėlis žėri ir spindi. Gražiausi agarmedžiai – tiek kininiai, tiek Komorų; o galiausiai – ten trykšta ir neapdoroto tavęs šaltinis, kuris lyg vaškas liejasi per upelio krantus, saulė tokia kaitri; ir tu sruveni link jūros pakrantės, kur iš gelmių išnyra pabaisos, praryja tave ir su tavimi sugrįžta į jūrą. Kadangi tu degi jų viduriuose, jos tave vėl išspjauna, ir tu sustingsti vandens paviršiuje, pakeiti spalvą ir masę; galiausiai bangos išmeta tave į krantą, ir tie, kurie tave pažįsta, surenka ir parduoda. Bet neapdorotas tavasis produktas, kurio dar niekas neprarijo, vis dar teka upelio vaga ir sustingsta pakrantėse; o kai saulė jį apšviečia – tu ištirpsti ir užpildai visą slėnį savo kvapu; o kai saulė nusileidžia, vėl sustingsti. Tačiau niekas negali ten patekti, nes iš visų pusių salą supantys kalnai tokie neįveikiami, kad nė vienas žmogus į juos neįstengia įkopti – masn ghabt², kad Austrija – kalnų kraštas, kurio dukros ir sūnūs nuo mažens mokomi, jog ant viršukalnių negalima gerti pieno, arba, jeigu viršukalnėje išgersi pieno, tai turi bent jau lėtai nusileisti, kad skrandžio rūgštis nespėtų pieno sutraukti. Nė vienas iš tų, kurie čia užaugo, nenulipa į slėnį su kilogramu sviesto skrandyje, juo labiau nesielgia kaip kadaise tavo banginis. When biotechnologists follow their nose³ – puikuojasi straipsnio antraštė Austrian Centre of Industrial Biotechnology puslapyje, kuriam kartu su Graco universitetu 2019 metais pavyko pagaminti ambreiną visiškai natūraliu biosintezės būdu. Iš mielių. Germ, Hefe, Khamira, Levure⁴.

Ir tai jau – 2019-aisiais.

Taigi lieka neaišku, kodėl Thomas Fontaineʼas, Institut supérieur international du parfum, de la cosmétique et de l’aromatique alimentaire absolventas, vis dėlto sukuria tokią kompoziciją: viršutinės natos: rausvieji pipirai, mandarinai ir bergamotės; širdies natos: rožės, cinamonas, smilkalai ir apelsinų žiedai; pagrindinės natos: vanilė, benzoinė derva, santalas ir – pagaliau:

Tu.

Paslaptingu santykiu jūs supilami į flakoną ir turite laukti – tavo trečiąją amžinybę, – kol purkštuvas jus įsiurbs ir išpurkš į pasaulį, kad sutelkęs tą miglą, kurią suformuojate, paskleistum ją ant paskirties vietos: žmogaus odos. Moteriškos žmogaus odos. Dviejų riešų odos. Kaklo odos. Apgaubtos nematomais pūkeliais, persmelktos tokiomis smulkiomis poromis, kad mažiausi lašeliai, kuriuos suformuojate, nusiridena žemyn. Ji tokia plona, kad tu jauti jos širdies plakimą. Tada pasaulis sudreba ir įkaista. Dėl to, kad pasklido ant jūsų? „Lubin Paris“ „Sinbad“. Šiaip ar taip, tu įsiskverbi į ją su tuo karščiu. Susijungi su ja, primeni jos praeitį ir taip suteiki jai ateitį: Aleksa. Po kelerių metų ji taps JAV oro pajėgų dronų pilote.

 

(3.2)

Kita tavo pusė pasuka tuo keliu, kuris tavo giminei skirtas nuo tada, kai Johanesas Hartlybas – švabas, antisemitas, magas ir klusnus pirmojo iš visų pirmųjų humanistų Mikalojaus Kuziečio sekėjas – savo „Vaistažolių knygoje“ tave pavadino

die hochst erznei zu dem herzen

– svarbiausiu vaistu širdžiai. Taigi tave degino. Kartu su smilkalais. Arba kaip brangią žvakę. Čiulpė kaip pastilę. Arba bėrė į klaretą, kad įsiaistrintų.

