Kryčio anatomija, arba Ką pasakytų Kukutis

 

Šiandien sausio trečia. Jau žinau, kad didžiulės mėlynės ant žmogaus kūno išnyksta maždaug po trijų savaičių.

Niekada anksčiau neturėjau galimybės taip atidžiai stebėti save, net, atrodo, girdžiu, kaip gyja tie du plyšeliai kauluose, kaip kraštai artėja vienas prie kito, jungiasi ir bando tapti vėl kažkuo vientisu.

Neringa B., manoji Virdžinija Vulf, vis dar vaidinanti pjesėje, kurią jai parašiau, pareiškė: „O aš tau pavydžiu. Kaip dabar norėčiau tokių atostogų!“ Bet tie jos žodžiai nuskamba per anksti, man dar skauda, dar tikrai ne atostogos.

Tačiau šiandien – sausio trečia, ir kelias dienas jaučiu, kad tai iš tikrųjų nerealu. Tavo nosis neužkimšta, bronchų neplėšo chroniškas kosulys, išgėrusi tabletę nebejauti skausmo, gali atsikelti, pereiti kambarius, šiek tiek pasėdėti. Pamenu vieną RoRos esė, kur jis rašė, kad liga – tai tarsi plyšys realybėje, – taip ir yra. Tik ne kiekvienas „plyšys“ būna toks malonus.

„Tave sustabdė“, – telefonu sako Jūratė V., bet mano artimiausi planai buvo tokie pamatuoti, reikalai, kurie atrodė prasmingi, nelipo vieni ant kitų, tai kokio velnio turėjau sustoti?

 

●

 

Gruodžio vienuolikta. Važiuoju pabūti su trimečiu Dovu. Jam pakanka pusę dienos man šypsotis, kad laimės burbuliukų pilna – lyg tas vaikystės sifonas – iš ketvirto aukšto liftu nusileisčiau žemyn…

Išėjusi į kiemą atsirakinu prirakintą prie stulpo dviratį ir staiga suprantu, kad pamiršau prožektorių ir galinį atšvaitą namuose. Šaligatvis ir asfaltas šlapi, tamsoje jie blizga ir akina, tad nusprendžiu dviračių taku nevažiuoti, bet varyti kita Laisvės prospekto puse. Sankryžoje, kol dega raudona, įsikišu ausinukus, įsijungiu to beprotiško Seimo posėdžio įrašą ir turbūt prarandu budrumą.

Kartais galvodavau, kas būtų, jei mane, važiuojančią dviračiu, partrenktų mašina, ką spėčiau ir ko nespėčiau pajusti…

Visai neprisimenu, kurioje posėdžio vietoje viskas nutrūko. Jokio smūgio nepajutau, tik iš arti išvydau baltą mašinos priekį, spindintį vieną žibintą, o tada greičiausiai užmerkiau akis. Tamsa lengvai lyg plunksnelę paguldė mane ant asfalto, tuomet – pauzė, labai ilga pauzė, net spėjau pagalvoti, oho, kaip laimingai aš parkritau… bet staiga iš kažkur vėluodama, tarsi man nebepriklausytų, apatinė kūno dalis visu svoriu rėžėsi į asfaltą.

Skausmas…

 

●

 

Atsipeikėju jau stovėdama ant šaligatvio. Dviratis stovi šalia. Kaip mes čia atsidūrėm, neturiu supratimo. Priešais vyras, panašus į garsųjį daktarą Jokūbą F., tik gerokai jaunesnis, siūlo iškviesti greitąją, bet tai niekaip nesutampa su mano noru tiesiog dviračiu grįžti namo. Aš nenoriu policijos, nenoriu greitosios, nenoriu visų tų nesąmonių, juk stoviu, vadinasi, eiti galiu, tai turbūt galiu ir važiuoti.

Tačiau dviratis kažkodėl važiuoti nenori. Aišku, galėčiau paskambinti savo vyrui arba vaikams, bet man gi NIEKO NEATSITIKO. Todėl einu pėsčia tris stoteles, persivarau dviratį per sankryžą palei estakadą, užvežu į trečią garažo aukštą, atremiu į sieną, uždarau duris, užstumiu sklendę, pakabinu spyną ir nusileidusi pandusu grįžtu namo.

 

●

 

Iš laiško tyrėjui (jį turėsiu rašyti vėliau, nes medikai po apžiūros privalo pranešti policijai):

„Aš, tokia ir tokia, gruodžio 11 d. vakarą apie 18.30 važiavau iš Šeškinės į Karoliniškes. Už Rygos ir Laisvės prospekto sankryžos priešingoje pusėje nei dviračių takas į mane atsitrenkė baltos spalvos automobilis, važiavęs iš šalutinio keliuko. Vairuotojas siūlė iškviesti greitąją, atsisakiau, nes psichologiškai nenorėjau pripažinti, kad man rimta trauma. Tris dienas maniau, jog tai stiprus sumušimas, vėliau supratau, kad viskas rimčiau, todėl vyras nuvežė į ligoninę.

