Kas yra dirginimas?

 

Andrius Sniadeckis (Jędrzej, Andrzej Śniadecki; 1768–1838) – Krokuvos ir Pavijos universitetų auklėtinis, Vilniaus universiteto chemijos profesorius, žymus Vilniaus gydytojas, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjų, mokslo ir kultūros žurnalo „Dziennik Wileński“ redaktorių, tritomio veikalo „Organinių būtybių teorija“ (Teorya jestestw organicznych, I–III tomai publikuoti 1838 m.) bei kitų veikalų autorius, Nenaudėlių draugijos (towarystwo Szubrawców) Vilniuje steigėjas ir narys.

Šis straipsnis – paskutinė A. Sniadeckio parengta mokslinė publikacija, išleista jau po profesoriaus mirties, 1839 (J. Śniadecki, „Co jest irytacya?“, Pamiętnik Towarzystwa Lekarskiego Warszawskiego, 1839, Nr. 2, p. 41–63) ir 1840 m. (J. Śniadecki, „Co jest irytacya?“, in: Dziela Jędrzeja Śniadeckiego, wydanie Michała Balińskiego. Tom II. W Warszawie: nakładem Augusta Emmanuela Gluecksberga, księgarza przy ulicy Miodowej, 1840, Nr. 497, p. 175–195). Šiame vertime remiamasi 1840 m. publikacija.

 

Žinių ir profesijų srityje svarbiausia sąlyga, poreikis ir nauda yra aiškus susikalbėjimas tarp mokslininkų, mokytojų ir mokinių. Norėdamas patenkinti šį poreikį, mokslas turi turėti tikslią kalbą, mokslinės ar profesinės sąvokos – aiškią ir visuotinai priimtą reikšmę. Ten, kur tokios kalbos nėra, nėra nieko aiškaus ir pastovaus; tie patys žodžiai, vartojami skirtingomis reikšmėmis, neapibrėžti, nesusieti su skaidriais ir aiškiais įsivaizdavimais, tampa nesibaigiančių ginčų ir nesutarimų priežastimi. Tikslieji mokslai yra apsaugoti nuo tokio kaltinimo, nes jų kalba yra tikra ir aiški, kaip ir tiesos, kurias ji išreiškia, neginčijamos. Tačiau mokslai, paremti vien patirtimi ir stebėjimu, neturintys savaime suprantamų ir visuotinai priimtų principų, maitinami neaiškių, nevienodų ir tik detales apimančių stebėjimų, kupini spėlionių, nuomonių, netikslių ir neapibrėžtų teiginių, negali turėti tokios tikros kalbos. Medicinos sritis yra būtent tokioje nelaimingoje padėtyje. Jei norėčiau apsvarstyti visus žodžius, kasdien vartojamus mūsų profesijoje, galėčiau kalbėti be galo; taip, jie kasdien skiriasi, jų reikšmė yra neaiški arba skirtinga įvairiose mokyklose ar kryptyse, todėl pasirinksiu vieną, dažniausiai gydytojų vartojamą šiomis dienomis ir – jei neklystu – mažiausiai apibrėžtą. Kalbėsiu apie dirginimą.

Kasdienėje kalboje dirginimas (irritatio) reiškia suerzinimą, sujaudinimą, pyktį – gyvojo organizmo būseną, nors ir audringą, bet sveiką. Dirginimas reiškia stipresnį proto sujaudinimą, stipresnę kūno veiklą, bet ne ligą. Tas pats žodis, pradėtas vartoti medicinos srityje, jeigu jis bent kiek turi atitikti savo pradinę prasmę, taip pat turėtų reikšti smarkią būseną, stiprų emocinį sujaudinimą, bet ne ligą, kuri paprastai siejama su silpnumu. Fiziologai, pirmiausia Glissonas¹ ir Halleris², sukūrę dirglumo (irritabilitas) sąvoką, nesuteikė jai ligos reikšmės, ypač pastarasis ją apribojo tik raumeniniu audiniu, kuriame jis matė gyvybinių reiškinių priežastis. Kiti autoriai, vedami jo mokslo, taip pat pripažino neabejotiną tiesą, kad dirgina viskas, kas skatina raumenų skaidulas trūkčioti ir susitraukti, o [tuos veiksnius] jie pavadino dirgikliais arba žadintojais (stimuli, incitamenta). Tiesa, ši sąvoka, nors ir išlaikė savo [pradinę] reikšmę, vėliau patyrė įvairių pokyčių. Pavyzdžiui, Gaubius³, pritardamas Hallerio koncepcijai, gyvybines jėgas apribojo tik tomis kūno dalimis, kurios turi raumenų, raumenis vadindamas solidum vivum, ir šią jėgą apibrėžė kaip dirglumą (irritabilitas) tik tuo atveju, jei jo padidėjimą sukėlė liga. Tačiau vėlesni autoriai, manydami, kad gyvybė negali būti apribota vien raumeniniu audiniu, ją priskyrė tiek nervams, tiek raumenims ir numanė esant tam tikrą galią, bendrą savybę, apimančią šias kūno dalis, ir ją dažniausiai vadino gyvybine jėga (vis vitae). Kitose gyvojo organizmo dalyse jie kartais įžvelgė susitraukimo galią (contractilitas), kartais – savybę sutirštėti į kietąsias dalis (vis plastica) ir panašiai.