Net ir šiandien tu atsiduri Dievo palaimintame Badene-Viurtemberge: tave sutrina į miltelius ir palieka tris savaites tirpti etanolio ir vandens tirpale – maceruoja, kaip sakoma, į motininę tinktūrą. Iš jos tave praskiedžia, kitaip tariant, sumažina iki C potencialo – viena dalis tavęs, šimtas – ne tavęs. Tuomet tą tirpalą su tavimi tiksliai du šimtus kartų trinkteli į stalą ir – abrakadabra – tu tampi

DHU Ambra C 200⁵.

Vėl santykiu vienas su šimtu tave suberia į dražeravimo katilą ir paverčia kristalinio cukraus rutuliukais. Katilas sukasi lyg skalbyklės būgnas – ir pagal tą sumanymą tu prilimpi prie vadinamųjų globulių. Tačiau būtent šis skalbyklės būgno momentas yra ir tas akimirksnis tavo istorijoje, nuo kurio nesiliauji abejoti, ar apskritai dar egzistuoji. Akivaizdu, kad nesi visai pranykęs – juk jei tavęs nebebūtų, tau nekiltų toks klausimas. Bet tavęs jau lyg ir nebėra. Esi lyg seniai nukirsto medžio šešėlis.

Laimei, ponui Bathui, Indijos užsienio reikalų ministerijos techninių tekstų vertėjui, visai nesvarbu, ar medis dar stovi, ar jau ne, – svarbu tik, kad tas medis būtų vokiškas. Ponas Bathas yra gerbėjas, ištikimas klientas nuo tada, kai pasitelkęs kitą stebuklingą vaistą iš Karlsrūhės išvengė koronaviruso infekcijos. Tris dienas iš eilės prieš valgį jis gėrė Arsenicum album C 30, ir jo kūnas tapo virusui tabu.

 

(4.1)

Karštis nuveda tave į naktį, naktis – į svetimo žmogaus lovą, svetimąjį – į tave, tave ankstyvą rytą – namo, o namie – tiesiai po dušu.

Prieš prausdamasi po dušu visada nusišlapini. Dar iki paauglystės įpratai tai daryti, tad dabar užtenka pajusti po kojomis porcelianą ir ant sprando tekšintį vandenį, kad kažkokie pilvo raumenys nugrimztų į savotišką hipnozę. Tada jie atsileidžia. Tačiau jeigu tai šiandien nutinka jau antrą kartą vis dar prausiantis duše, tai visų pirma reiškia, kad prausiesi jau velniškai ilgai. O taip ilgai užsitęsęs prausimasis, tiesą sakant, turi tik vieną paaiškinimą: kad ši diena nebėra tiesiog bloga diena, o jau visiškai beprasmiška. Tokia interpretacija veda prie vienintelės išvados: kažkas nebe taip.

Taigi stovėsi ten po vandens srautu, garų debesy, ir kai šlapimo pūslę gaubiantys raumenys liausis trūkčioję, stos tuštuma, kurioje visiškai niekas nebesvarbu, nors kažkur giliai vis dar neduoda ramybės klausimas – kas būtent yra nebe taip.

Praeis minutė, gal dešimt, kol atgausi laiko pojūtį dviem rankų judesiais – užsuksi vandenį ir atitrauksi dušo užuolaidą. Sūkuriai vandens garuose. Ir kai išlipsi iš kabinos, iš tavo kairiosios tonzilės išslys tonzilių akmuo, išsprūs iš plyšelio audinyje, kuriame susidarė. Ir nors keletą kartų nurysi seiles, akmuo liks prikibęs prie tonzilės, tad galiausiai iškosėsi jį į praustuvą. Klausimas, ar tau iš burnos praėjusią naktį sklido kvapas, prisijungs prie tuštumoje siautėjančio klausimo. Jo skonis pasklis tavo gomuryje. Išsitrauksi telefoną, apšviesi burnos ertmę ir apžiūrėsi nuo daugybės uždegimų surandėjusias tonziles, ieškodama baltų išsikišusių taškelių. Nieko nerasi – tik nujausi esant vieną, taip pat kairėje tonzilėje, bet kai spustelėsi pirštu, jis tik dar giliau įsispraus į raukšlę. Spaudinėsi tol, kol vėmimo refleksas sustiprės tiek, kad akyse susitvenks ašaros. Tad liaukis. Verčiau iškart griebk dantų šepetėlį – bent smarvės atsikratysi. Apsirengsi, ir klausimas, ar eiti geiminti, susilies su klausimu apie tuštumą ir klausimu apie burnos kvapą.

