Akademikai, eretikai ir okultistai: pirmasis lietuvių intelektualas Abraomas Kulvietis ir jo doktoratas XVI a. Sienoje
Šių metų spalio 22–25 d. Lietuvos ir užsienio baltistų bendruomenę subūrė Vilniaus universitete vykęs XIV tarptautinis baltistų kongresas, nuo 1964 m. kas penkerius metus organizuojamas Vilniuje arba Rygoje. Vilniaus universiteto profesorė, akademikė DAINORA POCIŪTĖ kongrese pristatė archyvinių ir mokslinių tyrimų naujienas apie vieną iškiliausių XVI a. Lietuvos kultūros asmenybių, lietuvių raštijos ir reformacinės minties pradininką Abraomą Kulvietį, nuo kurio mirties šiemet sukako 480 metų. Spalio 31 d. Europoje švenčiama ir Reformacijos diena, tad minėdami visas šias progas profesorės paprašėme pasidalinti savo žiniomis apie Kulvietį.
Protokolų knyga, kurioje saugomas Abraomo Kulviečio doktorato protokolo rankraštis. Sienos arkivyskupijos archyvas. Erdvilo Petro Abukevičiaus nuotrauka
– Trumpai pristatykite Abraomo Kulviečio asmenybę ir darbus.
– Kulvos dvare (dab. Jonavos r.) gimęs bajoras Abraomas Kulvietis Ginvilionis buvo aukščiausios renesansinės erudicijos lietuvis, pirmas plataus filologinio, filosofinio ir teisinio išsilavinimo Lietuvos kultūros veikėjas, kuris, kaip pažymėjo jo biografas Hopijus, pasišventė grynajam mokslui, o ne siekiui „spindinčio gyvenimo didikų dvare“. Taigi, šiuo požiūriu laikytinas pirmuoju lietuvių intelektualu. 1528–1540 m. laikotarpiu jis studijavo Krokuvos, Leveno, Leipcigo, Vitenbergo, Sienos universitetuose.
Kulviečio pažiūroms didelę įtaką turėjo reformacinis judėjimas. 1541 m. grįžęs į Lietuvą tapo pirmuoju lietuviu, raginusiu religines reformas pradėti ir Lietuvoje. Jis kritikavo Bažnyčią ne tik dėl kai kurių dogmų, bet ir dėl bendro kultūrinio sąstingio, tamsumo, nesirūpinimo žmonių švietimu. Suartėjęs su karaliene Bona Sforza, įkūrė privačią aukštesnio tipo mokyklą, joje mokslus pradėjo grupė bajorų. Jau po metų, 1542 m. gegužę, kaip asmuo, skelbiantis „ereziją“, buvo patrauktas į bažnytinį teismą, nuo jo su karalienės pritarimu pabėgo iš šalies į liuteroniškąją Prūsiją, Karaliaučių. Vis dėlto nuo persekiojimo stipriai nukentėjo jo tėvai ir artimieji.
Aukštai vertinamas Prūsijos kunigaikščio Albrechto, Kulvietis įsitraukė į Karaliaučiaus universiteto steigimo darbus, tapo pirmuoju 1544 m. veiklą pradėjusio universiteto graikų kalbos profesoriumi. Karaliaučiuje laiško karalienei forma sukūrė pirmą Lietuvos Reformacijos tekstą Confessio fidei („Tikėjimo išpažinimas“), jame gynė savo teisę gyventi ir skleisti pažiūras Lietuvoje bei nurodė reformuotinus Bažnyčios aspektus. Šis kūrinys buvo išspausdintas Kulviečio mirties metinių proga publikuotame kolegos Johano Hopijaus veikale Oratio funebris (Karaliaučius, 1547).
Martyno Mažvydo giesmyno „Giesmės krikščioniškos“ antrojoje dalyje (Karaliaučius, 1570) išspausdintas Kulviečio tekstas lietuvių kalba – Martino Lutherio giesmės Gott sey gelobet und gebenedeiet vertimas „Pagarbints būki ir pačėstavotas“ – liudija, kad Kulvietis buvo ir lietuvių raštijos pradininkas. Kulviečio likimas buvo tragiškas. 1545 m. padedamas Mikalojaus Radvilos Juodojo jis grįžo į Vilnių, netrukus susirgo ir birželio 6 d. mirė motinos namuose Kulvoje. Elžbieta Kulvietienė buvo įsitikinusi, kad jos sūnus buvo nunuodytas. Kaip eretiko jo nebuvo leista laidoti kapinėse, tad jis palaidotas gimtinės laukuose.
– Nors Kulviečio gyvenimas baigėsi anksti, nespėjus realizuoti savo galimybių, jis neliko nežinomas ir sulaukė amžino atminimo. Kas tai nulėmė?
