Apie skolą
Tik po daugelio metų supratau, kad mano kūnas VMI elgiasi beveik taip pat kaip vaikystėje bažnyčioje. Vos įėjęs imu kalbėti tyliau. Laukiu, bijau ką nors ne taip užpildyti. Ieškau žmogaus, kuris žinotų daugiau už mane ir galėtų išaiškinti sudėtingą kalbą. Vaikystėje tokia kalba buvo lotyniški kunigo žodžiai, Evangelijos komentarai ar nuodėmių sąrašai prieš pirmąją išpažintį. Dabar – GPM, NPD, individuali veikla, delspinigiai ir EDS pranešimai. Pasikeitė terminai, tačiau pats jausmas liko keistai panašus: kažkur yra aukštesnė tvarka, kurios iki galo nesuprantu, bet nuo kurios priklauso mano ramybė.
Tomo Tereko koliažas
Įėjus į VMI pirmiausia reikia prieiti prie numerėlius išduodančio aparato. Tai savotiškas įėjimo ritualas. Vaikystėje, vos tik pravėrus bažnyčios duris, reikėdavo persižegnoti. Abiem atvejais tai mažas gestas, kuriuo tenka pripažinti institucijos galią. Ir tik po ritualo gali judėti toliau. Tik gavęs numerėlį tampi matomas sistemai. Be jo esi tarsi nematomas, neegzistuojantis. Žmonės laukiamojoje salėje sėdi tyliai, žiūri į ekraną ir laukia savo numerėlio. Laukia, kada jis pasirodys, kokia seka ir tvarka. Ir ji nebūtinai linijinė. Primena klausyklos eilę prieš Velykas. Tą patį nerimą pilve ar bandymą paskutinę minutę prisiminti, ko galbūt nepasakei, neįtraukei, pamiršai deklaruoti. VMI langeliai labai panašūs į modernias klausyklas už stiklo – tik vietoj grotelių dabar skaidrus plastikas. Vietoj kunigo – žmogus su žaliu švarkeliu ir prisijungimu prie duomenų bazės.
Stebėjausi ne tik šiomis paralelėmis, bet labiau tuo, kaip greitai kūnas prisimena senus ritualus. Vos priėjęs prie langelio pajuntu norą teisintis dar net nepradėjęs kalbėti. „Gal kažką ne taip supratau“, „gal netyčia suklydau“, „gal galiu paaiškinti“. Tas tonas labai artimas tam, kuriuo vaikystėje sakydavau: „susipykau su broliu“, „neklausiau tėvų“, „melavau“. Atrodo, kad tokios vietos kažkokiu būdu moka žmogui pažadinti seną kaltės jausmą. Keisčiausia, kad net palengvėjimas abiejose vietose labai panašus. Kai VMI darbuotoja pasako, kad „viskas gerai“, kelioms sekundėms apima beveik fizinis lengvumas. Lyg būtum gavęs išrišimą. Lyg trumpam būtum tapęs švarus. Tačiau tas jausmas trunka neilgai, nes labai greitai supranti: tai ne laisvė, tik pertrauka iki kito deklaravimo sezono.
Vaikystėje man atrodė, kad nuodėmės kaupiasi kažkokiame nematomame sąraše. Dabar panašiai renkami duomenys – bankiniai pavedimai, čekiai, sąskaitos, tarsi šiuolaikinė nematoma nuodėmių apskaita. Skirtumas tik tas, kad anksčiau viską matė Dievas, o dabar – serveriai. Tačiau pats jausmas beveik nepasikeitė: kažkas vis tiek stebi tavo gyvenimą iš aukščiau, net kai apie tai negalvoji. Gal todėl modernus žmogus taip dažnai jaučiasi miglotai skolingas. Ne tik finansiškai. Skolingas už kelius, kuriais važiuoja, už mokyklas, už gydymą, už pačią galimybę būti visuomenės dalimi. Kažkur giliai nuolat primenama: tu gavai daugiau, nei gali pats susikurti, todėl privalai grąžinti. Ir kuo labiau bandai atsiskaityti, tuo aiškiau jauti, kad iki galo atsiskaityti neįmanoma.
