Ewa M. Thompson: „Ukrainos pergalė privers rusus perrašyti savo istoriją“

 

Ewa Majewska Thompson – 1937 m. Kaune gimusi lenkų kilmės amerikiečių slavistė, Hjustono Rice’o universiteto, kuriame dėstė nuo 1970 m., profesorė emeritė, rusų literatūros, Vidurio ir Rytų Europos kultūros istorijos, postkolonializmo teorijos specialistė. Žymiausias ir įtakingiausias jos veikalas – „Imperializmo pažinimas: rusų literatūra ir kolonializmas“ (Imperial Knowledge: Russian Literature and Colonialism, 2000), kuriame nagrinėjama, kaip rusų literatūra pasitelkiama teisinti ir normalizuoti imperialistinį Rusijos kaimyninių šalių ir tautų užkariavimą, valdymą ir engimą. Šis interviu ukrainiečių kultūros populiarinimo portale „Ukraїner“ buvo paskelbtas 2024 m. kovą.

 

– Nūdien daug diskutuojama apie Rusijos kultūros ir jos atsakomybės dėl karo permąstymą. Ar galima dėl ko nors kaltinti kultūrą? Gal ji tik atspindi tikrovę?

– Kultūra, žinoma, ne tik atspindi visuomenę, bet ir ją formuoja. Ši įtaka yra abipusė. Jei kalbame apie kaltę, piktadarys yra ne kultūra, bet ją kuriantis žmogus.

Tačiau kitu, fundamentaliu, lygmeniu kultūrą galima laikyti piktadare, nes ji sukuria klaidinantį konkrečios visuomenės įvaizdį. Rusijos kultūra tiek Rusijoje, tiek užsienyje – netgi, sakyčiau, pirmiausia užsienyje – susikūrė įvaizdį, pateisinantį agresyvius veiksmus, kurių Rusijos imperija griebiasi jau šimtmečius.

Daugelio žinomų rusų literatūros kūrinių pagrindinis veikėjas yra „mažasis žmogus“. Šis personažas yra visiškai bejėgis ir nieko negalintis. O jei pažvelgtum į kitų šalių istoriją, pamatytum, kad laisvė buvo pasiekta tik aukomis paprastų žmonių, kurie, užuot sėdėję ir verkę, išėjo kovoti už laisvę.

Rusų literatūroje nėra žalio supratimo, kad laisvė nėra duodama veltui, kad už laisvę reikia kovoti. Priešingai, daugelyje rusų literatūros kūrinių vaizduojamas „mažasis žmogus“, kuris yra silpnavalis ir pasigailėtinas. Bet juk ne taip viskas veikia. Norėdami sunaikinti tironiją žmonės geba susitelkti. O rusų literatūra tokių sprendimų anaiptol nesiūlo. Šiuo atžvilgiu ji kalta dėl žmogaus įsivaizdavimo iškraipymo.

Tarkim, Puškino apysakoje „Stoties prievaizdas“ žmogus, gyvenantis nedideliame namelyje, patiria skriaudą – netenka dukters [ją išsiveža pro šalį keliaujantis husaras]. Atkreipkite dėmesį, kad šis „mažasis žmogus“ niekada nepatyrė kitos armijos invazijos; iš tikrųjų jis yra saugus. Ir neminėkite Lenkijos įsiveržimo ar Hitlerio. Tai kartą per amžius pasitaikantys įvykiai. Būti karinio antpuolio auka – rusams retenybė. Priešingai, tai Rusijos armija nuolat puldinėjo kaimynines šalis ir išdarinėjo ten baisius dalykus. Bet rusų literatūroje apie tai nėra nė žodžio.

Rusai kažkaip pasąmoningai įtikėjo, kad yra apgailėtini, bejėgiai, engiami ir visiškai neatsakingi už tai, ką daro valdžia Maskvoje. Tačiau susivieniję ir aukodamiesi tą valdžią rusai nuverstų ir pakeistų, kaip tai daro kitų šalių žmonės, kur už laisvę gyvybes paaukojo dešimtys, šimtai. Rusijoje žmonės to daryti nenori. Ten yra saujelė disidentų. Daugelis išvyko į Vakarus, kad iš svetur galėtų kritikuoti valdžią. Visi mato, kokie jie didūs. Taip, jie iš tiesų didūs – bet jų per mažai. Jie negali užtikrinti jokios pažangos; Rusijos visuomenė neišaugina užtektinai žmonių, pasirengusių kovoti už laisvę.