Atsakymų nerasi.

Tad išeisi iš namų.

Ir atsidursi prie vieno iš apskritų „Starbucks“ staliukų, tų, kurie nėra stačiakampiai vien tam, kad prie jų nesijaustum tokia vieniša. Tai tokia strategija, kuri, kadangi dabar apie ją žinai, tik dar labiau sustiprins vienišumo jausmą: tu – medis be miško – naršai po „Amazon“, ieškodama suknelės Vendės vestuvėms.

 

(4.2)

Bet ne vien tai, kad išvengė koronos. Vokietijos homeopatijos sąjunga (Deutsche Homöopathie Union – DHU) padėjo ponui Bathui pažinti patį save: kaip tipiškas ambros žmogus ponas Bathas, DHU žiniomis, vaikystėje atrodė tarsi senukas. Buvo, irgi DHU žiniomis, silpnas, niurzgus ir liesas. Nors laikui bėgant visa tai, išskyrus liesumą ir šiek tiek svyruojančią eiseną, praėjo, žmonių baimė liko. Mat DHU žinojo, kad būdamas tipiškas ambros žmogus ponas Bathas greitai sutrikdavo ir į menkiausius kasdienybės nukrypimus reaguodavo isteriškai. Žmonės jį nervindavo. Jam būdavo geriau vienam. Ir, tą DHU irgi žinojo, vien mintis, kad gali tekti nusišlapinti viešumoje, versdavo jį kiekvieną laisvą minutę tupėti ant klozeto.

Nuo paauglystės jį persekiojo fantazijos – vaizdiniai iš jo žarnyno, kuriame jau dienų dienas, mėnesius, netgi metus glūdėjo kieti it akmenys gumulai, įstrigę žarnų gaureliuose ir niekaip nenorintys pasišalinti. Jis ištisas naktis maukdavo laisvinamuosius. Kartais ištisas dienas, be balkšvųjų gysločių sėklų ir „Coca-Cola Light“, neimdavo į burną nieko, ir kolegos jį žinojo kaip tą, kuris nuolat suka delnu ratus sau ant pilvo.

Tačiau nuo tada, kai atrado tavo šešėlį, jis vėl pasijuto toks kaip anksčiau, kai (būdamas senukas) dar nieko nežinojo apie padalinto į vidų ir išorę pasaulio klastingumą. Ir štai dabar jį persmelkusi revoliucijos dvasia.

Mat ponas Bathas, kaip tipiškas ambros žmogus, nors seksualiai ir greitai susijaudina, iš tiesų dar nė su vienu žmogumi nebuvo suartėjęs. Ir vis dėlto yra vienas, su kuriuo šią artumo viziją jau seniai nešiojasi – tarpuose tarp visų tų fantazijų apie savo žarnyną: prieš keletą metų, kai dirbo Indijos ambasadoje Vašingtone ir priiminėjo „Palantir Technologies“ delegaciją – kalbėta apie prognozuojamosios analitikos programinę įrangą, – jis susipažino su Vende. Ji buvo tik praktikantė. Bet labiausiai raminantis žmogus pasaulyje. Ir svarbiausia – pirmoji moteris, su kuria jam pavyko per artimiausius dvejus metus kelis kartus susitikti.

Ir štai likimas nulemia, kad ta pati Vendė pakviečia jį būtent dabar, kai jis pagaliau suprato, kaip tvarkytis su savo sunkumais, būtent dabar, kai jis pagaliau „nulaužė“ savo gyvenimą. Tiesa, į savo vestuves su Piteriu, bet – ir tai DHU taip pat žino – aiškiai ne be užmačių.