Apie skolą Bažnyčia visada kalba atviriau nei valstybė. Ten žmogus gimsta jau turėdamas prigimtinę kaltę. Dar nieko nespėjęs padaryti, jis jau skolingas – už gyvybę, už išganymą, už auką. VMI kalba modernesne kalba, tačiau principas kartais atrodo panašus. Mokesčiai pristatomi kaip civilizacijos kaina. Tu skolingas už asfaltą, už šviesą gatvėse, už policiją, už tylų jausmą, kad rytoj pasaulis vis dar veiks. Skolą jaučiantis žmogus tampa paklusnesnis. Dar paklusnesnis jis tampa tada, kai gauna atleidimą. Kunigas po išpažinties pasako: „Eik ramybėje.“ VMI darbuotoja leidžia skolą sumokėti dalimis arba nepritaiko baudos. Ir nors teoriškai tai tik procedūra, žmogus neretai išeina jausdamas keistą dėkingumą. Lyg institucija būtų jam suteikusi malonę.
Turbūt todėl išėjus iš VMI taip norisi giliai įkvėpti. Tas trumpas momentas lauke – tarp automatiškai prasiveriančių durų ir miesto triukšmo – primena sekundę po išpažinties, kai atrodydavo, kad pasaulis trumpam tapo lengvesnis. Tačiau netrukus grįžta įprastas suvokimas: po metų vėl reikės deklaruoti, aiškinti, tikslinti, įrodyti. Skola niekur nedingo, ji tik trumpam tapo tylesnė. Kartais pagalvoju, kad šiuolaikinis žmogus pernelyg skuba vadinti save nereligingu. Mes vis dar gyvename tarp ritualų, tik nebelaikome jų šventais. Vis dar egzistuoja specialios kalbos, kurias supranta tik inicijuotieji. Vis dar egzistuoja centrinės būstinės, hierarchijos, apeiginiai drabužiai ir tarpininkai tarp žmogaus ir nematomos tvarkos. Net mūsų baimės išliko panašios – baimė būti nešvariam, netvarkingam, ne iki galo atsiskaičiusiam.
Atkreipiu dėmesį į tuos, kurie VMI laukiamojoje salėje atrodo visiškai sutrikę. Dažniausiai vyresni, laikantys rankose aplankus su tvarkingai sudėtais popieriais, kurių patys iki galo nebesupranta. Jie prieina prie langelio beveik taip pat, kaip senos močiutės prieidavo prie klausyklos, – su pagarba, sumišimu ir viltimi, kad kažkas padės teisingai atlikti ritualą. Tokiose vietose labai aiškiai matyti, kad institucijos pirmiausia valdo ne per prievartą, o per nežinojimą. Kuo sudėtingesnė kalba, tuo reikalingesni tampa jos vertėjai. Paprastas žmogus abiem atvejais dažnai jaučiasi beveik neraštingas.
Kartais atrodo, kad šiuolaikinė biurokratija paveldėjo ne tik religijos struktūrą, bet ir jos atmosferą. Tą specifinį mišinį iš baimės, pagarbos ir vilties. Vilties, kad jei teisingai atliksi visus veiksmus, kažkas bus sutvarkyta. Kad egzistuoja tvarka, kuri galiausiai tave priims atgal į „gerųjų“ pusę. Gegužės pradžioje visa ši finansinė liturgija pasiekia piką. Žmonės jungiasi prie EDS, ieško slaptažodžių, taiso klaidas, skambina konsultantams. Visa šalis trumpam panyra į keistą kolektyvinį susikaupimą, kuriame susimaišo pareiga, nerimas ir viltis, kad šiemet viskas bus gerai. Tačiau galbūt labiausiai šias vietas sieja ne kontrolė ir ne bausmė. O žmogaus troškimas nusimesti svorį. Ateiti kažkur su savo klaidomis, skolomis, netvarka ir išgirsti: „Viskas sutvarkyta.“ Net jei tik trumpam, net jei iki kito karto. Nes galų gale žmogus pavargsta ne nuo mokesčių ir ne nuo nuodėmių. Jis pavargsta nuo nuolatinio jausmo, kad kažkam yra skolingas.
Nejučia imu manyti, kad gal ir ne taip jau svarbu, ar šios paralelės yra teisingos. Svarbiau tai, kad į abi institucijas žmogus ateina su ta pačia baime likti kaltam, skolingam ir neatpirktam. O visa kita – numerėliai, sutanos, deklaracijos, langeliai – galbūt tėra tik skirtingų laikų dekoracijos.