– Savo knygoje „Imperializmo pažinimas“ rašote apie skirtingus nacionalizmo tipus: gynybinį (arba apsauginį) ir ekspansionistinį (arba agresyvųjį). Dabartiniai įvykiai rodo, kaip esmiškai svarbu suprasti skirtumą tarp šių dviejų nacionalizmų. Jūsų nuomone, ar per tas kelias dešimtis metų nuo jūsų veikalo pasirodymo pasaulyje pasikeitė šių dviejų nacionalizmo tipų suvokimas?

– Verta prisiminti, kad dešimtmečius gyvenome veikiami marksizmo. Marksistams, liberalams ir kairuoliškiems judėjimams „nacionalizmas“ yra nepadorus žodis. Ir nesvarbu, kokios rūšies tai nacionalizmas, nes jie jų neskiria. Čia nekalbėsime apie patį Marxą, nes jis simpatizavo lenkų nacionalizmui ir nemėgo rusų nacionalizmo, bet šiuolaikinis marksizmas nacionalizmo nepripažįsta visiškai. Šiandieniniai marksistai žmoniją nori matyti be jokios tapatybės – lytinės, tautinės, religinės ir visokios kitokios.

Šiuolaikiniams marksistams nacionalizmas yra blogis, nes atskiria žmones. Ir, pasak jų, būtų gerai nepaisyti lyties, tautybės ar religijos. Žinoma, oficialiai neturime į tai kreipti dėmesio, bet grynai asmeninėje plotmėje mes kreipiame. Neįmanoma neatsižvelgti į šias ypatybes. Žmonija yra natūraliai susiskaidžiusi į tautines grupes. Tačiau marksistams net „patriotizmo“ sąvoka yra susijusi su nacionalizmu.

Amerikos universitetuose, kaip ir Europos, šia tema vyksta daug viešų diskusijų. Jei tave pavadina nacionalistu, akivaizdu, kad šitaip tave vadinančiųjų akyse esi fašistas. Todėl turime dėti pastangas, kad žmonės įsisąmonintų skirtumą tarp gynybinio ir agresyviojo nacionalizmo. Akademinėje veikloje aš nuolat stengiuosi tai daryti. Ugdyti supratimą, kad gynybinis nacionalizmas – tai ne kas kita, kaip patriotizmas. O „patriotizmas“ visada buvo geras žodis, dar nuo senovės graikų laikų, kai jie gynė Spartą.

Žodis „patriotizmas“ kažkaip išnyko iš mūsų žodyno. Labai retai šį terminą beaptiksi akademikų ar rašytojų darbuose. Be jokios abejonės, šalys turėtų skatinti gynybinį nacionalizmą, nes šitokiu būdu mes saugome savo visuomenę ir kultūrą. Vis dėlto dar ilgas kelias, kol minėtoji skirtis bus suvokta ir priimta.

– Rašėte, kad Vakarų pasaulis neskiria tautų, gyvenančių pačioje Rusijoje ar anksčiau jos valdytose šalyse. Užsieniečiams jie visi yra rusai. Pateikiate pavyzdį iš vieno laikraščio, kuriame buvo teigiama, kad rusai kovėsi ir žudė rusus, nors iš tikrųjų ten buvo kalbama apie čečėnus, rusus ir armėnus. Ar kas nors pasikeitė per tuos metus, praėjusius nuo knygos išleidimo?

– Kai universitete dėsčiau slavistikos kursą, man visada būdavo sunku įtikinti studentus, kad ukrainiečiai nėra rusai. Studentai man sakydavo: „Jie kalba ta pačia kalba ir atrodo kaip rusai – iš esmės jie yra rusai.“ Studentus ypač traukė tam tikri rašytojai ir istorikai. Pavyzdžiui, Nicholo V. Riasanovsky „Rusijos istoriją“, išleistą vienoje iš geriausių leidyklų ir beveik dešimtkart perleistą, studijavo dešimtys tūkstančių studentų*. Riasanovsky Rytų Europos ir negermaniškosios Vidurio Europos istoriją bendrais bruožais apibūdino taip, tarsi visa tai būtų Rusija. Studentai ateidavo pas mane ir rodydavo: „Štai, žiūrėkite, knygoje taip rašo.“ Ir ką aš galėjau padaryti? Juk knygą parašė profesorius! Vis dėlto dabar studentai pradeda suprasti, kad rusai ir ukrainiečiai yra dvi atskiros tautos. Tokių pokyčių pastebiu.

