Kūčios Viršuluose

 

Romano „Triušio akys“ ištrauka

 

Skalbiankė dreba, šokinėja, purtosi, o aš su Mėta statau būstinę, panaudodamas pagalves ir kaldras, stalą ir kėdes. Architektūrinis šedevras reikalingesnis man pačiam nei jai. Po visų džiaugsmų su „Nuostabiais projektais“ turiu rasti vietą, kurioje galėčiau užsimiršti, man būtinas urvelis, į kurį saugiai įlįsčiau, verkiant privalau turėti stogą, apsaugantį nuo prodiuserių meteoritų ir chaltūros kritulių.

Iš čiužinio Mėtai padarau čiuožyklą, kurios ji taip norėjo. Po truputį atgaudamas kūno ir sielos ramybę, stebiu, kaip vaikas lipa ant neįmantrios konstrukcijos, krykštaudamas slysta žemyn, ridena meškučius ir šuniukus. Atsileidžiu, juokiuosi kartu su Mėta. Dabar esu tik tėvas, žaidžiantis su savo dukra, žmogus, vertinantis naivumo privalumus ir žodines konstrukcijas be įmantrių metaforų ar miglotų kontekstų.

Gyvenimas toks paprastas. Kai Mėta įsitaiso man ant nugaros, o aš ropoju keturiomis, esu arklys. Kai Mėta pasislepia spintoje ir einu jos ieškoti, žaidžiame slėpynes. Per ilgai neradus, dukra iš slėptuvės išlenda pati. Akyse atsiradusį priekaištą – suprask, juk negalima taip ilgai ieškoti – po akimirkos pakeičia krykštavimas ir juokas. Jokių dviprasmybių ir antrų dugnų. Žaidimas ir reiškia žaidimą, o ne kokį nors maivymąsi.

Mano vidinis vaikas atsigauna ir žiūrėdamas animacinius filmukus. Paleidžiu DVD su kokiu nors „Šreku“ ar „Kriminaline Raudonkepuraitės istorija“, ir abu juokiamės iš ekrane rodomų bajerių. Tada dar imu maivytis, krėsti niekus, kalbėti nesąmones, parodijuoti matytus siužetus ir pamėgtus personažus. Mėta apimta euforijos. Pamirštu viską pasaulyje.

Net ruošiantis eiti į lauką prasidedantys Mėtos kaprizai – jau į kombinezoną nieku gyvu nelįs – netrukus virsta žaidimu. Kad pasiduotų ir pagaliau apsirengtų, turiu atlikti visą ritualą: kutenti, pakilnoti, užkalbėti dantis. Ir kai pagaliau ėjimui į atvirą kosmosą jau būna pasiruošta – skafandras pagaliau užsivilktas, – Mėtos veidas įsitempia, o netrukus pasklinda baisi smarvė. Opa. Padarė didelį dalyką, o su pilnu pampersu kojos iš namų juk nekels.

Tenka astronauto kostiumą nuvilkti, plauti subinę ir imtis pasiruošimo į lauką antro dublio.

Gyvenimas namuose sukasi aplink elementariąją buitį. Ir tai gerai. Protas nuskaidrėja, išsilaisvina iš sunkių minčių labirinto, pasileidžia ramia vaga. Nereikia ir nesinori gilintis, kas ką pasaulyje žudo ir kur kas ką apgavo. Didžiausios problemos lieka Mėtos prisemtas guminis batas, ištrūkusi striukės saga ar kūliai nuo kalno, kai viršūnė jau beveik pasiekta.

Okei, reikia pripažinti, ramybės uostas ne visada ramus ir net ne visada uostas. Namuose egzistuoja ir paralelinė visata, kurią valdo eilinį sykį iš ligoninės grįžusi Marija. Ji irgi turi būstinę. Disertacijos būstinę. Ir per kelias sekundes sugeba sukelti visuotinį nejaukumo jausmą.

Kad ir dabar, kai kone tarpdury pademonstruoja žaibinę fasadinę meilę dukrai. Sako, kokia Mėtutė jau didutė, tada pasipila bučkiai apkabučkiai, galiausiai – kaip netikėta! – kalba pasisuka apie doktorantūros kursiokę, kuri skrido pas nelegaliai JAV dirbančią motiną.

– Kai lėktuvas nusileido, ji neperėjo pasų kontrolės, pamatė motiną tik pro stiklines duris ir buvo deportuota į Lietuvą. Besimaldama po oro uostus, nuo kondicionieriaus pasigavo plaučių uždegimą ar legioneliozę, ir viso gero, – beria Marija.

