Kai dar neaišku, ko gedėti
Ką čia ir reflektuoti – 2025-ieji buvo siaubingi. Galbūt ne kiekvieną palietė asmeniškai, bet pilietiniu ir žmogišku požiūriu buvo pažymėti didžiuliais praradimais. Priklausomai nuo asmeninio jautrumo pasauliui ir sveiko gedėjimo įgūdžių, kiekvienas turime skirtingas įveikos strategijas. Vieni geba apsimesti, kad nieko esmingo nevyksta, nukreipti dėmesį į laikinus malonumus, Kiti yra linkę laikytis ir primesti kitiems asmeniniams bei trumpojo laikotarpio tikslams tarnaujančias darbotvarkes.
Kadangi šios strategijos man nepažinios, praėjusiais metais kėliau klausimą, kaip būti pasaulyje, kuris eižėja. Ir čia kalbu ne apie išorės grėsmę, su kurios brutalumu ir iki šiol neprisiimta atsakomybe (t. y. su kolektyvine trauma) gyvenu nuo gimimo ar ilgiau. Paradoksalu: kuo toliau karas braunasi į sąmonę, tuo mažiau baisu, bent man. Galbūt įvyksta savotiška desensibilizacija, lyg gydant arachnofobiją, kai palaipsniui priprantama prie vorų. Taip ir čia – grėsmei rodant pačias šlykščiausias grimasas, alsuojant į paširdžius, pagerėja jos vertinimas, didėja budrumas ir pasirengimas, o baimę keičia gyvenimo giedros netrikdanti rimtis.
Kalbu apie iki šiol kertinių buvusių dominančių – demokratijos, dialogo, pagarbos ir saugios (nuspėjamos) ateities – nykimą. Klausiu savęs, kaip priimti radikalėjančias visuomenes, įskaitant ir mano pačios įsivaizduojamą bendruomenę (Benedicto Andersono sąvoka, apibrėžianti tautą kaip socialinį konstruktą, grindžiamą bendros vaizduotės, o ne tiesioginio tarpusavio pažinimo ryšiais), link niekada nesusitiksiančių ašigalių judančius žmonių klasterius. Kaip susitaikyti, kad laisvės, pagarbos ir susitarimų pasaulis, kuriuo gyvenu, kurį puoselėjame savo šeimose ir valstybėje, kurio mokau studentus, praranda anksčiau turėtą prasmę ir poveikį?
Dalis mano resursų slypi literatūroje ir keisčiausiose meninėse išraiškose. Pavyzdžiui, griūnant pasauliui, kurį pažįstame, resursiškas gali tapti Jaroslavo Melniko apysakoje „Rojalio kambarys“ besiskleidžiantis gebėjimas išsaugoti tikėjimą savo rojalio kambario egzistavimu. Kad ir kas nutiktų, juk visuomet galime išlaikyti žinojimą, jog turėjome kambarį, kuriame stovėjo rojalis ir mes juo skambindavome. Galime pasiremti savo atmintimi net tada, kai nebus nei rojalio kambario, nei durų į jį, o aplinkiniai neigs patį jo egzistavimo faktą.
Tačiau viena, kai rojalio kambarys demontuojamas palaipsniui, etapais, ir visai kas kita, kai praradimai vyksta be jokios sistemos ir yra sunkiai nusakomi. Pavyzdžiui, kaip išbūti nykstant laisvam pasauliui, pačiai jo idėjai, kai nėra aiškaus praradimo momento? Išskyrus 2022 metų vasario 24-ąją, juk nebuvo vienos mirties scenos ar lūžio, vieno įvykio. Tačiau nepaisant to sąmonėje (individualioje ir kolektyvinėje, jeigu tikėsime ir šios egzistavimu) lyg neišlytas debesis telkiasi sunkiai apmąstoma viešojo diskurso degradacijos, lyderių moralės devalvacijos ir piliečių abejingumo visuma.
Ką daryti su šiuo besitelkiančiu debesiu – šiuolaikine gedulo patirtimi, kai pasaulis akivaizdžiai keičiasi, persitvarko, nyksta, tačiau vis dar neaišku, ko tiksliai turėtume gedėti? O gal, jei dar ne viskas prarasta, vertėtų atidėti gedulą ir imtis veiksmų?