Mes dar apskritai toli gražu nesuvokiame, kad net Rusijos Federacija susideda ne vien tik iš rusų. Požiūris pradeda keistis, bet labai lėtai. Mane stulbina tai, kad amerikiečiai nė nepastebi, jog Rusija į Ukrainą kariauti siunčia, pavyzdžiui, buriatus ar tadžikus. Jie ničnieko nėra girdėję apie šias tautines grupes, todėl jiems tai nesvarbu. Nors iš tikrųjų tai yra labai svarbu.

– Rašėte, kad rusų kalba nepajėgi apibūdinti demokratijos sąvokos. Ką tai reiškia? Ar rusai neturi kalbinių struktūrų ar žodžių, atliepiančių demokratines vertybes, ar tai kažkas kita?

– Teoriškai tai graži kalba. Ji būtų pritaikoma viskam, gebėtų atspindėti viską. Bėda ta, kad šia kalba nėra knygų, kurios padėtų rusams suprasti kolonijinę savo šalies ir kultūros plotmę. Rusai, pavyzdžiui, neįsisąmoninę, kad romane „Karas ir taika“ Tolstojus išleido iš akių visas tautas, esančias tarp Vokietijos ir Rusijos. O milijonai skaitytojų Vakaruose tai priima būtent taip, kaip vaizduoja Tolstojus. Būtent tai turiu omenyje, sakydama, kad rusų kalba dar nėra pasirengusi.

– Bet užsienyje yra daug rusų rašytojų ir mokslininkų, kurie gali rašyti, ką tiktai nori.

– Ne, kadangi be galo skaudu atsiriboti nuo viso to imperializmo, Rusijoje puoselėto šimtmečiais. Kartais reikia daug drąsos tokioms knygoms parašyti. Akivaizdu, kad pirmiausia tai turėtų daryti užsieniečiai. Jiems lengviau, ir jie sugebės šias mintis perteikti rusams.

Pažįstu žmonių Rusijoje, skaičiusių mano knygą. Buvo rusų mokslininkų, kurie sakė: „Ta moteris pamišusi. Ką ji čia rašo? Tai negali būti tiesa! Tai absurdas.“ Kai visas šias ne rusų tautas ir teritorijas pradedi skirti nuo Rusijos, paaiškėja, kad rusams priklauso labai ribota erdvė. Ir rusams ypač sunku suvokti, kad vieną dieną visa kas gali susitraukti iki labai riboto ploto. Vakarų Europos kolonistai bent jau turėjo aiškias savo tautų ribas, o Rusija tokių aiškių ribų neturėjo. Todėl rusams būtų labai skaudu atsisakyti Sibiro. Todėl rusų autorių nenoras viso to iškelti aikštėn susijęs ir su asmeniniu neigimu.

Noriu, kad mano knyga apie rusų literatūrą ir kolonializmą būtų išleista Rusijoje. Įsivaizduoju, kad šią knygą perskaičiusius rusų nacionalistus visų pirma ištiktų širdies smūgis. Bet jeigu jie liktų gyvi, galbūt tai būtų pirmasis mažytis įtrūkis tame nepažeidžiamumo šarve, dengiančiame jų mąstymą. Paskui jie gal perskaitytų ukrainiečių, lietuvių, suomių ar kitų rašytojų kūrinių. Galbūt tada jie suprastų, kad būtent rusai taip pasielgė su Groznu.

Rusai visiškai nepripažįsta savojo kolonializmo. Turime toliau uoliai dirbti, kad tai įrodytume rusiškojo požiūrio atstovams. Bet tą patį reikia rodyti ir britams, kurių viešoji nuomonė praeityje didžiąja dalimi buvo kolonialistinė. Turime tai rodyti ir Prancūzijos visuomenei. Gal žinote, kad Camus romanas „Svetimas“ yra kiaurai kolonialistinis. Šis autorius neturėjo nė menkiausio supratimo, kad jo visuomenė buvo kolonialistinė, – kaip ir Tolstojus!