Kantriai klausydamasis pasakojimo, sulaukiu dar vieno jos minčių šuolio.

– Palikai šlapią rankšluostį vonioje ir neišnešei šiukšlių.

Kombinezonu apvilkta Mėta vis dar tarpdury. Sukaitusi dairosi į mus abu. Noriu pasakyti Marijai ką nors įžeidžiančio ar bent paprotinti, kad negalima šitaip elgtis su išsiruošusiu į lauką vaiku, bet susilaikau.

Išsivaikštome kas sau – mudu su Mėta sprunkame į gryną orą, Marija nuslenka prie kompo.

Kai su vaiku grįžtu iš lauko, Marija nuo disertacijos rašymo pasijunta pervargusi. Konflikto uodega velkasi toliau. Jau dabar žinau, kad ginčą tęsime dukrai užmigus. Nusiplovęs rankas, įninku studijuoti knygų nugarėlių dekorą, Mėta pasteline kreidute tobulina kambario sieną, o Marija virtuvėje augina įtampą – garsiai skaito sausų pusryčių sudėtį.

Labai laiku ir vietoje debesį, iš kurio netrukus turėjo pasipilti liūtis, išsklaido Santo skambutis.

– Gelbėk, brolau, degam, – maldauja bičiulis. – Žodžiu, tokia Naujako chaltūra, matieka paprasta: trys viename, dvigubas apmokėjimas. Vienoje Vilniaus gatvės drabužių parduotuvėje laukia tūsas – rūbus, beje, pažadėjo išnešti į sandėlį, Katedros aikštėje bus koncertas lauko scenoje, nu ir dar renginukas kazino prie Operhauzo. Viskas vienu metu. Reikia pasirūpinti visa įranga, apšvietimu, įgarsinimu ir taip toliau. Svarbu tempas ir koordinacija.

Mano vidinį pasaulį apima sumaištis.

Sėdėti būstinėje gerai, bet paskola barbena į duris. Procentas kapsi. Laikas bėga. Gruodžio pradžioje gavau grasinantį laišką iš banko, kad negali nuskaityti palūkanų, – turėtas pajamas suvalgė telefono sąskaita, tai likau plikas kaip tilvikas. Oi, skolelė, ech, skolelė! Pats dar galiu pabadauti, bet vaikui nepasakysi: žinai, šiandien nebėra pinigų ir štai nevalgysime iki pirmadienio.

Norėjau ramybės, daugiau laisvo laiko sau ir Mėtai, bet kam įdomūs mano norai? Gyvenimo karuselė sukosi tokiu tempu, kad arba išsilaikai, arba griūni ir būni sutryptas.

– Visada gatavas parsiduoti Fredžio kontorai, – pareiškiu rūgščiai ir mintyse net šiek tiek apsidžiaugiu, kad nereikės galvoti, kaip sutikti Naujaką.

Ir vėl, maskuodamasis darbu ir finansų trūkumu, bėgu nuo šeiminių konfliktų. Suvokiu darantis tą patį, ką mano uošvis Vytas per Kūčių vakarienę, kai spruko nuo realybės.

Tą vakarą spektaklis buvo rodomas vienam žiūrovui – Marijos močiutei, kuri specialiai švenčių proga atvyko iš Stakliškių. Kiekvienas performino pagal išgales: rodė dėmesį, rūpinosi, skleidė šilumą.

Marijai nuklydus į vaikystės prisiminimus, su Mėta užsidariau vonioje, kur plūduriavo veidrodinis karpis. Dukra pirštukais taškė vandenį, nuostabos kupinomis akimis braukė per žuvies pelekus, o aš suraukęs antakius vijau mintis apie rytoj žuviai surengsimą egzekuciją. Bet iki jos ir orkaitės dar laukė visa stebuklų naktis.

Pavėlavęs skambutis į duris – Marijos brolis su žmona ir dukra Ugne, keleriais metais už Mėtą vyresne mergaite.

– Atnešiau želė, bet automobilyje buvo per šilta, tai išsileido, – teisinosi brolio žmona.

– Nieko, įkišim į šaldytuvą, – marčią ramino anyta Aldona, – sustings.

