Persijos princesės laiškai į Vilnių
●
auksu apkaustytoje skrynioje ją įneš tau į menę
Vilniuje karksi varnos jos taip pasiilgo pavasario
ištiesęs jai ranką stebėsi
kaip lėtai išlipa
šviesų festivalyje barstosi žmonės
išsitiesia krūtys atsiskleidžia
visas grožis
šitas miestas tamsus ir neįkvepia
ji tik vergė tavo ką tik rasta kapinių požemiuose
jei bent lytų ar būtų minusas
saują dinarų kainavo turguje
Fabijoniškių turistai pasitaiso šalikus
ją į Bagdado kapines atnešė trys juodžiai eunuchai
stumdosi siaurose gatvėse
bet dabar vergė tavo menėje
troleibusais juos čia visus atveža
tuoj atneš ryžių su granatų sėklomis
senamiestyje viskas brangu skundžiasi
ir jūs sėsit pavalgyti
Vilnius išsitrina
pavalgiusi ji tau gros liutnia
ant bordiūro naujas vyras su gitara
dainuos švelniu balsu:
mano mylimas mane rado kapinėse
išgelbėjo nuo eunuchų plano
dabar aš mylimo menėje pasisotinusi
ryžiais su granatų sėklomis
laukiu kada atsidursiu jo rankose
Vilniaus senamiesty tokių neišgirsi
pavalgę lipsite į baseiną praustis
šitose balose tik balandžiai turškiasi
kai švelniai nuprausta ji guls su tavim į patalus
bolto vairuotojai neprisimena Persijos
prasidės tavo Arabijos naktys
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
●
metę skatiką
sužinosime į kurią
pasaulio pusę leisimės
nesvarbu šiaurė ar pietūs
svarbu į rytus ar vakarus
dykumų vingiais
kalnų slėniais
klaidinančiais klystkeliais
rytuose teka saulė
vakaruose leidžiasi
žinome tiek
visa kita dar
išsiaiškinsime
●
pasirodyk
pravesk turą per savo gyvenimą
dykumas kalnus ir nuoskaudas
užkulisius
norėčiau pamatyti kolekcijas
sukauptas gyvenimo
ne meno
nuovargio
nuotykių
nuosmukių
randų vernisažą
nubrūžintų kelių dienoraščius
viską kas nepavyko bet vyko
klystkelius kurie iki manęs privedė
išrepetuotus užkalbėjimus
burtus
prastus eilėraščius
ir tylos juodraščius
ko niekam nerodai
parodyk
prašau
pasirodyk
●
būsiu tavo šydais
užsidangsčiusi moteris
kai mes eisim per dykumą
kupranugariai neš mano
knygas ir užrašų sąsiuvinius
eunuchų būrys –
datules vyną ir patalus
naktį tavo smėlio
prikaupus barzda
leisis žemyn
ieškoti oazių
atrodys kad rangosi
po mėnulio pilnatimi
du ne žmonės –
liūtai? meilužiai
rytą karavanui patraukus
į vakarus
mūsų guoly
pražys
gal lelijos gal –
figmedžiai
●
jam vėl išjojus į dykumą
nebegausiu naujienų
pasiuntiniai išsisukinės –
visai dingo iš ryšio
ir tik bromo
būrėja nežinia iš kur
atklydus čigonė
pasivedusi šonan
kuždės:
palūkėk dar
ties mėnulio delčia
kai penkiolika reikalingų
žvaigždynų sustos į savo pozicijas
jis parjos paliks kupranugarius
girdykloje
ras tave kur bebūtum
neturės Samarkando skarų
nei Bagdado brangakmenių
alkanas bus ir
nesiskutęs
bet jis grįš
ras tave ir tu džiaugsiesi
kad pati pasirūpinai skaromis
ir brangakmeniais
kad turi iš ko kelti jam
puotą kad sulaukei
kad grįžo
kad buvo išjojęs
●
datulių sauja rankoje
tyli
Aladino lempa sudilusi
numesta
pakampėje lūkesčių
kažkada
pasaulis turėjo būti gražus
gal net įkvepiantis
gerieji
džinai pildantys norus
kažkur emigravo
liko tik datulių sauja
ir tu
tylintis