Brownas⁴ sukūrė jaudrumo (incitabilitas) pavadinimą, kad išreikštų bendrą [organinės būtybės] savybę priimti išorinius dirginimus; tuos dirginimus, kurie sužadina šią galią, pavadino dirgikliais (stimuli, incitamenta), o jų sukeltą poveikį, sudarantį gyvybės reiškinį, – sujaudinimu (incitatio). Tačiau Brownas klydo: pirmiausia todėl, kad gyvybės apraiškas, kurios aprėpia visą gyvybės esmę, priskyrė vien tik nervams ir raumenims, taip tarsi sutelkdamas gyvybę tik juose ir atmesdamas gyvybės buvimą kitose organizmo dalyse ir augaluose. Antra – neatsižvelgdamas į skirtingą gyvųjų organizmų ir jų dalių struktūrą bei jų veikimo būdą, nusprendė, jog visos [jėgos] veikia dirgindamos, o tai reiškia – tuo pačiu būdu. Būtent ši, paskutinė, klaida ir pasmerkė jo teoriją žlugti net deramai neįsivažiavus. Bet iš tikrųjų, jei gyvybinė jėga būtų tik raumenyse, o šie galėtų veikti tik susitraukdami ar trūkčiodami, tai ir visos jėgos, veikiančios šias dalis, turėtų veikti tik šiuo vieninteliu būdu. Štai į kokią klaidą atvedė Gaubius ir jo sekėjų teorija. Todėl man atrodo, kad neklystu manydamas, jog viskas, kas priklauso gyvajam organizmui, yra gyva, šiuo atveju turiu galvoje ne tik kietąsias, bet ir skystąsias dalis. Iš tiesų, kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau įsitikinu, kad skystosiose dalyse⁵ yra daugiau gyvybės nei kietosiose⁶, mat ši gyvybė persilieja į pastarąsias. Todėl, jei būtų siekiama apibrėžti gyvybės savybę, jėgą (vis vitalis) arba jaudrumą (incitabilitas), jie turėtų reikštis visose tiek kietosiose, tiek skystosiose kūno dalyse. Tačiau pabrėžiu – šios gyvybės apraiškos turi būti skirtingos pagal šių dalių organinę sandarą ir išorinės aplinkos prigimtį bei sudėtį. Todėl visiems aišku, kodėl Browno teorija, kuri visą gyvybę grindė vien tik jaudrumu, turėjo laikyti mirtį jaudrumo išnykimu arba išsekimu, o ligą – kaip mirties įžangą arba artėjimą prie jos (asthenia)⁷. Kelias į šį tikslą buvo dvejopas: arba dėl dirgiklių stokos (debilitas directa), arba dėl jų pertekliaus, kuris sukelia jaudrumo išsekimą (debilitas indirecta) ir galiausiai – dirginimo stoką. Ligų, sukeltų per stipraus dirginimo (sthenia), jis pripažino labai nedaug, tačiau net ir šias laikė vedančiomis į silpnumą ir mirtį.

Remiantis Broussais⁸ teorija, dirginančios galios (stimuli, irritamenta) sukelia dirginimą (irritatio), bet, tiesą sakant, šis dirginimas reiškia tą patį kaip ir Browno sužadinimas (incitatio). Taigi fiziologiniai pamatai abiejuose moksluose yra vienodi, bet išraiškos skirtingos. Kiti jo [Browno] sužadinimo teorijos šalininkai susiaurino šią sąvoką iki mūsų kūnų veikimo principo, atspindinčio mūsų sveikatą; tačiau, kadangi šis sužadinimas yra stipresnis nei atspindimas sveikatos, jie suteikė jam dirginimo pavadinimą: jiems dirginimas tebuvo tik aukštesnis sužadinimo laipsnis, kuomet beveik visos ligos atsiranda dėl dirginimo. Jei tai būtų išversta į kasdienę kalbą, liga būtų laikoma pertekline ar perdėta sveikata, o mirtis – aukščiausiu jos laipsniu. Tokia juokinga samprata neišvengiamai kilo, pasirėmus prancūzų teorijomis, kuriose patologine veikla laikyta padidinta arba sumažinta fiziologinė būklė. Toks požiūris, akivaizdžiai iškreipiantis Browno teoriją ir bandantis ją pagrįsti patologine anatomija, privedė prie šios išvados: visos ligos daugiau ar mažiau tėra uždegimo laipsniai, priklausantys nuo skirtingų dirginimo galių. Tokiu būdu terminai „uždegimas“, „liga“ ir „dirginimas“ tapo beveik tapačiomis sąvokomis.

Tegul neįsižeidžia gydytojų bendruomenė, jei, vengdamas šių trūkumų, pamėginsiu nustatyti žodžio „dirginimas“ reikšmę ne pagal įprastą prasmę ir ne pagal tą, kuri iki šiol buvo priimta medicinos mokyklose, bet pagal mano teorijos principus. Veikale „Organinių būtybių teorija“⁹ [rašau, kad] gyvenimas yra organizuojančios jėgos poveikio gyvybingajai medžiagai rezultatas, susidedantis tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios veiksmų. Tačiau ne visa medžiaga yra gyvybinga, t. y. ne visa medžiaga gali būti organizuojama. Todėl, kalbant apie gyvąsias būtybes, padalijau pasaulį sudarančią medžiagą į gyvybingąją ir negyvybingąją. Visų pirma, gyvybingoji ir negyvybingoji medžiaga turi skirtingai veikti organines būtybes¹⁰ bei jose sukelti du pagrindinius veiklos tipus. Pirmąjį iš jų vadinu pagyvėjimu arba sužadinimu, antrąjį – stimulu arba dirginimu (irritatio). Iš to iškart išplaukia, kad dirginimas iš esmės skiriasi nuo sužadinimo, todėl negali būti laikomas aukštesniu jo laipsniu.

