Pusiau gėlės

Viduržiemio žarijos

 

Sakalai apsilpo – nepajėgia įpūsti ugnies

į pabalusius debesų skruostus.

 

Tuščia jų, gręžiuosi vidun.

 

Čia – žarijos vis dar išspindi

tą blausią viduržiemio kaitrą,

tuos laumių kerus,

tas slapiausias pasijas.

 

Galėčiau šitaip žiūrėti ilgai, jausdama,

kaip iš lėto tampu kažin kuo kitu,

pačiai sau vos bepažįstama.

 

Tai nejau teks iš naujo galuotis,

bandant įsivardyti,

kokią čia pasiuntinystę man ruošia

tos raudonos ugnelės ir ta ūksminga

miškų gūduma, ir tie žėruojantys sakalų

sparnų mostai, kantriai šaukiantys

tykumas nusileisti žemiau

ir smarkiau apglėbti medžių vainikus,

ir labiau suspindinti ežerų vandenis.

 

Norėjau dar kažką pasakyti,

bet dabar jau

ne taip ir svarbu.

 
 

Sielos judesiai

 

Įpusėjus rudeniui,

mano siela nusidažo rauzgana spalva.

 

Tarsi ko laukdama, tarsi ne,

ji parimsta prie atvėsusių akmenų,

gėlo vandens, leisgyvių smilgų

ir traukia į save dulsią lelijų šviesą –

praėjusių dienų prisiminimą.

 

Įpusėjus rudeniui,

mano siela nusidažo rauzgana spalva

ir giliai atsidūsta.

 

Dabar ji mažai ko betrokšta –

tik ilgai stebėt guvius vėjų šuorus,

jų paikus pakvailiojimus,

blėstant pavakario šviesos srautams.

Įpusėjus rudeniui,

mano siela nusidažo rauzgana spalva

ir, lyg niekur nieko,

pražysta.

 

Be to, ji ima elgtis kiek išdykėliškai:

nejučia tampa gamtos dalimi,

pamažėl atsiveria ir sminga dirvon –

kaip keistas paukštis, kaitri kibirkštis,

kaip ta raganiška, ta raganiška

rudenės rožės

širdis.

 
 

Paukščių dūšios

 

Paukščiai išskrido labiau kūnais nei dūšiomis.

Šios, užsilikusios nutilusiuos miškuos, plikuos laukuos,

kad plazda, kad plaka. Bet mes jų negirdime,

o jei ką ir nugirstame, tai nebent širdimi,

nesuprasdami iki galo,

kas tai.

 
 

Pusiau gėlės

 

Lapkričio gėlės,

jūs vis labiau primenat vėles,

kasryt sugrįžtančias iš tylių mirties pakraščių.

 

Rodos, būsit ragavusios Letos vandens –

mažumėlę apdujusios,

spindit jau kito pasaulio šerkšnu.

 

Apsčiai prisipildę beminčio žinojimo,

dabar esate artimesnės žvaigždėms

nei juodai žemei, iš kurios stiebiatės.

 

Vargu ar įminsiu giliausiąjį jūsų troškimą.

 

Kad gudrios, atspėkite manąjį.

 
 
 

Lengvai neužgesinami gaisrai

 

Spalis tai liepsnojo, tai smilko, ruseno.

Medžių kūnais ir lyg to būtų maža – manim.

 

Dieną naktį tai degiau, tai smilkau,

nors to neprašiau nei norėjau.

 

Užtekę būtų ir to medžių kilnaus paliepsnojimo.

 

Pasitaiko tokių pusamžės sielos gaisrų –

lengvai neprieisi, vandeniu neužblėsinsi.

 

Ugnis tik plečiasi, troškulys gilėja.

 

Ką su tuo daryti – neaišku niekam.

Lieka neaišku, kas padegėjas.

 

Kas iš to gaisro, tų plieskiančių liepsnelių,

neleidžiančių miegoti

likusio gyvenimo?

 
 

Rugpjūtis, jūra

 

Esu šiapus,

o ten už kalvos ir trupučio kelio mišku – jūra.