Uošvis Vytas po kambarius risnojo orus ir pasitempęs – atliko patriarcho vaidmenį. Ne jo darbas gaminti Kūčių patiekalus ar valyti dulkes. Jis plotkelės laimintojas, dalintojas ir kitokių apeigų atlikėjas. Dėl tradicijos. Dėl anūkių, kurioms iš tikrųjų vienodai ritualai ir valgių ant stalo skaičius.

Bandydama užkirsti kelią kalboms apie psichologines problemas, Marija suorganizavo burtus, jos brolis mintijo, kaip išgerti, Vytas pageidavo dvasingesnių ritualų, Aldona bandė įtikti savo motinai, Stakliškių močiutei, o ši troško mirties. Nes Dievas ją užmiršo.

Galų gale Vytas iškilmingai pakvietė susirinkusiuosius prie stalo. Nė nesusimąstęs įsitaisiau ties pačiu kampu ir iškart buvau persodintas.

– Aha, kitaip neištekėsiu, – pajuokavau, neramiai metęs žvilgsnį į lubas ir pagalvojęs, kad kažkokios jos tąsios.

 

Virš Vilniaus gatvės parduotuvės prarovė kanalizaciją. Vanduo dabar sunkiasi pro perdangą į įtempiamų lubų silikoną. Žinoma, būtent toje vietoje, kur stovi didžėjaus stalas su mikšeriu ir kitais pribumbasais.

Nuo elektros energijos atjungiame įrangą, išstumdome ją į šonus, o tolesnius sprendimus paliekame organizatoriams. Svarbiausia, kad elektronika liktų sveika.

– Senas namas, seni vamzdžiai, – teisinasi pacukas žalia kepure.

– Neturim laiko trypčioti, dar du objektai, – antras garsistas Arūnas nesileidžia į kompromisus, – paliekam nemontuotą, vėliau prasičekinsim garsą.

– Aš į tūliką, – sumojuoju rankomis.

 

Uošvių butas senas. (Vytas su Aldona gyvena viename bute, bet jau seniai pasidalinę plotą taip, kad nesusitiktų – vienas rytinėje pamainoje, kitas vakarinėje, vienas virtuvėje, kitas garaže, net lova, kurioje jie miega kartu, padalinta į dvi dalis, neva Vytui skauda nugarą, todėl jo pusėje padėtos lentos ir plonas matracas.) Atitinka visus pilkų Viršuliškių dėžučių kanonus: vonios kambaryje – šimtą kartų perdažytas gyvatukas, ant kurio kabo šlapi rankšluosčiai, ir pageltusi vonia, salone – gremėzdiška serijinė sekcija, apsilupęs sustumiamas stalas bei nutrintais užtiesalais apdangstyti foteliai. Kambario puošmena – sovietiniais žaisliukais ir girliandomis nukarstyta eglutė. Spindesiu neatsiliko ir stalas. Ypatingomis kaip ši progomis jis būdavo nuklojamas jugoslavišku porcelianu.

Ant padėklo pūpsojo įdarytas karšis su alyvuoge akiduobėje, vienoje silkinėje tįsojo silkė su grybais, kitoje – silkė pataluose, salotinėse – balta mišrainė su žirneliais ir neišraiškingos salotos su pupelėmis, lėkštėse rikiavosi sumuštiniai su lašiša ir mažutes akytes primenančiais ikrais, bandelės su grybais ir virtiniai su mėlynėmis, o Bohemijos krištolo ąsočiuose teliūškavo kelių rūšių kisieliai – saldesnis ir rūgštesnis. Visiems pagal skonį.

Kulminacija – ant televizoriaus pastatytas ąsotėlis su aguonpieniu, į kurį iš anksto sumesti kūčiukai išpampo; pasidarė kaip kokie blankūs skenduoliai, galiausiai tapo tižūs ir prarado ne tik formą, bet ir skonį.

Visi be klausimų žinojo, kad dvylikos patiekalų tradiciją būtina tęsti. O jei sulaužysi, lauks skurdūs metai. Gal dar ir kokius daiktus, kurių labiausiai reikia, pamesi.

A, buvau pamiršęs dar vieną stalo komponentą – į ragą suledėjusią želė, kuri, išsivadavusi iš šalčio gniaužtų, pamažu bandė atitirpti. Brolienė per petį burbėjo, kad anyta specialiai desertą įkišo ne į šaldytuvą, o į kamerą.

– Jai tik šventę sugadinti. Aiškiai manęs nemėgsta, – pro sukąstus dantis košė Marijos brolio žmona.