Kadangi buvau tamsiai apsirengusi, neturėjau šviesų, neapskaičiavau atstumo, dėl šios situacijos kaltinu tik save, pretenzijų vairuotojui neturiu ir tyrimo nereikalauju.“

 

●

 

Gruodžio keturiolikta. Man prasidėjo vidinis kraujavimas.

Laukiu skubiosios pagalbos skyriuje. Laukiu ilgai, todėl akimis nufilmuoju porą „trumpo metražo filmų“. Viename jų pusamžį vyrą ištinka epilepsijos priepuolis – jis taip veriančiai, keistai rikteli, krenta kniūbsčias, jauni medikai kažką jam suleidę išsiveža, taigi eilė natūraliai sutrumpėja.

Kito „filmo“ personažais tampa močiutė ir pora jos peraugusių anūkų. Ji mažutė, inteligentiška, trapi, jie turbūt jos supti ir mylėti, vėliau įgiję nelabai gerų įpročių. Ant vieno kaktos pūpso balkšvai pilkas, neįmanomo dydžio guzas ir nors trijulė laukia ilgai, gumbo savininkas kabinete užtrunka sekundę. „Ai, sakė, nieko nėra. Einam namo!“ – ir pirmas rauna prie išėjimo.

 

●

 

Pagaliau patenku pas gydytoją. Antra valanda nakties.

„Rentgeno nedarysim. Nesiterliosim.“

„Kaip suprast?“ – klausiu aš.

„Nedarysim tų visų aprašų. MRT ir viską matysim iš karto.“

Eidama ilgu koridorium matau ant sienų blausius, nelabai išraiškingus paveikslus, galvoju, kad mano šlapių augalų fotografijos, kurių vasarą tiek pridariau, čia atrodytų daug linksmiau.

Tada erdvi patalpa, šiaip ne taip pavyksta atsigulti ant stalo, priešais – tunelis, į kurį mane tuoj įstums… ir staiga virš savęs išvystu nuoširdžiausią apkūnios moters šypseną – žmogus, vidury nakties atliekantis savo pareigas ir dar sugebantis šitaip nusišypsoti, man visada prilygo angelui.

Vėl grįžtu tuo pačiu koridoriumi, kur ant sienų vis dar nekaba mano nuotraukos, užeinu į kabinetą, atsisėdu prieš gydytoją ir tada tikrai patiriu šoką.

„Du lūžiai kryžkaulyje. Šešias savaites lovos režimas, – jauna moteris trumpai žvilgteli į mane ir vėl įsistebeilija į kompiuterį. – Trisdešimt ampulių su kraują skystinančiais į pilvą. Tiesiog suimat odą penkis centimetrus nuo bambos ir duriat, kiekvieną dieną tuo pačiu laiku.“

Taigi atostogos nuo sniego, nuo pūgos, nuo laužų ir protestų, nuo nuolatinio laimės burbuliukų papildymo. Tik bijau, kad vieną dieną liksiu viena namuose ir nebus kam suleisti vaistų. Niekada niekam neleidau injekcijų, ačiū Dievui, niekada nereikėjo, tai vienas iš dviejų dalykų, kurių sėkmingai išvengiau studijų metais. Tada tiesiog pasiploviau iš praktikos, kitąsyk pasiploviau iš prozektoriumo – užteko tos prieblandos ir formalino kvapo, kad įėjusi sprukčiau laukan.

 

●

 

Sausio penkiolikta. Šiandien vaistus turiu susileisti pati. Prisiverčiu švirkštą paimt į rankas – pasirodo, adata ne tokia ir ilga. Kilsteliu prieš šviesą, spusteliu, oro burbuliuką išstumiu lauk, blyksteli mažas skaidrus lašelis.

Dūris…

Ir nieko, visiškai nieko, tik gėda, kad bijojau tokios mažos adatėlės, kai kasdien iš ekranų plūsta siaubingi karo vaizdai – be gailesčio mūsų akims, mūsų sielai, jie plūsta ir plūsta ir, atrodo, tam nėra pabaigos.

O dar pamaniau, jog labai seniai bandžiau parašyti kokį nors eilėraštį. Kad ir tokį…

 

Po galais,

kokio velnio reikėjo

krist po tais ratais,

jei su savimi nenusitempiau

jokio orko,

o ir šiaip,

kokia nauda

dabar iš manęs tėvynei,

Dieve mano,

net nežinau, ką

manim dėtas

galvotų Kukutis,

šitiek veltui

kankintasi,

kai pamąstai.