Gyvybingųjų būtybių¹¹ poveikio pobūdis yra panašus, su nedidelėmis išimtimis skiriasi daugiausia tik stiprumu ir trukme, nes, kaip esu anksčiau paaiškinęs, vienos gyvybingosios būtybės, patekusios į mūsų organizmą, greitai pasisavinamos ir, pereidamos daug organinių procesų¹², paspartina mūsų gyvenimo eigą; kitos dėl panašių priežasčių, bet vykdydamos lėtesnius ir ilgesnius procesus šią eigą sulėtina ir susilpnina. Dėl šios priežasties pirmąsias vadinu šildančiomis arba kaitinančiomis (calefacientia), antrąsias – vėsinančiomis (temperantia, refrigerantia). Taip pat egzistuoja ir kitokie gyvybingųjų būtybių poveikio skirtumai, priklausantys ne tik nuo jų gyvybingumo laipsnio, bet ir nuo kitų savybių – organinių, fizinių ir cheminių, apie kurias čia plačiau nediskutuosiu. Grįždamas prie negyvųjų arba dirginančiųjų būtybių, ketinu trumpai apmąstyti jų veikimo pobūdį ir skirtingas jo formas.

Dirginančiosios būtybės¹³, negalėdamos veikti pagal gyvybingumo principą ar pasitelkdamos kokias nors organines savybes¹⁴, lieka neveiklios arba veikia tik mechaniškai, galiausiai – dėl savo fizinių ir cheminių savybių. Tačiau kai jos tampa veiklios, t. y. kai veikia per fizines jėgas, jos suardo arba bando suardyti organizuotas medžiagas – toks veikimas visada yra priešingas organizmui. Todėl visas dirginimas yra priešingo nei organinis procesas sukūrimas arba bandymas jį sukurti, o kartu ir gyvybės naikinimas – pradinis, įsitvirtinęs arba iš dalies įvykdytas dezorganizacijos procesas. Ir lygiai taip pat kiekviena dezorganizacija, atsiradusi bet kokiu būdu, yra dirginimas. Šis pastebėjimas yra bendras.

Pirmiausia: kiekviena dirginanti jėga, apdovanota būdingomis savybėmis, turi veikti savu būdu. Todėl dirginimas negali būti vienodas ir visada toks pats, tačiau turi būti tiek įvairių jo rūšių, kiek yra dirginančiųjų būtybių. Pavyzdžiui, gyvsidabrio poveikis skiriasi nuo stibio, sidabro, aukso, platinos, arseno ir kitų [metalų druskų] poveikio. Todėl bendras dirginimo apibūdinimas, netgi mano vartojama reikšme, neatskleidžia viso dirginančio veiksnio veikimo pobūdžio, taip pat neapima įvairių dirginimo rūšių, sukeltų gyvajame organizme. Tai yra apibendrinantis terminas, apimantis daugybę variantų ir atmainų. Žinios apie tai, kaip kiekviena dirginanti jėga mus veikia konkrečiai, negali būti iš niekur kitur gautos, kaip tik iš patirties; didelė dalis tokių žinių yra išdėstyta medicinos srityje ir moksle apie nuodus.

Antra. Pagal mano pateiktas prielaidas, kiekviena jėga, kuri yra dirginanti siaurąja prasme, daugiau ar mažiau nualina tą būtybę, kurią ji veikia, ir todėl veda prie ištuštėjimo ir išsekimo; kiekviena jų, priklausomai nuo savo prigimties, sukelia skirtingą išsekimo rūšį tada, kai veikia visą organizmą. Taigi gyvsidabris sukelia per didelį seilių išsiskyrimą; stibis – vėmimą; druskos – viduriavimą arba padidėjusį šlapimo išskyrimą. Tačiau išskyrų pobūdis priklauso ir nuo paties gyvojo organizmo prigimties, būklės bei nuo to, kokius organus dirginančioji būtybė veikia tiesiogiai. Jei gyvsidabris patenka į kraujotaką, jis sukelia seilių išsiskyrimą, tačiau, jam patekus į skrandį ir žarnas, priklausomai nuo dirginančios jėgos, kuri labai skiriasi skirtinguose preparatuose ir priklauso nuo [naudojamo gyvsidabrio] tūrio, jis dirgina skrandį, sukelia vėmimą ir viduriavimą arba nužudo, sugadindamas skrandį ir žarnas.

Trečia. Kiekviena dirginančioji būtybė, vedanti prie išsekinimo, yra kenksminga, išskyrus [tada], kai ji naudojama kaip vaistas. Kalbant paprasta kalba, kiekviena dirginančioji būtybė, jeigu yra aktyvi, yra arba nuodas, arba vaistas.