Kol Aldona lakstė nuo virtuvės iki salono ir atgal, mažosios siautė per visus tris kambarius, o suaugusieji, susėdę prie vaišėmis nukrauto stalo, ne visai jaukiai dūsavo ar, ištikus ilgesnei tylos pauzei, nudelbdavo akis į lėkštes.

Ir tai buvo tik pradžia.

 

Blaškausi kazino pastate ir su Santu mėginu išsiaiškinti, kas čia ir kaip. Organizatorių telefonas užimtas, Fredžio atsakymas: klauskite vietinių. Vietiniai gūžčioja pečiais. Suprask, daiktai išmėtyti per visus tris aukštus. Bet paguodžia, kad galime naudotis liftu. Okei, kažkaip susitvarkysime vėliau. Dabar laikas ruošti Katedros aikštės sceną – atsakingi žmonės jau skambina.

 

– Padėk bandeles su grybais arčiau savo lėkštės, o graikiškas salotas įkišk tarp krištolo, – dirigavo Aldona.

Atmosfera kambaryje ėmė kaisti. Niekas nenorėjo žaisti pagal stalo generolo Vyto taisykles ir paisyti visų valgymo bei dalinimosi kalėdaičiu apeigų. Ritualinius veiksmus jis atliko pakiliai ir dvasingai, o situacija dėl to darėsi tik komiškesnė. Sėkmingai slydome farso pusėn – kuo tėvukas labiau spaudė ir demonstravo patosą, tuo daugiau juoko tai kėlė.

Kai Vytas susiruošė laužti plotkelę, visi turėjo atsistoti ir žegnotis. Marijos brolis pavadino kalėdaitį vafliu. Stakliškių močiutė ir Marija žegnojosi. Aš ir Marijos brolis – ne. Jo žmona pusiaukelėje sustojo. Aldona mėgino taisyti situaciją žodžiais „ką tu, tėvai, su tomis savo apeigomis“. Tėvas niršo, bet tęsė ritualą, mėgino kalbėti maldą. Tik Stakliškių močiutė žinojo žodžius.

Galiausiai Vytas neiškentė. Sudavė kumščiu per stalą ir iš kambario išlėkė į koridorių.

– Visi degsit pragare, – šūktelėjo ir, trenkęs durimis, išbėgo į lauką.

Kambaryje įsivyravo nejauki tyla, ją dar labiau aštrino skimbčiojantis krištolas.

Staiga po stalu pasigirdo keistas traškesys. Pakėlus staltiesę paaiškėjo, kad Mėta su pussesere Ugne pasislėpusios triauškė prosenelės atvežtus bulvių traškučius. Mergaitės žinojo, kad daro negerai, – bent mudu su Marija stengėmės vaikui šlamšto nepirkti, – bet negalėjo atsispirti.

– Išlįskit, mergaitės, – įtampą išsklaidė Aldonos juokas, – šiandien galima, legalu.

Į jugoslavišką porcelianą barškėjo šakutės, silkinės keliavo iš rankų į rankas, salotinės buvo pakeliamos ir padedamos atgal, sumuštiniai nyko burnose, o gerkles skalavo kisielius. Valgymo ceremoniją lydėjo pašmaikštavimai, juokeliai, tad Vyto performansas ir nejauki atmosfera savaime išsisklaidė. Maždaug – pasiaiškinsime vėliau. Nors „vėliau“ niekada neateis.

Tėvas grįš ir, kaip kiekvieną ankstesnį kartą, susitaikys su tuo, kad kaip jau yra, taip ir nieko čia nepadarysi – niekas neis į Bernelių mišias, o Kristus gimė supermarketų pelnui didinti.

Ne laiku ir ne vietoje pokštelėjo fejerverkas ir suaktyvino automobilių signalizacijas. Pasaulis trumpam pakėlė akis nuo lėkščių ir vėl paniro į indų tarškėjimo ir burnų čepsėjimo kakofoniją.

– Gal galima kisieliaus? – atkišau taurę, karčiai pagalvojęs, kad esu tai, ką valgau; vadinasi, esu virtiniai su mėlynėmis, salotos, bandelės ir aguonpienyje išpampę kūčiukai.

Marija užvedė diskusiją apie brolį, kuris lyg programina kažkokioje amerikietiškoje firmoje. Okei, ne apie patį brolį, bet apie jo darbą ir tai, kad mokesčiai nusėda San Fransiske, o Lietuva tiesiog yra išnaudojama. Brolis pyktelėjo ir, vaidindamas King Kongą, rankomis užsikabino už girliandos. Susvyravusi eglutė trenkėsi į stalą. Spėjau sučiupti vieną iš skriejančių ant grindų taurių.

