Kalba apie demokratiją. 2025-ieji

 

Šių metų spalio 23–25 dienomis Vilniuje vykstančiame literatūros festivalyje „Open Books“ lankosi kartvelų ir vokiečių teatro režisierė, dramaturgė ir romanistė Nino Haratischwili. Rašytoja pristato savo kūrybą ir dalyvauja diskusijose apie literatūros bei politikos sankirtas, atminties reikšmę ir rašytojo atsakomybę.

Gimusi 1983 m. Tbilisyje, Haratischwili užaugo tarp dviejų pasaulių – sovietinės praeities šešėlio ir Vakarų Europos realybės. Hamburge studijavusi teatro režisūrą, ji pasirinko rašyti vokiečių kalba – tarsi siekdama sujungti dvi savo tapatybės dalis į vieną pasakojimo ritmą. Rašytoja gilinasi į istorijos traumų, atminties ir tapatybės temas, nagrinėja žmogaus laisvės ir atsakomybės klausimus.

Plačiausiai žinoma jos epinė šeimos saga „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ (2014, liet. 2022) – daugiabalsis pasakojimas apie XX a. Sakartvelo ir Rytų Europos likimus, išverstas į daugiau kaip tris dešimtis kalbų ir įtrauktas į tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą. Kitame romane „Šviesos stygius“ (2022, liet. 2024; abu vertė V. G.) rašytoja grįžta prie savo šalies istorijos iš moterų perspektyvos, tyrinėja praeities randus ir šiuolaikinio žmogaus bandymus susitaikyti su netektimis.

Skelbiame Nino Haratischwili kalbą Rede zur Demokratie 2025, pasakytą spalio 9-ąją Leipcigo Šv. Mikalojaus bažnyčioje minint 36-ąsias taikios revoliucijos pradžios metines – įvykio, kuris tiesiogiai vedė prie Berlyno sienos griūties 1989 m. lapkričio 9 d.

 

 

Prieš kelis mėnesius Berlyne dalyvavau diskusijoje tema „Demokratija Rytų Europoje“. Scenoje sėdėjau kartu su keliais kolegomis iš Serbijos, Ukrainos, Lenkijos ir buvusios Rytų Vokietijos. Visi stengėmės atstovauti savajai „Rytų Europos daliai“ ir iš savo (geografinės) perspektyvos apžvelgti esamą politinę situaciją.

Nuo tada, kai Rusija užpuolė Ukrainą, kvietimus kalbėti apie demokratiją beveik visuomet priimu su džiaugsmu ir laikau tai garbe. Viena vertus, todėl, kad demokratiją laikau vienu didžiausių žmonijos pasiekimų, kita vertus – todėl, kad pati esu tyrinėjusi ir rašiusi apie jos trapumą, o be to, pati patyriau, ką reiškia, kai ji sunaikinama arba jos visai nėra. Tačiau tą vakarą pasijutau nejaukiai – pirmą kartą supratau, kad pasisakyti šia didžia tema iš vienos geopolitinės perspektyvos kažkaip nedera. Klausiau savęs, kas pasikeitė, kodėl atlikdama savo vaidmenį jaučiuosi taip nepatogiai, kol suvokiau: grėsmė, kuri šiandien kilo demokratijai, jau seniai tapo globali. Žinoma, konkrečios problemos įvairiose šalyse labai skiriasi. Žinoma, mums čia, Vokietijoje, (dar) sekasi, kad nereikia, kaip dabar Sakartvele ar Serbijoje, nuolat eiti į gatves ar sėsti į kalėjimą už demokratiją. Dar galime naudotis visomis privilegijomis, kurias ji mums suteikia. Tačiau tos ribõs, kuri veikiausiai egzistavo daugelį metų, – tos nematomos, bet labai aiškios linijos tarp pirmojo ir antrojo pasaulio, tarp demokratijos ir autokratijos, tarp teisinės valstybės ir korumpuotų valstybių sistemų, tarp tariamo Vakarų moralinio pranašumo ir likusio pasaulio, – mano manymu, jos jau nebėra.

Todėl staiga pajutau, kad neteisinga kalbėti apie „aukščiausią“ ir „antrarūšę“ demokratiją, kaip buvau įpratusi nuo tada, kai gyvenu Vokietijoje. Ir kai diskusijoje mūsų paklausė, kas gi dabar yra tie Vakarai iš Rytų perspektyvos, pati ne juokais nustebau, kai gana netikėtai atsakiau, kad šiandien Vakarai man pirmiausia yra vertybių bendruomenė, kurią gina būtent Rytai – kartais plikomis rankomis, neretai rizikuodami gyvybe.

Ištarusi šiuos žodžius pati nustebau dėl tokio apibrėžimo ir grįždama namo mąsčiau apie savo spontanišką formuluotę. Ar tai buvo tiesa, ar manyje kalbėjo susikaupęs nuovargis, o gal net rezignacija – po tiek mėnesių trukusių nuolatinių kalbų apie taip dažnai klaidingai suprantamą Rytų Europos tikrovę? Gal taip pasakiau ir jausdama nusivylimą, kuris pastaruoju metu vis dažniau apima matant Vakarų Europos abejingumą?