– Kulviečiui pasisekė, kad jo pasišventimas mokslui buvo įvertintas aplinkinių. Iš esmės jis yra pirmas lietuvis, apie kurį amžininkai parašė biografiją, turiu galvoje Johano Hopijaus (Hoppe, Hoppius) 1547 m. publikuotą knygą Oratio funebris. Tai renesansinė intelektualo biografija, tapusi išskirtinės svarbos šaltiniu pažįstant Kulviečio gyvenimą ir veiklą. Vėliau lietuvių kultūros istorijoje buvo sukurtas ne vienas asmenybę aukštinantis biografinis kūrinys, tačiau dažniausiai tai buvo panegirikos turtingų aristokratų šeimų atstovams. Hopijaus knyga, kurioje jis išspausdino ir Kulviečio Confessio fidei, – šiandieną labai reta. Karaliaučiuje buvęs egzempliorius, kuriuo naudojosi XIX–XX a. pr. tyrinėtojai, Antrojo pasaulinio karo metu dingo. Nuo to laiko iki pat XXI a. nebuvo jokių žinių apie kur nors kitur saugomą nors vieną šios knygos egzempliorių.
Tačiau šiuo metu jau žinome du pasaulyje išlikusius šios knygos egzempliorius. Vienas jų buvo aptiktas Anglijoje, Daramo universiteto bibliotekoje, kitas – Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge. 2011 m. paskelbėme šio šaltinio kritinę komentuotą publikaciją su vertimu į lietuvių kalbą naujoje serijoje „Lietuvos Reformacijos paminklai“ (Monumenta Reformationis Lithuanicae).
– Plačiau pakomentuokite Abraomo Kulviečio doktorato protokolą, kurį pristatėte baltistų kongreso pranešime „Nauji duomenys Abraomo Kulviečio biografijai: doktorato protokolas“.
– Abiejų teisių (in utroque iure), tai yra kanonų ir civilinės (bažnytinės ir pasaulietinės), daktaro laipsnis Kulviečiui buvo suteiktas Italijos Sienos universitete 1540 m. lapkričio 29 d., taigi lygiai prieš 485 metus. Kulvietis, pasirinkęs Sieną tikriausiai dėl ten garsėjančios teisės mokyklos, buvo vienintelis lietuvis XVI a. Sienos universitete, savo veiklą pradėjusiame XIII a. Tai labai netipiškas studijų vietos pasirinkimas. Italija, be abejo, buvo pirmoji šalis, į kurią studijuoti veržėsi Renesanso epochos europiečiai, tačiau daugiausiai lietuvių, kaip ir kitų šalių atstovų, Italijoje studijavo Venecijos respublikos universitete Padujoje.
Nors Hopijus „Laidotuvių kalboje“ mini Kulvietį studijavus Sienoje, kur pažino daug iškilių asmenų, šimtmečius neturėjome jokių įrodymų, galinčių šį teiginį pagrįsti. 1992 m. Sienos universiteto profesorius, teisės istorikas Giovanni Minnucci ir jo kolegė Paola Giovanna Morelli parengė Sienos universiteto doktoratų protokolų sąvadą. Į tomą, apimantį 1516–1573 m. absolventus, buvo įtraukta ir žinia apie Abraomo Kulviečio protokolą. Šį protokolą pirmą kartą man teko pamatyti prieš dvidešimt metų. Sienos doktoratų protokolai nuo senų laikų yra saugomi ne universiteto, bet Sienos arkivyskupijos archyve (Archivio Arcivescovile di Siena). Išlikę penkių šimtmečių senumo dokumentai yra reta ir didelė dovana bandant rekonstruoti Renesanso asmenybių gyvenimą.
2005 m. mokslo žurnale „Darbai ir dienos“ apie šį protokolą ir Kulviečio studijas Sienoje parengiau pirmąją publikaciją. Kadangi tuomet nepavyko nei perskaityti viso protokolo teksto, nei pasidaryti kokybiškos jo kopijos, prie šio klausimo sugrįžau 2024 m. pavasarį iš naujo apsilankiusi Sienoje. Kulviečio doktorato protokolą parengusio notaro Rafaelio rašyba yra itin sunkiai įskaitoma. Visą protokolo tekstą pavyko iššifruoti pasitelkus dviejų aukščiausio lygio Italijos paleografų Francesco Piovano ir Giovanni Minnucci, visą gyvenimą dirbančių su senaisiais Italijos universitetų dokumentais, konsultaciją.
– Ką sužinome iš notaro Rafaelio protokolo?
– Protokolas yra standartinis, neilgas, surašytas dviejuose skirtinguose lapuose, iš viso sudaro du puslapius (abu lapai šiuo metu jau yra iškritę iš rankraštinės protokolų knygos įrišimo). Protokole pateikta informacija apie procedūros dalyvius, trukmę, gynimo metu paskirtus aptarti klausimus, pakomentuotas procedūros rezultatas. Procedūroje dalyvavo Kulviečiui pažįstami žmonės, tad žinios apie juos praplečia suvokimą apie Kulviečio aplinką.
