Nelegalios kalėdinės dekoracijos

Romano ištrauka

Vykinto tėvas vadovavo tokiai įstaigai – ką ten vadovavo, iš esmės jis ir buvo visa įstaiga – „Naujo meno namams“; turėjo patalpas fantastiškai centrinėje Algirdo gatvėje, rudame Chruščiovo laikų name. Techniškai „Naujo meno namai“ skelbėsi esantys „galerija, meno erdvė, kūrybinių iniciatyvų centras“. Kadangi Vykintas turėjo raktą, užtrukę kokiam nors „Kably“ ar užsisėdėję baruose, mudu „Naujo meno namus“ naudodavome kaip nemokamą hostelį pačiame miesto centre. Už dviejų parodoms ir instaliacijoms skirtų pereinamų kambarių, kuriuos Vykinto tėvas skambiai vadino „mėlynąja ir baltąja salėmis“, patekdavai į biurą – mažesnį kambariuką, kur, be darbo stalo, kompiuterio, tuščio akvariumo ir ant plačios palangės užkelto kopijavimo aparato, buvo ir ruda ištiesiama sofa. Dieną ant jos kartais priguldavo Vykinto tėvas; naktimis – mudu.

Vieną itin vėlyvą vakarą, sakyčiau, lapkričio gale, mus, besiruošiančius miegoti, Vykinto tėvas ten užtiko. „Oi, čia jūs, galvojau, kad koks nors bomžas įsilaužė.“ Atvažiavo, nes pamiršo per USB prijungiamą CD skaitytuvą ar ką nors panašaus ir to daikto jam prireikė namie. Va, dabar ir latrą sūnų palaidūną parsiveš namo.

– O Džiugas?

– Pavešim ir Džiugą.

Susėdome į mašiną.

– Klausykit, jaunimas, „Naujo meno namai“ kiekvienais metais daro kalėdinę puošybą Literatų gatvei. Gal jūs norėtumėt padėt man sukabint dekoracijas šiemet?

Sutikome. Tada Vykinto tėvas pridūrė, kad yra pora niuansų. Žodžiu, seniau buvo tokia programa, sukurta specialiai projektui „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir po to dėl kažkokio nesusipratimo gyvavusi dar keletą metų. Toj programoj dirbo toks Vykinto tėvo draugas, kuris kiekvienais metais už maždaug 10–15 tūkst. litų pasamdydavo „Naujo meno namus“, kad padarytų Literatų gatvei specialią kalėdinę puošybą. Bet dabar tą programą panaikino. Tai Vykinto tėvas patikimais kanalais kreipėsi į savivaldybę, ar jie nenorėtų išlaikyt tradicijos dėl Literatų gatvės puošybos. Ir ką savivaldybė – aišku, aišku! Nori ir dar kaip nori, labai dėkoja už idėją, jie būtinai padarys kònkursą dėl Literatų gatvės puošybos, „Naujo meno namai“ galės kartu su visais kitais, kas norės, pateikti paraišką. Ką – kònkursą? Kokį dar kònkursą? Tiek metų darėm be jokio kònkurso. „Ne, ne, ne, tada buvo speciali programa, o mes dabar tai negalim taip be kònkurso, nes, suprantat, nu, kodėl turėtumėt tą daryt jūs, o ne kas nors kitas? Bus kònkursas ir viskas.“ Tai aš jiems ir sakau – ne, nu, jūs nesuprantat, „Dantų rojus“ man jau sumokėjo, kad padaryčiau papuošimus su jų logotipu. Ten tokia šypsena ir ten tokių prikabinta visokių žvaigždučių, bumbuliukų. Tai jie ir pradėjo: „Oi, ne, ne, ne, čiagi baisiai neestetiška, ir išvis jums tada jau reikia kreiptis į reklamos skyrių, nes čia reklama, o kodėl ten turėtų kaboti jūsų reklama, o ne kieno nors kito.“ Ir panašiai. Nu, ir ką. Padarė jie tą kònkursą. Aš į jį neaplikavau ir išvis niekas neaplikavo. Buvo nulis paraiškų. Tai dabar idėja tokia – kurią nors dieną nuvaryt į Literatų gatvę ir pačiam sukabint tas dekoracijas su „Dantų rojaus“ logotipais. Tai jei mes padėtume, tai tas, aišku, irgi nebūtų, taip sakant, visai už dyką. Ir reiks „Dantų rojui“ pasakyt, ką reikia papirkt iš savivaldybės, kad jie tų dekoracijų nenukabintų.