 

(5.1)

Visų pirma, suknelė turi pranokti visas kitas dovanas. O turint omenyje, kad tai bus ta (!) suknelė, ji jau iš anksto paženklinta kaip vienintelė. Tad galėtum atsipalaiduoti ir būti visiškai tikra tuo, kad Vendė niekada neleis, jog tavo suknelė nebūtų pati geriausia – per amžius amžinuosius, kad ir kas nutiktų. Tik kažkodėl abejoji, ar tik tau vienai teko ši kiek keistoka užduotis. Vendė, kuriai draugystė – tarsi žaidimas, pilnas testų ir išbandymų, kuo tikriausiai metė tokį patį iššūkį ir kitoms draugėms. Yra dar Liv, su kuria Vendė nuo studijų laikų praleido daugiau laiko nei su tavimi. Ir dar Keitė, su kuria ji susipažino užpernai vasarą per „Palantir Technologies“. Nors ir esi seniausia draugė, bet kas šiuo metu jos komandoje, o kas – paskutinis bosas, žino tik Dievas.

Antra, – ir šitas antra galioja nepriklausomai nuo visų pirma, – suknelė turi atlyginti už tai, kad susimovei, kai Vendė išsipasakojo apie vestuves. Tiksliau, apie sužadėtuves. Suknelė turi išpirkti tai, kad tu iš tiesų paklausei, kaip jis (!) tai padarė. Kad akivaizdžiai mergaitę, su kuria dar smėlio dėžėje prisiekei niekada neleisti berniukams laimėti, laikei tokia, kuri piršlybas patiki vaikinui.

Tavo žvilgsnis užkliūva už kulkšnis siekiančios „Kenzo“ suknelės. Jos smėliniai atspalviai primena vanilinius ledus. 752 doleriai – gerokai mažiau, nei būtum pasirengusi išleisti. Tačiau ji kažkuo ypatinga. Nors joje yra viskozės. Bet juk tai ne tavo oda, sakai sau. Ir kai spaudai vis kitas nuotraukas, suknelė ima patikti vis labiau. Vendė su ja atrodytų tiesiog puikiai. Tau ypač patinka, kad ji plisuota. Dviejų skirtingų smėlinių atspalvių dryžiai leidžiasi tiesiai žemyn nuo aukštai prigludusios apskritos kaklo iškirptės. Šviesesnis audinys dengia tamsesnį, ir nebesupranti, ar tai audinys, ar nuoga oda. Tai puikiai išryškintų jos juodus plaukus, bet neatrodytų vulgariai. Net įsivaizduoji, kaip tie dryžiai paslepia apatinių kontūrus. Svarstai, ar turėtum pasirūpinti dar ir bateliais ir kelnaitėmis, ir nusprendi, kad po visų revoliucijų to, matyt, galima tikėtis.

Kaip žaidime „Call of Duty: Warzone“, kai iššoki iš lėktuvo virš kovos zonos ir pasaulis pamažu išsiplečia, tačiau tavo akyse ima ryškėti vaizdas to, ką Vendė kadaise padarė. Kai susiginčijote.

Su panaudotu prezervatyvu.

Prezervatyvu, kurį ji buvo panaudojusi su Piteriu.

Tu buvai beprotiškai įsimylėjusi Piterį, o vokas, kuriame Vendė tau įteikė tą prezervatyvą, buvo violetinis.

Bet nuo ko tas ginčas iš viso prasidėjo?

Apleistos gamyklos, sudegę automobiliai. Iš už vieno jų iššoka žaidėjas, panašus į Putiną, nuogu torsu, rankose laikantis šturmo šautuvą RAM-7.

Kaip tu įkalbi ją parduotuvėje nusipirkti gana brangią vienu dydžiu per mažą suknelę, kad turėtų paskatą numesti svorio iki kito pavasario.

Nutrauki užsakymo procesą, grįžti atgal ir pakeiti dydį iš S į XS. Vėl spaudi „toliau“, bet vėl sustoji. Mintis, kad Vendė tądien galėtų lakstyti ir atrodyti apkūni, yra daugeliu atžvilgių tokia neįtikėtina, jog net nesistengi visų jų išvardinti. Todėl grįžti atgal ir pakeiti iš XS į S, pamąstai minutę – ir tada pakeiti iš S į M.