Šis klausimas privertė mane susimąstyti, nes pusę gyvenimo, nuo tada, kai gyvenu vadinamuosiuose Vakaruose, manęs vis prašo apibrėžti Rytus – niekada atvirkščiai. Dažniausiai reikia paaiškinti tą miglotą konglomeratą – iš ko jis iš tiesų susideda? Turiu nusakyti tą sunkiai apibrėžiamą darinį iš posocialistinių šalių, turinčių panašiai sudėtingą istoriją, trapią demokratiją, geografinius reljefus, ant kurių krinta Rusijos šešėlis, tą begalinę platybę, kur, bent jau vakarietiškoje vaizduotėje, beveik visada sninga, kur melancholiškai geriama degtinė ir kur dažnai reiškiasi audringi temperamentai.

Tik Vakarų egzistavimas apibrėžia Rytus. Tik vakarietiška interpretacija sukuria tą skirtį, kuri iki šiol, nors ir nematoma, nepažymėta spygliuotomis tvoromis ar patikros punktais, vis dėlto jaučiama ir realiai egzistuoja. Skausmingiausia riba tarp šių kultūrinių ar geografinių kraštovaizdžių, mano galva, driekiasi visai kitur. Ji slypi tam tikroje nematomoje ir nerašytoje hierarchijoje, kuri vis dar egzistuoja ir teigia, jog kai kurie dalykai, priimtini Rytuose, Vakaruose atrodo neįsivaizduojami – ir atvirkščiai. Tarsi vis dar būtų taikomi dvejopi standartai. Tarsi egzistuotų kažkokia pirmarūšė ir antrarūšė Europa. Tarsi Rytų vaidmuo pasaulio įvykiuose būtų tekęs tam šiek tiek užsispyrusiam ir mažiau pajėgiam jaunėliui broliui, kuris niekada neprilygs pavyzdiniam pirmagimiui. Visa tai man pažįstama, visa tai patyriau. Pusę savo gyvenimo, nuo tada, kai gyvenu Vokietijoje, esu įstrigusi tame plyšyje – nuolat priversta ką nors versti: iš Rytų į Vakarus, iš vienos kultūros į kitą, iš vieno patyrimo pasaulio į kitą.

Bet kur tiksliai prasideda „Rytai“? Ar egzistuoja Rytų naratyvas? Ar Rytai – tik geografinė sąvoka? Kas sieja Rytų Europos šalis, be jų socialistinės praeities? Argi Sicilija ir Sakartvelas neturi daug daugiau bendro nei Kazachstanas ir Sakartvelas arba Armėnija ir Ukraina? Argi net socializmas kiekvienoje šalyje nebuvo kitoks? Ar man Rytų Berlynas neatrodo tam tikra prasme svetimesnis nei Hamburgas? Ar mano vokiečių draugų, atvykstančių aplankyti manęs į Tbilisį, nestebina pietietiška miesto atmosfera ir vakarietiški žmonės? Taigi kur ta riba? Kur ji išvis prasideda? Ar egzistuoja kultūrinė erdvė, vienijanti visas Rytų Europos šalis?

Bijau, kad ne…

Su „Vakarais“ yra kitaip, nes jie yra ne vien vertybių bendruomenė, bet ir aiškiai apibrėžta bendra kultūrinė erdvė: Aristotelis – ne tik graikas, Caravaggio – ne tik italas, Bachas – ne tik vokietis, van Goghas – ne tik olandas, Cervantesas – ne tik ispanas, Shakespeare᾿as – ne tik britas, Freudas – ne tik austras ir taip toliau. Visi jie – pirmiausia europiečiai, dalis vadinamosios „Vakarų civilizacijos“. Rytų taip lengvai nenustatytume. Reikėtų pakankamai susipažinti su latvių, rumunų, moldavų, slovakų rašytojų, kartvelų ir estų dailininkų, armėnų ir ukrainiečių muzikų kūryba. Bet to nedarome. Viena šalis, kurios kultūrą visi pažįstame, o ji gerai pažįsta mūsiškę, yra Rusija. Rusija yra tarsi „likimo grandis“, siejanti mus visus. Visa, ką žinome vieni apie kitus, daugiausia žinome iš septyniasdešimties metų kolonijinės perspektyvos.