Dekoracijos buvo iš žalia ir raudona guma aptrauktų pailgų vielų, iš kurių buvo išlankstytos „Dantų rojaus“ logotipo šypsenos, lyg ant pilvo pargriuvusios D. Po jomis, pririšti ant plono valo, kabojo arba vyšniniai bumbulai, arba blizgios balkšvos plastmasės snaigės. Viskas buvo sudėta į dėžes „Naujo meno namų“ autobusiuke. „Kabliai likę nuo užužpernai, – pasakė Vykinto tėvas. – Tai čia nėra problemos. Jūsų darbas bus palaikyt kopėčias ir paduot man daiktus nuo apačios.“ Įkėlėme į bagažinę ir kopėčias.

– O kam šitie? – paklausė Vykintas, rodydamas į juodos plastmasės kibiriuką, cemento pusmaišį, butelį vandens ir kelias statybines menteles.

– Pamatysi, pamatysi! – linksmai atsakė tėvas.

Prisiparkavome pačioje Literatų gatvės apačioje, prie „Saint Germain“ restorano. Vykinto tėvas davė mums geltonai žalias atšvaitines liemenes, jas užsimetėme ant paltų. „Jeigu netyčia koks mentas pradės kabinėtis, tai jūs minat iš čia von, o aš lieku aiškintis, aišku?“

Aš laikiau į sieną atremtas kopėčias. Vykintas savo tėvui padavinėjo daiktus. Iš pradžių trijose vietose tarp kablių ištempėme po storesnį valą. Tada reikėjo sukabinti papuošimus. Paaiškėjo, kad valo neišeina pasiekti, nes statant sulankstomas kopėčias sulenktas perpus (λ forma) trūksta aukščio, o ištiesti per visą ilgį, kaip darėme tvirtindami valus, negalime, nes nėra sienos, į kurią jas būtų galima atremti. Vykinto tėvas truputį papukšėjo, pavaikščiojo pirmyn atgal ir pasakė: „Gerai, nuimam tuos valus, užmetam ant jų žáislus ir iš naujo užkelsim iškart su viskuo.“

Mums ant valų bekabinant papuošimus, nuo Literatų gatvės viršaus nusileido du policininkai. Nutilome, susikaupėme, palaukėme, kol jie praėjo. Vienas kitam tyliai šyptelėjome.

Kai žaisliukai kabojo virš gatvės, nuėjome kopėčių susidėti atgal į autobusiuką. Vykinto tėtis pakėlė cemento maišelį, su vandeniu šiek tiek užmaišė kibire. Tada į rankas paėmė kibiriuką, menteles ir juodą drobinį maišelį, kurio iki tol, matyt, nepastebėjau. „Pamatysit, pamatysit.“ Priešais „Saint Germain“ priklaupė ant grindinio, pradėjo kaišioti tarp trinkelių mentelę, tada išjudino porą trinkelių, vieną išėmė, į tą vietą įkrėtė truputį cemento, iš drobinio maišelio išsitraukė kažkokį baltą daiktą, maždaug telpantį vienoje rankoje. Paaiškėjo – naują grindinio trinkelę. Ten, kur buvo vieną išėmęs, įstatė savąją. Pasilenkiau pažiūrėti. Ant naujos, baltos trinkelės buvo juodomis raidėmis užrašyta: „DANTŲ ROJUS“, žemiau – „Odontologijos klinika 2014“ ir kampe – mažiukas „Dantų rojaus“ logotipas.

– Viskas, – pasakė Vykinto tėvas. – Minam von iš čia kuo greičiau.

[...]

Romantiškai snyguriavo. Suirzęs, nusivylęs, norėjau išvengti atsitiktinio susitikimo su Senuoju Profesoriumi; todėl eidamas link Katedros pasukau pro Literatų gatvę. Kažkokie darbininkai nuiminėjo mūsų nelegalias kalėdines dekoracijas. Nuliūdau, aišku.

Bet vėliau, artėjant pavasariui, išsilydžius grūsto sniego, druskos ir smėlio tyrei, pamačiau, kad plytelės jie nepastebėjo. Ji taip ten ir liko. Mane apėmė komiškai triumfališkas „sistema įveikta“ jausmas.

Romano rašymą finansuoja Lietuvos kultūros taryba