Žinau, dabar jos kūne veriasi žaizda,

kurios raudonis tol mirksta sūriuos vandenuos,

kolei su visai užsitraukia. Kad man gi šitaip.

 

Labai panorėjus, galėčiau paėjėt iki jūros,

pažiūrėti, kaip sutemos – skaidrios, besvorės –

be vargo užburia krantus.

 

Bet šįvakar man pakanka žinoti,

kad jūra yra visai čia pat,

kad virš jos skubriai šaudydamos kregždės

audžia neperprantamus raštus,

o melsvi vandenys tyvuliuoja visai be garso.

Man nebūtina viso to pamatyti,

kad suprasčiau šio vakaro paslaptį

ir pajusčiau, kaip beatodairiškai smarkiai

mano gyslomis srūva gyvastis.

 

Viso šito pakanka,

kad leisčiau savo kančiai plačiai išsiskleisti,

o šioji, tartum laisvę pajutusi paukštė,

netikėtai suplaktų sparnais

ir pakiltų sau skristi –

tolyn, tolyn,

ten, kur jai ir vieta.

 
 

Neišsipildžiusi pranašystė

 

Vasaros nebus.

Šaltas lietus pliekia gluosniams šonus.

 

Jausmai dar nuo žiemos įšalę ir giliai užrakinti,

o raktas bala žino kur pasimetęs.

Tikriausiai pelės.

Vasaros nebus.

 

Paryčiais prižadinęs katinas

staiga apsigalvoja ir atsisako žengti pro duris –

kokių velnių šaldyti letenas?

 

Kaitros nematysime.

 

Pašvilpkit balzaminės sutemos,

švelniai atveriančios mylimiesiems vartus.

 

Liksime vieniši.

 

Jausmai paliks sustingę,

o ir pats gyvenimas taps šaltas ir negyvas,

uždaras ir atsitolinęs.

 

Gyvensime, bet mūsų kūnais

nesruvens paukščių giesmės,

gėlės nekraus pumpurų nei sužys mumyse,

lyg šviesiame sapne.

 
 

Gera dvasia

 

Sakyčiau, kad dvasia vilnijo iš pietų.

 

Galbūt nuo jūros šiltasmėlio kranto,

gaivių miškų buveinių ar balzgano alyvų kalno

miesto pakrašty… Koks skirtumas,

iš kur ji ten vilnijo.

 

Jaučiau, kad ši dvasia gera: ramina, laiko, saugo.

Bet kelio neišlygina. Nešalina kliūties.

Neguodžia ateitim.

Nesako, kam jau laikas.

 

Taip ir neaišku, iš kur ši gero linkinti dvasia

žinojo manąją, kodėl vis siekė jos – visos,

o ypač tos, kuri šalta, sustingus.

 

Nerodė kaip, bet liepė šiai – liepsnot.

 

Jaučiau, kad ta dvasia ruseno iš pietų.

 

Nors nežinia link kur, koks skirtumas –

ji rodė kelią.

Kliūties nešalino.

Nelygino duobių.

 

Tai tiek.

Buvau pavargusi, bet spėjau užmatyti,

kaip palengva pradėjo sirpti – žaros,

tos purpurinės – kaitriosios, nemarios,

iš grožio raudančio birželio

akyse.

 
 

Geri paklydimai

 

Upė ims tekėti pati į save –

į save ji nukreips

plonai srūvančią lapkričio

šviesą.

Gluosniai telksis ties tuo,

kas svyra ir pavėjui pasiduoda,

ką apleidžia ilgai laikius

jėga.

Laumių ūkanos skleisis

baltom chrizantemom

ir, linkėdamos gero,

skaudžiai kažką paklaidins – –

– – – – – – – – – – – – – – – – –

kad kelio per nauja ieškotų,

kad nerastų to, ką planavo,

kad išpildytų, ką pradžioj

dar priskyrė –

šventoki strazdų šlamesiai,

giliai paslėptos tankmės miškų,

klevų ugnys, jovarų ugnys

ir oranžinis lelijos

skaistumas

seno sodo atokiam

pakrašty.