Iš užrašų

Kai Osvaldas Balakauskas susitinka mane Gedimino prospekte, tai sustoja, pasisveikina ir pabučiuoja į abu skruostus. Per atstumą, kaip teatre.

Jaučiuos tuomet visiškas nulis arba iliuzijų protokolo ponia, tik ne toji, kurią derėtų pasveikinti dviem bučiniais.

Ir kodėl dviem? Kodėl ne trimis, kodėl ne vienu?

Gal du bučiniai – kaip Lenkijoj ar Prancūzijoj?

Balakauskui tiko būti Krokuvoj ir Paryžiuj, atrodė kaip namie. Gražiai lenkiškai jisai šnekėjosi su Droba ir Pociejumi Sandomiro pilyje. O Paryžiuj – gražiai prancūziškai.

Ir tiko jam, kad balsas jo – tylus. Ir nuolatos šiek tiek pakimęs būdavo.

Susitikus Rima Mikėnaitė greta, kaip visuomet, ji atlaidžiai šypsosi, be žado iškilniai pastoviniuoja, paskui ramiai nusilydi savąjį Balakauską prospektu link Žvėryno. Yra sakiusi, kad iš jų langų net Vingio pušys matyti.

Aš einu link Katedros. Arba niekur. Arba pas Gienę blynų. Arba į „Snoro“ bankelį išsikeisti Ūlos paliktų 20 eurų.

Balakausko „Praviri šuliniai“ gražūs, kaip ne šios žemės. Ir Levuko Gutausko eilės ten gražios. Balsas ir instrumentai pina dangišką harmoniją ritmu be svorio centro. Katkus sakė, lai Osvaldas diriguoja, nes Boulezas Paryžiuj savo kūrinį diriguoja, nors muzikantai du, o jūs čia keturiese – skirtingi pulsai.

Ūla grojo Balakausko „Marmuro medį“ ir „Sidabro paukštę“ su Karnavičium. Gaila, neįrašė. Dabar geriau pavyktų, nes marmuras ir sidabras jau sugėrė laiko ženklus.

Balakauskas – lyg puošni vaza ant aukštos aukštos lentynos. Matau, o pasiekti negaliu.

„Ir kaip tu, Rima, sriubą jam įtaikai?“

Nepaaiškins.

————————-

Balakauskas stebi balakauską savyje.

2000