Ketvirta. Dirginimas yra arba visuotinis, t. y. pasklidęs po visą kūną, arba vietinis, priklausomai nuo dirginančiosios būtybės veiklos apimties, kuri gali būti apribota iki tam tikros vietos arba pasklisti po visą kūną. Kad įvyktų minėtas procesas, dirginanti jėga turi būti kraujyje arba visame nervų rezginyje, nes tik šios dvi sistemos pasiekia visus gyvojo organizmo narius ir, turėdamos bendrą centrą¹⁵, iš kurio išeina ir kuriame baigiasi, sudaro tikrąją vienybę. Tačiau beveik kiekviena dirginanti jėga iš pradžių yra vietinė, bet jos sukeltas dirginimas gali tapti visuotinis dviem būdais. Pirmiausia, siųsdamas nemalonų pojūtį į smegenis per nervus, antra, kai yra nuryjamas ir per siurbiančiąsias kraujagysles¹⁶ patenka į kraują. Konkrečiai kalbant, tik antruoju būdu dirginimas yra visuotinis, nes pati dirginanti jėga išplinta po visą kūną. Vienoje nervų dalyje sukeltas stiprus pojūtis nepalieka [savo] vietos. Bent mes kol kas dar nežinome, ar skystos bei lakios medžiagos, patekusios į nervų rezginius, gali po visus juos pasklisti.

Penkta. Jei dirginimas pasklinda po visą kūną tik per nervus, tai reiškia, kad vienas dirginimas gali būti panaikintas, užgesintas kito dirginimo, nes nervai negali būti užimti dviem skirtingais pojūčiais vienu metu. Kitaip tariant, dvi nervų veiklos rūšys negali veikti kartu. Tačiau kitaip yra dirginamojoje kūno dalyje arba kraujyje. Tam tikra kūno dalis gali būti paveikta kelių dirginančių jėgų, ir jei jos nesikeičia tarpusavyje arba nesunaikina viena kitos, kiekviena iš jų gali išsisklaidyti savaip. Bet ir šiuo atveju [kūno dalis] tik stipriau jaus dirginančią jėgą. Į kraują gali patekti kelios dirginančiosios būtybės ir jei jos nesunaikins viena kitos, gali veikti sau charakteringu būdu ir duoti pradžią skirtingiems simptomams. Arba jei dvi ligas sukeliančios jėgos yra nesuderinamos ir negali likti kartu, jos gali virsti viena į kitą ir sukurti naują jėgą. Taigi doktrina, [teigianti], kad vienas dirginimas sunaikina kitą, bus teisinga tik tuomet, jei šis dirginimas pasireikš nervuose ir jei tai bus taikoma dirginimui, kaip aš jį suprantu. Arba jei veiksmas priklausys nuo vieno dirgiklio dėl kito įtakos, jis susilpnins arba panaikins stipresnįjį.

Šešta. Jei dirgina tik tai, kas negali būti kūno pasisavinta, šis dirginimas veda prie išsekimo, tokiu atveju galime skirti dvi dirginančiųjų būtybių rūšis: a) besąlygines / absoliučias (irritamenta absoluta) ir b) santykines (relativa). Pirmosios niekada ir jokioje organinėje būsenoje nėra pasisavinamos organizmo, antrosios gali būti pasisavinamos tik kai kuriuose gyvuosiuose organizmuose arba tam tikrose jų dalyse. Taigi nuodingi augalai, taip pat gyvūnai ir jų dalys, kurie vieniems gyviesiems organizmams yra nuodai, kitiems gali būti geras arba nekenksmingas maistas. Yra nuodų, kurie žaloja [organizmą] tik patekę į kraujotaką, yra ir tokių, kurie lieka skrandyje be jokios žalos. Visos santykinės dirginančiosios būtybės yra organinės dalys arba jų deriniai, sudaryti iš gyvybingųjų elementų, tačiau tokios sudėties, kokios gyvūno ar jo dalių organinė galia nesugebėtų išeikvoti ar pasisavinti. Pavyzdžiui, salietra¹⁷ susideda iš gyvybingųjų elementų, tačiau jų cheminė sudėtis ir savybių pobūdis yra tokie, kad visas organines būtybes ir jų dalis stipriai graužia ir įsiskverbia, vadinasi – ir stipriai dirgina. Kita vertus, tam tikros būtybės ir organiniai elementai, patys turintys asimiliacijos galių, ne tik priešinasi bet kokiai asimiliacijai, bet ir patys mus ar tam tikras kūno dalis gali trikdyti; būtent skrandį, žarnas arba kraują, jei į juos įsiskverbia ir jei nėra pašalinami iš organizmo arba kitaip padaromi nekenksmingi; [galiausiai] tampa nevaldomais nuodais. Dėl šios priežasties visos mineralinės būtybės, tokios kaip rūdos, jų oksidai ar žemės, didele dalimi ir druskos, visada esti kenksmingos, kitaip tariant, yra nuodai visoms organinėms būtybėms be išimties. Tačiau nuodais, netgi labai stipriais, gali būti ir gyvi organizmai, atsižvelgiant į jų pobūdį, rūšį, savybes ar [nuodams naudojamus] organus. Tokie nuodai yra augalinės arba gyvūninės kilmės; pirmieji gali mus nužudyti dėl paprasto išsekinimo, antrieji kartais gali atgimti ir daugintis mūsų kraujo arba kitų kūno dalių sąskaita. Ši pasisavinimo galia yra akivaizdžiausia ir stipriausia skysčiuose arba dujose, būtent kuriose ir esti visi kenkėjai¹⁸.

Septinta. Kiekvienas dirginimas, būdamas alinančia veikla, yra judėjimas link dezorganizacijos ir mirties, o tai reiškia, kad kiekvienas dirginimas pagal savo prigimtį ir galią sukelia didesnę ar mažesnę, ilgesnę ar trumpesnę ligą, priklausomai nuo tos kūno dalies, kurią jis veikia. Kadangi kiekviena sekinanti jėga veikia organinę jėgą ir atvirkščiai, kiekviena dirginimo sukelta liga, kiekviena kančia susideda iš dviejų dalių: svetimos, kenksmingos jėgos dirginimo ir organizmo atsako (reactio). Šis atsakas arba apsiriboja dalimi, jaučiančia grėsmę, arba pasireiškia visoje gyvojoje būtybėje. Tačiau abiem atvejais minėtų veiksmo ir atsako kaita turi sukelti organizuojančios jėgos krypties pasikeitimą ir naujas veiklas, naują ir neįprastą gyvenimo eigą, naują organinį augimą ir vystymąsi visame arba dalyje organizmo. Iš to išeina, kad kiekvienas dirginimas turi būti susietas su neįprastų organinių vaisių, kuriuos vadiname patologiniais kūriniais, atsiradimu.

Aštunta. Organizuojančioji jėga veikia išorines būtybes ne kitaip, kaip tik dalyvaudama jų veikloje ir bandydama jas pakeisti bei pasisavinti, ir jei to padaryti nepavyksta, šios [išorinės] būtybės žudo arba būna pašalinamos iš kūno. Taigi kiekviena dirginanti liga prasideda ir pirmiausiai priklauso nuo padidėjusios veiklos organuose arba sudirgusioje sistemoje, o baigiasi [jos] pašalinimu arba mirtimi. Tokią organizmo kovą su dirginimo priežastimi matė ir priėmė patys seniausi ir geriausi gydytojai¹⁹, nors ši idėja buvo užtemdyta daugeliu spėlionių ir prietarų. Tie, kurie buvo susipažinę su mano veikalu apie karščiavimą²⁰, iš karto pripažins, kad tai yra gryniausia dirginimo sukelta liga, o jos istorijoje ras visos čia pateiktos teorijos patvirtinimą.

Devinta. Esminis skirtumas tarp sužadinančių ir dirginančių galių yra toks: a) pirmosios tiesiogiai priklauso gyvenimui ir sveikatos palaikymui arba gali veikti panašiai šioje srityje, o antrosios – niekada; b) pirmosios, išlaikydamos sveikatą, gali tapti ligos priežastimi ne dėl savo savybių, bet atsitiktinai, netinkamai jas naudojant, o antrosios visada kenkia sveikiesiems, tik skirtingu laipsniu; kiekvienas dirginimas yra liga arba veda į ją.

Bet koks sužadinimas, nesvarbu, būtų jis staigus, nuolatinis, perteklinis ar nepakankamas, pats savaime nesukelia ligos, o tik laikiną kančią, pavyzdžiui, persivalgymas, persigėrimas, perkaitimas dėl ugnies ar saulės [poveikio], intensyvus judesys, aistra ar uždegiminių medžiagų vartojimas, įtempdamas organizmą dėl savo smarkaus pobūdžio ar dažno pasikartojimo, gali sukelti ligą, sugriauti funkcijų, jėgų ir sistemų pusiausvyrą, sukelti perteklinį skysčių pilnumą, nutukimą, perteklinį kokios nors sistemos ar organo išvešėjimą ir tokiu būdu pakenkti bendrai sveikatos būklei. Panašiai ir nuolatinis sužadinimo trūkumas dėl bado ar sugedusio maisto, šalčio, drėgmės, liūdnos aistros ir pan. gali vesti į ligas ir mirtį.

Galiausiai dirginančios mechaninės jėgos, tokios kaip smūgis, suspaudimas, sužalojimas, sumušimas, lūžis, išnirimas ir kt., tiesiogiai pažeidžia organizmą, sustabdo ar panaikina kurią nors organinę funkciją. Apie tokius [sužalojimus] sakome, kad dirgina, nors šis dirginimo tipas visiškai skiriasi nuo patenkančių į kūną nuodų poveikio, kuris veikia organizmo pasisavinimo galią. Šiuo atveju kyla sisteminė organizmo reakcija dėl organo pažeidimo arba jo funkcijos sustabdymo. Mechanines jėgas taip pat laikome dirgikliais siaurąja prasme, tačiau tai kitoks dirginimo tipas. Panašiu būdu organų defektai gali tapti dar sunkesne dirginimo priežastimi, nes jų įprastai negalima pašalinti jokiais būdais, todėl dirginimas neišvengiamai baigiasi mirtimi. Ir kadangi kiekvienas dirginantis veiksnys siekia nualinti, sumažinti, nuslopinti arba sunaikinti bet kokį organinį procesą, esant bet kurio iš šių procesų stiprėjimui, dirginimo atsiradimas dėl dirgiklio patekimo į kūną gali būti kančių ar organinių sutrikimų, atsirandančių dėl tokio [jų veiklos] stiprėjimo, gydymo būdas. Taigi organų uždegimai bei ligos, atsirandančios dėl jų, gali būti gydomi metalų turinčiais dirgikliais, t. y. stibio, gyvsidabrio, švino, arseno ir kt. [junginiais]. Ir atvirkščiai – bet kokia dirginanti liga gali būti sustabdyta skatinant organinius procesus, jei dirginimas nėra toks, kad jis jau [prieš tai] būtų sunaikinęs arba išsekinęs tam tikrą organą ar sistemą, arba jei jis sukelia mirtį prieš tai, kai organiniai procesai dar gali būti sustiprinti, arba jei jo galia yra tokia, kad jokie organinių procesų sustiprinimai negali atsispirti jo poveikiui. Tačiau vis dėlto saugiau, plintant epideminei ligai, išlaikyti visus organinius procesus visiškai veikiančius, kad būtų išvengta dirginimo atsiradimo. Ir sakau visiškai tvirtai – nereikia šių procesų skatinti, nes tai sukels kūno jėgų nusilpimą (collapsus), kartu paskatins dirginimo atsiradimą ir ligos protrūkį.

Prie šio mokslo derėtų pridėti ir tai, kad dirginančios jėgos ne visada ir nebūtinai kyla iš išorės, bet kartais gali atsirasti mūsų pačių organuose ir toliau juose vystytis. Tą sukelia dirginančių jėgų perteklius arba trūkumas. Pavyzdžiui, virškinimo galimybes viršijantis skrandžio pertempimas maistu gali sukelti šio maisto irimą, puvimą dėl jo ilgo gulėjimo skrandyje, o iš tokio suirimo atsirandantys kenksmingi ir dirginantys elementai ir garai yra panašūs į tuos, kurie kyla iš supuvusių organinių medžiagų ar stovinčio vandens, pripildyto tokių būtybių. Jei sugedęs maistas skrandyje nesukelia vėmimo ir nėra pašalinamas, gyvajame kūne gali atsirasti ir įsitvirtinti dirginimas. Panašiai ir neteisingas būtinų gyvenimui išorinių jėgų santykis gali tapti tam tikros organinės veiklos suaktyvinimo ar įsitvirtinimo priežastimi ir sukelti tikrąjį dirginimą. Štai, pavyzdžiui, perdėtas karštis, stiprus pyktis ar piktnaudžiavimas uždegimą sukeliančiais veiksniais gali sustiprinti arba pakeisti tulžies susidarymą, tuomet aštri ir graužianti tulžis gausiais kiekiais pateks į virškinimo traktą ir taps dirginančiąja būtybe bei sukels dirginančią ligą. Tokiu būdu ir akmenys, susidarantys tulžies pūslėje, inkstuose ar šlapimo pūslėje, gali tapti staigaus dirginimo priežastimi. Kūne esančios kirmėlės dažnai būna išorine dirginančia priežastimi toms kūno dalims, su kuriomis jos liečiasi. Tačiau didžiausia ir dažniausia dirginimo sukeltų ligų priežastis yra reikalingų gyvenimui ir sveikatai būtinybių stoka, taigi skurdas, badas, prasti būstai ir drabužiai, šaltis, drėgmė, nevalyvumas, ypač sunkaus darbo metu²¹. Tokiu atveju ne tik kūnas tampa ypač jautrus dirginimui, bet ir nevalyvumas, suspaustas ir uždaras oras, žmonių ar gyvūnų susitelkimas vienoje vietoje sukuria pačią kenksmingiausią dirginančią jėgą. Kita vertus, esant nepakankamam paties organizmo atsinaujinimui, perdėtas sugyvūnėjimas²² lengvai sukelia dirginančių organinių jėgų susidarymą ir plitimą, jos vadinamos kenksmingais garais (effluvia)²³ arba pačiu užkratu (contagium)²⁴, mat jie, būdami ore, gali paveikti visus vienodai arba pereiti nuo sergančiojo sveikam asmeniui per kontaktą su juo arba su jo daiktais. Tai yra pagrindinės ligų, kurios vargina paprastus žmones ir kurios žinomos epidemijų pavadinimu, priežastys. Iš viso to galima daryti išvadą, kad dirginimas iš tiesų yra dažna, drįsčiau teigti, pati dažniausia ligų priežastis, tačiau tai nėra nei padidėjusi, nei sumažėjusi fiziologinė būsena, nors organų veikla gali būti nenormaliai padidėjusi arba sumažėjusi; tačiau ši veikla visada skiriasi nuo fiziologinės [būklės], trumpai tariant, esti patologinė. Taigi dirginimas nepadidina, bet pakeičia organinę veiklą ar veiklas.

Remiantis šiuo mokslu, visas mūsų kančias galima suskirstyti į: 1) organinius trūkumus, 2) ligas. Ligomis vadinu viso kūno ar jo dalių, kuriose organizmo įtampa nėra matoma ar aiški, kančias. Jos atsiranda dėl nenormalaus sužadinimo (morbi abnormis incitationis) arba dėl dirginimo (morbi ab irritamento). Pirmųjų nevadinu ligomis, bet organiniais trūkumais, nes siaurąja prasme visos ligos yra organinės, nes vyksta būtybėse, sistemose, organizuotose arba organizuojančiose jų dalyse; o pirmasis principas, kurį stebiu dėl neteisingo išsekinimo, tėra nenormalus (abnormis) organinis procesas. Tačiau išsamus šio mokslo išdėstymas nebūtų tinkamas šioje vietoje.

 

Vertė Žustina Bezliapovič

Komentarus parengė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė

 

 

¹ Francis Glissonas (1597–1677) – britų gydytojas, anatomas, vienas pirmųjų dirginimo (iritacijos) teorijos autorių. Plačiau: Owsei Temkin, „The Classical Roots of Glisson’s Doctrine of Irritation“, Bulletin of the History of Medicine, 1964, t. 38, Nr. 4, p. 297–328.
² Albrechtas fon Halleris (1708–1777) – gydytojas, anatomas ir fiziologas. Remdamasis fiziologiniais eksperimentais, padarė išvadą, kad visi gyvi organizmai pasižymi dirglumu ir susitraukimu. Jautrumą (sensibilitas) jis priskyrė nervų veiklai, dirginimą (irritabilitas) – raumenų veiklai (susitraukimui). Žr. Hubert Steinke, „Irritating Experiments. Haller’s Concept and the European Controversy on Irritability and Sensibility, 1750–90“, Clio Medica, 2005, t. 76, p. 7–343.
³ Hieronymus Davidas Gaubius (1705–1780) – gydytojas ir chemikas, Europos universitetuose XVIII a. pab.–XIX a. pr. dažniausiai naudoto patologijos vadovėlio Institutiones pathologiae medicinalis (1758) autorius.
⁴ Johnas Brownas (1735–1788) – škotų gydytojas, Edinburgo universiteto auklėtinis, braunizmo doktrinos kūrėjas. Plačiau: Ramūnas Kondratas, „The Brunonian Influence on the Medical Thought and Practice of Joseph Frank“, Medical History, 1988, Nr. 8, p. 75–88.
⁵ Keturių organizmo skysčių pusiausvyros reikšmę sveikatai pabrėžė dar Antikos gydytojai. Hipokrato (apie 460–apie 375 pr. Kr.) sekėjams liga buvo ne vieno organo ar organų sistemos pažeidimas, o viso kūno liga, sukelta keturių organizmo skysčių (kraujo, flegmos, juodosios ir geltonosios tulžies) pusiausvyros sutrikimo. Humoralinė teorija klinikinėje medicinoje buvo populiari iki pat XIX a. pab. Žr. Alex Karenberg, „The Greco-Roman world“, Handbook of Clinical Neurology, 2010, t. 95, p. 49–59.
⁶ Medicinos literatūroje XVIII a. pirmoje pusėje įsitvirtinus tokiems terminams kaip „skaidula“, „pluoštas“, „membrana“, „tinklas“, „audinys“, „vibracija“, „tonusas“, „įtampa“, humoralinė teorija pamažu užleido vietą pažangesnei – solidizmo (lot. solidus – tankus, kietas, tvirtas) doktrinai, pabrėžusiai ne skysčių, bet skaidulų, audinių ir organų svarbą organizmo sandarai ir funkcijoms. Plačiau: Hisao Ishizuka, „‘Fibre Body’: The Concept of Fibre in Eighteenth-century Medicine, c. 1700–40“, Medical History, 2012, Nr. 56 (4), p. 562–584.
⁷ Braunizmas (angl. brunonian, brownian medical system) buvo itin populiari XVIII a. pab.–XIX a. pr. medicinos sistema. Geros sveikatos pagrindu laikyta pusiausvyra tarp išorinio dirginimo ir vidinio jaudrumo. Jei stimuliacijos per daug, pasireiškia steninės ligos (esant kraujoplūdžiui, gresiant apopleksijai, ištikus manijos priepuoliams), o jei stimuliacijos per mažai, gresia asteniniai negalavimai (ligonis būna nusilpęs, išsekęs, pvz., sergant įvairiomis karštinėmis, esant melancholijai). Steninėms ligoms gydyti buvo skiriami slopinamieji (saikingas kraujo nuleidimas, vegetariška dieta, vanduo, saikingas vėmimo, prakaitavimo ir viduriavimo skatinimas), asteninėms – stimuliuojamieji (pvz., mėsa, tirštos sriubos, neskiestas vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai, opijus, eteris, kamparas) vaistai ir metodai. Žr. Judith A. Overmier, „John Brown’s Elementa Medicinae: An Introductory Bibliographical Essay“, Bulletin of the Medical Library Association, 1982, Nr. 70 (3), p. 310–317.
⁸ François-Josephas-Victoras Broussais (1772–1838) – prancūzų gydytojas, A. Sniadeckio amžininkas, teigęs, kad kai kurios ligos yra sužadinimo arba stimuliacijos sukelto dirginimo pasekmė, o dirginimo sukeltą uždegimą galima nuslopinti kraujo nuleidimais ir dėlių terapija. Detaliau: J. D. Rolleston, „F. J. V. Broussais (1772–1838): His Life and Doctrines“, Proceedings of the Royal Society of Medicine, 1939, Nr. 32 (5), p. 405–413.
⁹ A. Sniadeckio organinių būtybių sandara bei funkcijos išnagrinėtos jo veikale „Organinių būtybių teorija“. Mokslo istorikų vertinimu, šis A. Sniadeckio opus magnum buvo viena iš pirmųjų ir svarbiausių biochemijos ir fiziologijos sričių pasiekimus atspindėjusių monografijų XIX a. pirmos pusės Vakarų pasaulyje. Žr. J. Śniadecki, Teorya jestestw organicznych, Vilnius: Rubena Rafałowicza, 1838;

A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018; J. Śniadecki, Theory of Organic Beings, Vilnius: Petro ofsetas, 2018.
¹⁰ A. Sniadeckis „Organinių būtybių teorijoje“ teigė, kad „kokioje nors būtybėje kartą prasidėjusios gyvybės išsaugoti ir palaikyti negalima kitaip, kaip tik per nepertraukiamą gyvybinės esybės ryšį su išoriniais gyvybiniais kūnais“. Organinių būtybių gyvybę sukuria, palaiko ir tobulina tam tikra jėga, kuri „veikia neperdirbtą, beformę ir nejautrią materiją, ją organizuoja ir suteikia jai organinę formą“. Detaliau: A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018.
¹¹ Pasak A. Sniadeckio, „aplink apsupti gyvybingos žaliavinės arba organizuotos materijos ir ja apsisupdami, nepaliaujamai priimame ją į save iš oro, vandens ir kitų organinių būtybių. Taip priimta ji pereina per eilę organų, kurie ją vieni kitiems atiduoda, ir kur, įvairių gyvūninių skysčių veikiama, ji ištirpsta, pasikeičia ir kaskart stipriau priima gyvūninę prigimtį esybės, į kurią yra įvedama.“ Daugiau: A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija.
¹² Procesus, kuriuos skatina organinė jėga, A. Sniadeckis pavadino organiniais. Tai – asimiliacija (nuolatinė materijos, pvz., vandens, maisto medžiagų, absorbcija, virškinimas ir jos perdirbimas į kraują, liaukų vykdoma sekrecija – išskyrų gamyba) bei ekskrecija (šalinimas). Visas gyvenimas yra nuolatinis ir niekada nesiliaujantis organinis procesas arba niekada nesiliaujanti asimiliacija. Žr. R. Kondratas, „Andriejaus Sniadeckio „Organinių būtybių teorijos“ mokslinis kontekstas“, in: A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija, p. 17–45.

¹³ Dirginančiosioms būtybėms A. Sniadeckis priskyrė sunkiųjų metalų druskas, augalinės ir gyvūninės kilmės nuodus, vaistus, mechanines jėgas (sumušimą, lūžį, išnirimą), vidinius veiksnius (sugedusį maistą skrandyje, akmenis, gulinčius tulžies pūslėje, inkstuose ar šlapimo pūslėje, žarnyne besiveisiančias kirmėlės ir kt.), net išorinius veiksnius (skurdą, badą, šaltį, drėgmę, kenksmingus garus, užkratus).
¹⁴ Tačiau bus ir išimčių (aut. past.).

¹⁵ Sensorium commune buvo vadinama vieta galvos smegenyse, kurioje analizuojami visi penki jutimai, į kurią ateina sensoriniai, o išeina motoriniai nervai. Vieni XVIII–XIX a. autoriai kankorėžinę liauką laikė sensorium commune, kiti – pailgąsias smegenis, didžiąją smegenų jungtį, pamato branduolius ar kitas galvos smegenų dalis. Detaliau: Hall Marshall, „Lectures on the theory and practice of medicine“, Lancet, 1838, Nr. 2, p. 129–136.
¹⁶ Žarnyno gaurelių kraujagysles.
¹⁷ Lot. sal petrae – uolų druska. Veikiausiai rašoma apie gydymui naudotas azoto rūgšties druskas. Vilniaus universiteto klinikose XIX a. pr. ligonių gydymui buvo naudojamas sidabro nitratas (vaistas nuo uždegimo ir ėdi medžiaga dirbtinėms opoms odoje atverti) bei kalio nitratas (priešuždegiminis vaistas). Detaliau: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje, Vilnius: Lapas, 2022.
¹⁸ Veikiausiai rašoma apie senąją, dar iš Antikos laikų atėjusią miazmų teoriją (ligas sukelia pūvantys augalai, gyvūnai, blogas oras, nuo pelkių kylantys garai) ir apie contagion, arba seminaria morbi, teoriją (ligos sėklos plinta iš žmogaus žmogui per neplautas rankas, rūbus, tiesioginį kontaktą), kurią pristatė italų gydytojas, atomistas Girolamo Fracastoro (apie 1476–1553). Žr. Norman Howard-Jones, „Fracastoro and Henle: a re-appraisal of their contribution to the concept of communicable diseases“, Medical History, 1977, Nr. 21 (1), p. 61–68.
¹⁹ Antikos gydytojai, pirmiausia – Hipokratas. Jis pabrėžė stebėjimo ir faktų, o ne filosofinių teorijų reikšmę, iškėlė laukiamojo gydymo, principo primum non nocere, o ne aktyvaus, agresyvaus gydymo vertę, pripažino natūralias ligos priežastis, atmesdamas prietarus ir magiškąją, dieviškąją ligų kilmę. Žr. Lois N. Magner, A History of Medicine, Boca Raton: Taylor & Francis Group, 2005.
²⁰ Žr. J. Śniadecki, „O gorączce“, in: M. Baliński (ed.), Dzieła Jędrzeja Śniadeckiego, t. 1, Warszawa: Nakł.

A. E. Glücksberga, 1840, p. 89–128.
²¹ A. Sniadeckis buvo žymaus gydytojo, profesoriaus Johanno Peterio Franko (1745–1821) mokinys. J. P. Frankas, 1804 m. atvykęs dirbti į Vilnių, jau buvo atlikęs savo svarbiausius darbus, davusius pradžią socialinės medicinos, visuomenės sveikatos raidai Pavijoje ir Vienoje. Profesorius teigė, kad didžiausias valstybės turtas yra joje gyvenančių žmonių sveikata, o valstybės klestėjimas labiausiai priklauso nuo gyventojų gausumo, sveikatos ir produktyvumo. Žr. J. P. Frank, „Biography of Dr. Johann Peter Frank, Imperial and Royal Court Councillor, Hospital Director and Professor of Practical Medicine at the University in Vienna, Member of various learned Societies, written by himself“, iš vokiečių k. vertė George Rosen, Journal of the History of Medicine and Allied Sciences, 1948, Nr. 3 (1), p. 11–46.
²² A. Sniadeckio 1840 m. straipsnyje minimas terminas uzwierzęcenie (lenk. zwierzę – žvėris, gyvūnas).
²³ Arba miazmomis, plintančiomis oru.
²⁴ Arba ligos sėklomis, plintančiomis iš žmogaus žmogui.