Štai Darius Žiūra „Diseryje“ sau būdingu stiliumi – kukliai – nurodo, kad nieko ypatingo daryti nereikia. Pasaulio pabaigą galima pasitikti būnant tyliai, išreiškiant save mažais rūpesčio aktais, nesiekiant pakeisti per daug. Tačiau ar visada sveika išlikti pasyviu stebėtoju, ypač kai susitarimus keičia galia ir algoritmai, lyderiai sako viena, o daro kita, kai patiesus raudoną kilimą prie stalo pakviečiami patys rojalio kambario naikintojai ir mūsų atminties trynėjai? Kaip nuspręsti, kada verta tęsti dialogą, siekiant išgirsti kitą nuomonę, o kada (ypač radikalizacijos ir valstybės naikinimo atveju) svarbu čia pat griežtai ištarti NE?
Byung-Chul Hanas savo veikaluose aršiai kritikuoja Vakarų visuomenėse įsigalėjusį pozityvumo perteklių. Gebėjimas nubrėžti ribą tarp „aš“ ir „kitas“ yra ne tik šio filosofo, bet ir kitų egzistencialistų (pvz., Jeano-Paulio Sartre’o, Emmanuelio Lévino) tezė bei esminė autentiškos bendrystės sąlyga. Praėjusį rudenį ir gruodį stebėdama politinį šalies lauką, jame dalyvaudama, supratau, kad brėžti ribą ir ištarti NE svarbu iškart, nieko nelaukiant. Tačiau tai dar ne viskas. Mane nustebino ne tik aiški, proaktyvi ir kūrybiškai veržli pozicija, bet ir augantis bendras visuomenės atsparumas ir piliečių vaizduotė, pvz., pati Kultūros asamblėja, tapusi tikru budinčiu naujuoju Sąjūdžiu; pučiamųjų atliekama Čiurlionio „Jūros“ moderni fluxus stiliaus versija; choro „Jauna muzika“ rugsėjo 26 dieną atlikta tyli protesto giesmė; vis drąsesnė ir agresyvesnė piliečių kova su penktąja kolona – botų demaskavimas; provokatorių filmavimai mitinguose; suklastoti kvietimai politikams į svečias šalis; Seimo opozicijos filibusteris ir kt.
Matyt, neatsitiktinai labiausiai mane palietęs praėjusių metų skaitinys buvo knyga „Lygumos“. Tuo metu, kai mūsų šalies prezidentas svajojo apie keliones pasibaigus kadencijai, 2025 metų Nobelio literatūros premijai buvo nominuotas sudėtingu stiliumi rašantis, iš savo šalies niekada neišvykęs ir anosmiją turintis australų rašytojas Geraldas Murnane’as. Pasitelkdamas įmantrius vaizdinius ir niuansuotus aprašymus, Murnane’as plėtoja begalinių galimybių metaforą. Realiame pasaulyje neegzistuojančių lygumų tuštuma veikėjų vaizduotėje užpildoma turtingomis ir sudėtingomis prasmėmis. Šią knygą skaityti nelengva – dar sudėtingiau asmeniškai įprasminti jos puslapiuose besiskleidžiančias prasmes. Tačiau kas galėtų paneigti, kad potencialios patirties sluoksniai, kaip ir mūsų vaizduotė, iš tiesų yra beribiai? Ir galbūt čia slypi atsakymas į daugelį svarbiausių šio laikmečio klausimų.
2026-aisiais linkiu atrasti naujus resursus (asmeninius, kultūrinius, pilietinius) ir savo ašį. Paradoksali pokyčių teorija teigia, kad tik iki galo įsisąmoninę ir priėmę, kas ir kur esame (kaip žmonės, kaip piliečiai, kaip įsivaizduojama bendruomenė arba tauta), galime patirti tikrąjį pokytį ir patys juo tapti.
●
Autorės nuotr.
Nuotraukoje mano lygumos šią vasarą. Niekuo (?) neypatingas peizažas Anykščių rajone, privertęs sustabdyti automobilį, iš jo išlipti ir kaip camera obscura surinkti į save neįmanoma – sugerti visas šio vaizdo, šios kuklios patirties, šios akimirkos galimybes.