Aldona priekaištingai nužvelgė spygliais nuklotą stalą ir tvirtai ant krūtinės sukryžiavo rankas. Rodos, galėjai justi nuo jos sklindantį pyktį, bet veidą vis dar puošė nepajudinama šypsena.

 

Katedros aikštėje jau iškilusi didelė scena. Šalta ir slidu. Nors apsirengiau per plonai, prakaituoju bėgiodamas nuo fūros prie scenos ir atgal. Trečias garsistas vadovauja tiltų pakėlimui.

– Ką darote, dar nesujungti scenos segmentai! Nesaugu, blet! – rėkia kažkuris iš darbuotojų.

– Nėra laiko, pakelsim visi kartu. Telferiai tai rankiniai.

– Atsivežė ne tas jungtis, kojos atskirai, kelkit…

Bloga organizacija. Daug lakstymo, keiksmų ir kaltinimų. Scena nedera su garsu, garsas su šviesa. Niekas nenori papildomai tampytis. Laikas bėga, Naujųjų metų sutiktuvės artėja. Organizatorius rėkia, seilėmis taškydamas radijo stotelę. Fredis baubia telefonu. Santas slapčia daro gramą.

– Išsiblaivys iki starto, – ramina Arūnas.

Fejerverkas lekia po kojomis. Šmaikštuoliai. Maištauja, išdykauja, peržengia ribas. Maišo salotas su saldainiais. Šįkart bent man ramiau. Ne aš už viską atsakingas. Streso lygis pakenčiamas.

 

Atsisukau.

Dieve. Ant Mėtos galvos puikavosi karūna, tiksliau – pyrago kepimo forma. Marija juokėsi, mėgino nuimti, bet kur tau – laikėsi tvirtai. Kurį laiką juokiausi ir aš, bet vaikui pravirkus supratau, kad, gali būti, Kūčias praleisime ligoninėje.

Pamėginome sutepti Mėtos galvą aliejumi. Marijos brolis pajuokavo apie metalo pjūklą ir už nevykusį bajerį tuoj pat gavo niuksą nuo savo žmonos. Po kelių nesėkmingų bandymų išlaisvinti vaiką grįžome prie stalo, kur netrukus užsimiršusi karūnuota Mėta ėmė baksnoti šakute virtinį.

Prastumdžiau lėkštes, galvodamas, kad maistas savaime yra aukojimas, o šeimyniniam valgymo ritualui nebūtina daržinė su kryžiumi, speciali apranga ar pagrabiniai veidai – maisto apeigos gali būti atliekamos žvengiant ir laidant anekdotus.

Vyto Kūčios prarado sakralumą, prarado konspiracijos prieskonį, prarado kadaise sklandžiusią intymumo ir paslapties aurą. Sovietmečiu ne tik sekso nebuvo, Kūčių taip pat. Ši šventė buvo pasipriešinimo tuometei valdžiai dalis, ypač tada, kai po daugybę metų organizuotų slaptų šventinių vakarienių kažkieno lange įsižiebė pirma žvakė, o jau netrukus visas Vilnius nušvito švieselėmis.

Nuostabūs ir pakylėti jausmai išgaravo atgavus nepriklausomybę. Galiausiai šventė virto proga susirinkti pažiaumoti, padūsauti, kam tiek daug prisivalgiau, ir apsikeisti dovanomis.

 

Jau skambina iš Vilniaus gatvės, klausia, kodėl įranga nepajungta. Lekiame ten. Sutvarkius elektroniką, renginys užsikuria. Skambutis nuo Fredžio: Katedros aikštėje kažkokios problemos su tvirtinimu.

Stovime kamštyje.

Kazino nerimsta – elektros dar nėra, o klientai jau laužiasi. Įtampa. Nervai. Chaosas. Veiksmas užsikuria visose trijose aikštelėse. Kazino pats Santas prie pulto. Maksimalus užimtumas. Iš mūsų, jau visai nusikalusių, reikalus perima šviestukai ir garsistai – galime pailsėti iki ryto.

 

Kai Mėta su Ugne palindo po eglute, suaugusieji ėmė muistytis. Dovanos visada sukelia kažkokį keistą nepatogumą. Reikia ką nors nupirkti, reikia gauti ką nors nereikalingo ir paskui paslėpti spintose ar stalčiuose. Dainelė visada ta pati: va, kojinės, nes praktiška, o čia pinigai, nes nežinojau, ko tau reikia. Norėjau originalumo, šoko ar bent nuoširdaus simbolinio gesto. Ir, galima sakyti, sulaukiau.