 

(6)

Pagaliau. Ponas Bathas įžengia į juodomis ir baltomis plytelėmis išklotą kambarį, kuriame susirinkę svečiai. Staiga pasijunta priešiškumas. Tačiau jis įkiša ranką į švarko kišenę – ir juda per minią taip, tarsi viskas būtų didelis šokis. Pirmasis paliestas petys, pirmasis sumurmėtas excuse me. Tada pirmasis partneris – padavėjas su puošnia peteliške. Po pirueto ponas Bathas laiko kairėje rankoje taurę šampano, gurkšnoja ir juda toliau. Tarp dviejų damų su karališkomis vasarinėmis skrybėlaitėmis. Pro gana aukštą ir pernelyg greitai mestelėtą so cute. Auskarai skimbčioja, lūpos suspaudžiamos, ekranai šviečia. Vienuolikta valanda ryto – ir nors ponas Bathas žino, kad Vendė slepiama nuo jo akių, dar slepiama, jam atrodo, kad ji gali stovėti kažkur čia, tarp linksinčių draugių, kikenančių giminaičių ir sutrikusių kolegų. Visi čia, užuot žiūrėję į pašnekovus, nuolat stebi aplinką, kaip laukiniai gyvūnai, kurie jaučia, kad pakrūmėse tyko tigras, – ir tada ji atsisuka.

Ne toliau kaip per du metrus nuo jo, per kepurę su snapeliu ir pintą tiulio kuodelio šukuoseną jis ją pamato ir supranta, kad čia atėjo ne dėl Vendės.

Šviesūs plaukai, blyški oda ir suknelė, su kuria ji primena nevisiškai pripūstą helio balioną, – tikriausiai angelas – tokia pirma pono Batho mintis. Kad jos tamsiai violetiniai aukštakulniai neleidžia jai pakilti į dangų – antra. Tada jis pastebi geltonų žiedlapių puokštę ir kažką mėlyno joje, taip pat šampaną, kuris tikriausiai praskiestas apelsinų sultimis. Trečia mintis. O gal tai visai ne šampanas, o grynos sultys. Ketvirta. Ir su abiem – puokšte ir šampanu arba puokšte ir sultimis – ji pasveikina jį, nespėjusį nusukti žvilgsnio. Tą akimirką Bathas pamiršta savo vardą ir pasisuka devyniasdešimčia laipsnių, kad ji nematytų, ką jis traukia iš kišenės. Ne taip lengva tik dviem rankomis – dar ir drėgnomis – koordinuoti amerikietišką šampano taurę ir vokišką buteliuką. Kai jis jau ketina įberti sau į delną porciją globulių, šalia savęs išgirsta: Hi,

I’m Alexa.

Ir buteliukas, kurį Bathas buvo įspraudęs tarp didžiojo ir bevardžio piršto, išslysta.

Neaišku, kada jis nukrito, bet štai – jis jau dūžta. Ir kai tai nutinka, kai plyšta tavo šešėlis, staiga suvoki: tu vis dar čia. Tu, tu daugybę kartų atšoki nuo grindų. Straksi šalia savęs, už savęs, priešais save ir tarp savęs. Riedi per šachmatų raštą ir skambiai skardeni – kaip kadaise tave priglobęs paplūdimio smėlis.

Lieki gulėti visur. Juodumoje, baltumoje, tiesiai ant ribos, po linguojančiu odiniu batu. Priešais grėsmingą kulniuką. Arba tiesiog tamsiai violetiniame angelo švytėjime.

Jauti, kaip aukštai virš jūsų visų veidai atsisuka ir žvilgsniai nuslenka per tave. Jauti, kaip Bathas žiūri į tave iš viršaus.

Ir tada girdi, kaip angelas sako: I stole these shoes from my mom⁶.

Girdi, kaip Bathas kažką cypteli.

Girdi, kaip angelas sako: I laced ʾem up with new strings⁷.

Ponas Bathas instinktyviai pritūpia; ir tada jauti, kaip jo rankos žeria tave į krūvą.

Girdi, kaip angelas sako: They feel a wee bit tight⁸.

Girdi, kaip jis sako: Although all shoes are a bit tight on me⁹.

Girdi: Because of my toes¹⁰.

Ir tada pajunti, kaip keičiasi violetinis švytėjimas. Aukštakulnių kulniukai pakyla, visa apkrova persikelia ant pirštų galų – I would rather have no toes¹¹– ir tada prie Batho rankų prisijungia dar viena pora rankų, angeliškai baltų. Because, you know, Batman doesn’t have any toes¹². Ir kai Batho rankos ir angelo rankos tuo pat metu pasiekia tave, pajunti, kad esate viena visuma.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė