Rudens paradigmos

●

 

Prinoko rugsėjo žvaigždės. Kelios nukrito, pažiro

tamsos begalybėse.

Žvelgiu į dangų su įvardintais ir dar neatrastais,

bevardžiais žvaigždynais. Jie sergsti dausų

paslaptį. Niekas nesuskaičiuos, kiek akių šiąnakt

žiūri į žvaigždėtą dangų.

Palietė šviesmečio blykstė po alyvų krūmu glūdintį

samanotą akmenį. Gal bandė prakalbinti?

Tyla. Tokia tyla, kad girdi, kaip tirštėja ilgėjančios

nakties tamsa.

 

●

 

Jau ruduo. Patakėje it žiedlapiai mirusios,

praradusios spalvą plaštakės. Rūdija jonpaparčių

sodriai žaliavę lapai.

Jau ruduo. Paklausykim, ką kužda rudenio

nuauksinti svyruokliai beržai.

 

Jau ruduo. Noriu rašyti ant klevo lapo laiškus

tau. Blykšta rašmenys čiurlioniškame danguje.

 

●

 

Glaudžiasi prie kojų takas. Rudenio lietų nulytas,

nuklotas geltonais ir raudonais lapais. Baltais

pūkeliais praplaukia prošal nedrąsios pirmosios

sniegulės. O gal kažkieno mintys?..

Jau nebesklinda iš beržynų spindesys. Nepasilenkia

padangė ties neužmirštuolių sąžalynu. Dabar toje

pakrantėje tuščia, nyku. Niekas nebežydi.

Nugrimzdo priešžiemio tylon žydri šešėliai. Vėl

dulkia lietus, vėl miglų padraikos nusėda ant

geltonais ir raudonais lapais nuberto tako.

 

●

 

Sensta ir ruduo. Baigiasi galudienis spalis.

Šiandien nurimo vėjas. Negirdžiu jo rapsodijų.

Sublyksi mėnesienos šukės nušalnotuose

bruknienojuose. Kažką tyliai kužda padriki

apnuogintų drebulių šešėliai.

 

Atskridę kuoduoti svirbeliai nulesė šermukšnių

uogas. Rūdija vienintelis viršūnėje išlikęs lapas.

Kažin ar dar jaučia jis vėją?

Skaidrėja tolumos. Šįkart man rodos, kad iš ten

žvelgia nematomos išėjusiųjų akys…