Bešokinėdama iš džiaugsmo, kad gavo meškiuką, visų nuostabai, Mėta nusitraukė pyrago kepimo formą. Tikras stebuklas. Pati užsidėjo, pati ir nusiėmė.

– Kokia Mėtutė šaunuolė, – susižavėjusi rypavo Aldona.

Ugnė pavydžiai skersakiavo ir lyg tarp kitko ant kilimo nuvertė aguonpienio ąsotėlį. Brolienė susinervinusi krito ant kelių valyti. Dovanos nuėjo į antrą planą. Marija dar skėlė juokelį apie King Kongo išpuolį, o pats King Kongas užsišikęs nuėjo rūkyti.

Vėl įsivyravusią nejaukią tylą nutraukiau užpakaliu kliudęs televizoriaus pultelį. Visi net lengviau atsikvėpė – nepatogi pauzė buvo užpildyta „Money, money, money“ melodija, atliekama lietuviško realybės šou plagiatorių.

– Žuvis užkimšo vonią, – suriko brolienė, nubėgusi išgręžti aguonpienio prisigėrusios pašluostės, – turbūt užpylėm kaimynus.

Puolę į vonios kambarį, ėmėme mojuoti skudurais ir rankšluosčiais. Viskas į naudą. Ne tiek daug to vandens pribėgo, o šeima bent trumpam susivienijo. Lyg vienas kumštis grįžome į svetainę.

– Gal kavos? – Aldona vėl tryško entuziazmu.

– Būtų gerai, – Marijos brolis prasmego fotelyje, – man dar vairuoti į Ožkinius.

Mėta majonezuotomis lūpomis atkišo savo puodelį. Ir jai kavos, kaip ir visiems suaugusiesiems. Aldona nusijuokė, Marijos brolis vėl spruko parūkyti, jo žmona rypavo „jetau, jetau“, Marija buvo kažkokia žaismingai atsipalaidavusi, o Stakliškių močiutė snaudė fotelyje.

Tuo tarpu Viršuliškių smoge, pasiryžęs toliau gyventi praeitimi ir dėl kitų neatsisakyti savo interesų, Vytas siuntė prakeiksmus nedorai ir nuodėmingai žmonijai. Skaudi auka, kurios niekas neprašo ir nenori. O nesiaukoti nebegali – užsiprogramavęs. Nemoka kitaip. Ir kartu nekenčia savęs, savo silpnumo, neteisingo pasaulio. Užburtas ratas. Tik Vytas pats sau niekada nepripažins, kad yra įklimpęs. Užsikietins, užsikietins ir dar kartą užsikietins.

 

Trečią nakties sulaukiu skambučio – reikia pastovėti prie pulto kazino. Santui visai blogai.

Lekiu per miestą, krūpčiodamas nuo vis dar pokšinčių pavienių fejerverkų. Atvykęs į vietą įsitikinu – Santas visai trūkęs. Lyg džiaugsmo būtų maža, kone tuo pat metu Vilniaus gatvėje pratrūksta įtempiamos lubos ir vanduo užpila renginio dalyvius.

Kitą dieną po lengvos darbo komos vežu Arūną pas dukrą į Pašilus. Bičiulis neramus, susijaudinęs klausia, ar dovanos nesmirdės rūkalais, kiša man pauostyti.

– Normaliai, nejaučiu nieko, – atsainiai pasuku nosį. – Sustojam prie sandėlio, a? Turi atvažiuoti Fredis su pinigais.

– Blet, kaip tau pasakyti… Kazinkėj praganėm trifazio spintą. Gal beklaidžiodami per tuos tris aukštus paėmėm ir į kitą objektą išvežėm? Bybis dabar žino. Faktas, kad dingo. Turbūt išskaičiuos iš atlyginimo nuostolius… – Arūnas nervingai užsirūko.

Aš be žodžių. Atvykęs Fredis vietoj pinigų mėgina įkišti vyno butelį, suprask, brangus, sueis kaip kompensacija. Ne, brolau, man netinka. Negeriu. Tada vėl išvedžiojimai apie trifazio spintą, nuostolius, kažkokias tiekėjų nesumokėtas babkes.

Man dzin. Man tikrai nerūpi. Man reikia pinigų.