Vilniuje

 

Vilniuje

 

Lig šiol nėra buvę, kad paukščiai keliauninkai skristų į neegzistuojančius šiltuosius kraštus ar upės graužtųsi kelią per uolynus ir dykumas, tekėdamos į jūrą, kurios niekur nėra. Todėl kad Dievas, kurdamas ilgesį, jam paruošia ir tikrovę; tačiau mūsų ilgesys yra ir mūsų garantas, ir palaiminti pasiilgusieji namų, nes jie parkeliaus namo!

 

Saufas, arba Softa. Karen Blixen, „Naras“, vertė Zita Marienė

 

Miesto greitkelis,

degalinė, makdonaldas,

kelios nuplikę kalvelės

ir tarpai

tarp sutankintų daugiabučių lyg dantų, –

štai šitaip Vilnius man postringauja

apie laisvę.

 

Tačiau kažkas nutiks – gal karas?

gal ne tik, įvyks nelauktas

poslinkis, ateis

susitikimų metas, –

sutrūkinės į pikselius portretai.

 

 

 

Vilniaus idilė

 

Virš bažnyčių – ružavas

šašlyko garas;

mes milžinai – nurimę

kaip kapibaros.

 

Aptemptos šlaunys – stangriai

suslėgtas asfaltas;

džipas tėvas žiba –

biškį katafalkas.

 

Kepam ant saulės –

ataušim rytoj;

lietuvis – laimingas

kąsnis burnoj.