Prancūzams tam suvokti reikia laiko. Rusams reikia daug laiko, daugiau nei metų, daugiau nei dešimtmečio. Vis dėlto tikiuosi, kad Ukrainos pergalė šiame kare pradės iš tikrųjų naują Rytų ir Vidurio Europos erą ir padės rusams suprasti, kad jų istorija turi būti perrašyta. Tiesa išlaisvina. Vakarų laisvės samprata kilusi iš šių Biblijos žodžių.

– Kaip žinote, ukrainiečiai ragina pasaulį boikotuoti rusų kultūrą. Kaip manote, ar tai teisinga?

– Na, tarkime, Ana Netrebko, dainininkė, Niujorko „Metropolitan Opera“ žvaigždė [2014 m. viešai parėmusi Donecko ir Luhansko sričių separatistinius judėjimus]. Derėtų jai pasakyti: „Ačiū už pastangas, ateityje su jumis nebendradarbiausime.“ O dėl tų rusų, kurie priešinasi imperijai, kiekvieną atvejį vertinčiau atskirai.

Iš tiesų neturiu atsakymo į šį klausimą, nes rusų literatūra yra iškili, ypač Tolstojaus ir Dostojevskio kūryba. Tačiau baisiausia, kad šiedu autoriai yra visiškai šališki kitų tautų, etninių grupių ir laisvės idėjos atžvilgiu, išskyrus Tolstojaus apysaką „Chadži Muratas“. Tai labai vėlyvas jo kūrinys, kuriame galima įžvelgti daug antikolonializmo ir pastebėti kitų rusų kultūros elementų. Taigi, išvada tokia: iškilus gali būti ir klystantis.

Pridurčiau dar štai ką: kultūros „atmetimas“ yra utopinis tol, kol egzistuoja tūkstančiai prorusiškos propagandos šaltinių. Kalbu apie rusų kalbos ir literatūros katedras, ypač Amerikoje. Jos platina klaidingą Rusijos įvaizdį, kurį Maskva formuoja ištisus dešimtmečius. Galima sakyti, kad dėstomo dalyko pateikimas kuo pozityviau čia yra norma… Tačiau aš esu iš tų žmonių, kurie ne tik stengiasi parodyti rusų literatūros grožį, bet ir nori studentams atskleisti tai, ką sakau jums dabar. Ir tai sudėtinga, nes atskirti grožį nuo melo yra sunku. Kartais man pavyksta, kartais – ne.

Kol visi šie rusų propagandos elementai egzistuoja, manau, ne kažin ką galì padaryti. Tūkstančiai Amerikos universitetų studentų lanko rusų kalbos kursus ir neišvengiamai mokosi prielankumo Rusijai ir Putinui, o ne Ukrainai, Lietuvai, Estijai ir t. t. Galì uždrausti rusų pasirodymus tūkstančiuose vietų, pavyzdžiui, koncertų salėse ir operos teatruose, bet apie Rusijos įsivaizdavimo keitimą gali tik pasvajoti, kol tie visi minėtieji universitetai, brukantys Karamzino ir Dugino veikalus, propaguoja klaidingą Rusijos supratimą.

– Ką ukrainiečiams daryti, kad įtikintų pasaulį, jog rusų nacionalizmas yra agresyvus?

– Jūs tai darote taip puikiai, kad net pavydžiu. Tęskite ir toliau. Kalbu ne tik apie kariuomenę, bet ir apie visuomeninius protestus. Nesakau, kad slavistikos studijas reikėtų iš karto pakeisti, bet bent jau įvesti Amerikos universitetuose ukrainiečių kalbos ir literatūros kursus. Vėliau tai turės įtakos ir rusų kalbos kursams. Tai sudėtinga ir reikalauja didelių lėšų, bet tai gali būti daroma palaipsniui, universitetas po universiteto, per daugelį metų ir kartų̃.

Aš tikiu, kad ukrainiečiai sugebės tai pasiekti. Pamenu, kaip devintajame dešimtmetyje ukrainiečiai, su kuriais kalbėjausi, net nesvajojo apie nepriklausomybę. Tai jiems atrodė neįmanoma. O pažiūrėkite, kas įvyko! Viskas gana greitai keičiasi, jei tik dedi pastangų.

 

ukrainer.net

Vertė A. P.