Kulviečio doktorato procesui vadovavo Sienos vyskupo vikaras. Jo pavardė nenurodyta, bet pavyko nustatyti, kad tai buvo sienietis Giovanni Francesco Franceschi. Gynimas buvo sklandus, abiejų teisių daktaro laipsnis Kulviečiui suteiktas vienbalsiai. Tiek abu Kulviečio promotoriai, tiek trys jo bičiuliai doktorato liudytojai buvo iš šeimų, susijusių su ankstyvąja Sienos evangelizmo aplinka ir 1539–1540 m. susiformavusiu Sienos „eretikų“ rateliu, kurio nariai ilgainiui pateko į inkvizicijos akiratį.
Abu Kulviečio doktorato promotoriai (tam tikri laipsnio suteikimo procedūros vadovai) buvo žymūs Sienos universiteto teisės profesoriai, dalyvavę daugelio to meto teisės doktoratų gynimuose. Tai teisės profesoriai Ludovico Borghesi (Burgesius, 1494–1551) ir Alessandro Sozzini (Socinus, Sozinus, 1509–1541). Pastarasis – labai žymios teisininkų dinastijos atstovas. Beveik visi šios šeimos atstovai XVI a. viduryje pasuko į protestantizmą ir turėjo trauktis iš tėvynės. Jie sukūrė atskirą, vadinamąją socinizmo filosofinę tradiciją, o žymiausias jos atstovas Fausto Sozzini, nuo 1579 m. gyvenęs emigracijoje Lenkijoje, suvaidino itin svarbų vaidmenį Lietuvos ir visos Europos protestantizmo istorijoje.
Tarp galimų Kulviečio pažįstamų Sienoje buvo italų humanistas, aristokratas Mino Celsi (1514–1576), vėliau jis taip pat emigravo į protestantiškąją Šveicariją. Abu (pasaulietinės ir kanonų) teisės klausimai, kuriais egzaminuotas Kulvietis, laikytini laikmečio aktualijomis. Kulviečiui buvo pavesta pagrįsti kanonų teisės klausimą, kodėl kunigui neleidžiama auginti plaukų bei barzdos, ir pasaulietinės teisės klausimą, liečiantį kareivio testamentą ir jam taikomas išimtis.
Būtini Kulviečio doktorato proceso liudininkai, kaip įprasta, buvo Sienos universiteto studentai. Juos kandidatas pasirinkdavo pats, dažniausiai tai būdavo artimesni bičiuliai. Kulvietis buvo pasitelkęs du teisės studentus sieniečius Agostino Ubertini ir Incontro de Incontri bei vokietį iš Bavarijos Martiną Traynerį. Pastarasis į Sieną atvyko labai panašiu metu kaip ir Kulvietis. Manyčiau, jie galėjo būti pažįstami dar iš studijų Vokietijoje, visų pirma Leipcigo universitete, laikų. Iš karto po Kulviečio doktorato gynimo Trayneris iš Sienos išvyko (gal net kartu su Kulviečiu) ir doktoratą Sienoje apsigynė grįžęs gerokai vėliau, tik 1547 m. Įdomu tai, kad išvykti iš Sienos 1541 m. pradžioje jis galėjo dėl vienos miestą sukrėtusios inkvizicijai perduotos bylos, kurioje turėjo būti apklausiamas. Šios bylos metu buvo teisiamas augustinų vienuolis ir 1541 m. sudegintas miesto aikštėje. Užvaldytas minčių apie okultizmą ir galimybę savo valiai palenkti piktąją dvasią, jis nužudė elgetaujančią mergaitę ir jos širdį naudojo vienam iš eksperimentų. Teisme vienuolis liudijo būtent iš Traynerio, tarp studentų garsėjusio kaip nekromantijos žinovas, siekęs išgauti šios praktikos paslapčių. Pats Trayneris su nusikaltimu niekaip nebuvo susijęs, tačiau iš miesto galėjo išvykti vengdamas būti įtrauktas į didelio atgarsio sulaukusią istoriją.
– Ar bus galima susipažinti su Kulviečio doktorato protokolu ir jo kontekstu išsamiau?
– Šių metų pabaigoje Vilniaus universiteto mokslo periodikos žurnale „Literatūra“ bus publikuotas mano straipsnis, kuriame bus galima susipažinti su protokolo perrašu bei vertimu į lietuvių kalbą. Publikaciją lydės ir kokybiška paties protokolo fotokopija, kurią skelbti malonų sutikimą davė Sienos arkivyskupijos Paveldo departamentas. Ši publikacija bus visiems laisvai prieinama internete.
Publikacija parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) remiamą projektą, sutarties Nr. P-MIP-23-10