Faktas, kad žodis „kolonializmas“ niekada nevartojamas kalbant apie penkiolika Sovietų Sąjungos „sąjunginių respublikų“, liudija apie tą bedugnę, kuri jau tiek metų po SSRS žlugimo vis dar žioji tarp mūsų. Ne tik tarp Rytų ir Vakarų, bet ir tarp pačių Rytų šalių. Gali būti, kad tai mūsų pačių nesugebėjimas išeiti iš to šešėlio, sukurti savą naratyvą, nesuteikti savo kančiai tokios reikšmės, kokią suteikia Vakarai; kad vis laikėme savo skausmą tarsi menkesniu, nes taip gerai išmokome rusų pamoką – įkvėpėme garsųjį „rusiškos sielos“ mitą, pagal kurį žmogus turi kone fanatiškai atsidėti savo kančiai ir ją nuolankiai ištverti. Galbūt pastaruosius trisdešimt šešerius metus tiesiog stengėmės išgyventi, o istorinė refleksija nebuvo prioritetas; bet, deja, dabar turime savo rankomis ištaisyti tas klaidas. Tačiau tai jau kita tema. Nepaisant viso skausmo ir nusivylimo, egzistavo tas pavyzdinis pirmagimis – Vakarai, į kuriuos Rytai galėjo žvelgti iš apačios. Tai buvo tikslas, kurio reikėjo siekti: tapti tokiems kaip tas vyresnysis, nepriekaištingasis brolis, įgyti jo savybes ir bruožus, išeiti iš savo menkavertiškumo šešėlio, tapti matomiems. Egzistavo galbūt naivus tikėjimas, kad pamoka, kurią vyresnysis brolis taip skaudžiai išmoko iš savo totalitarinės praeities, neleis nukrypti nuo šventai išpažįstamų demokratijos kelių. Atrodė, kad šis brolis visada yra tarsi demokratijos matas, jos etalonas. Jis labiau nei bet kas kitas įkūnijo „niekada daugiau“* ir paneigė amžiną tezę, kad žmonija nieko neišmoksta iš savo praeities. Vyresnysis brolis išmoko – taip tikėjo daugelis, tarp jų ir aš. Mes, milijonai tų, kuriems pavyko prasiskverbti pro geležinę uždangą, kai ji truputį pasikėlė, tikėjome, kad galėsime iš jo pasimokyti ir tas žinias tarsi olimpinę ugnį parnešti į savo šalis…

Tačiau grįždama namo po tos diskusijos – ir dabar, rašydama šią kalbą, vykdydama šią garbingą užduotį, – suvokiu, kaip sunkiai su ja dorojuosi, kaip stipriai klumpu ties šia kadaise šventa sąvoka „demokratija“, kaip smarkiai suaižėjęs mano kadaise tvirtas tikėjimas ja.

Turiu pripažinti, kad dar niekada nesijaučiau tokia bejėgė prieš šią temą. Nes ta iliuzija, jog esama kažko neabejotino, sugriuvo iki pamatų. Tikėjimas „niekada daugiau“ susvyravo. Grėsmė pasklido visa kur, dabar pavojus iškilo nebe tik tam silpnesniam mažajam broliui, kuris per pastaruosius dešimtmečius, atrodė, lyg savaime buvo trapus ir nepastovus. Ne – įtrūkimai pasiekė net ir tą nematomą apsauginę sieną. Jie perskrodžia pačią teisinės valstybės interpretacijos šerdį. Vakcinacija nuo antidemokratinės pandemijos, regis, tam nepriekaištingajam broliui jau nebepadeda. Ir man kyla klausimas, ar suvokimas, kad pirmą kartą gyvenime vadinamuosius Rytus matau vakarietiškesnius už pačius Vakarus, nesusijęs su tuo, jog Rytai pirmą kartą kai kuo pranašesni už savo pavyzdingąjį brolį. Kad jie galbūt daug aiškiau suvokia, kokioje padėtyje šiandien atsidūrė demokratija, ir kad niekas žmonijai niekada negali suteikti jokių garantijų dėl „niekada daugiau“.

Ši geriausia iš visų iki šiol egzistavusių visuomenės sambūvio formų virsta klampia mase, kai visur deginami laužai, į kuriuos metama viskas, kas susiję su žmogiškuoju protu, faktais, empatija, tolerancija, artimo meile, pagarba ir taika. Lyg feniksai iš pelenų atgyja jau seniai įveiktos ir mirusiomis laikytos toksiško vyriškumo, nežabojamo patriarchato, smurto, propagandos, valdžios troškimo formos ir, visų pirma, imperializmas. Ir visa tai vyksta tokiu tempu, kad vien tik žiūrint užgniaužia kvapą. Viskas, ką dar prieš kelerius metus apie tai būčiau sakiusi su didžiausiu įkarščiu ir giliausiu įsitikinimu, dabar atrodo paneigta, paminta ir išjuokta. Ieškau žodžių, kurie per pastaruosius metus nebūtų praradę patikimumo, kurie nepasirodytų nusidėvėję, ir kankinuosi, kovoju pati su savimi. Tačiau aš tikrai nesu pesimistė. Nesu iš tų, kurie lengvai pasiduoda apatijai, bet pastaruoju metu dažnai jaučiuosi sutrikusi ir nesuprantu, kaip visa tai galėjo taip toli nueiti. Ir iš kur dar turėčiau semtis tikėjimo vertybių bendruomene, sistema, kuri man dar prieš keletą metų atrodė tvirta ir nepalaužiama?

Klausiu savęs, ko tikėdamasi galėčiau čia stovėti ir tvirtinti, kad demokratija yra gyvenimo forma, kurią verta ginti visomis priemonėmis, jei būtent ši demokratija leido 77,3 milijono JAV piliečių išrinkti į valstybės viršūnę korumpuotą, mizoginišką, valdžios apsėstą populistą, kuris pašėlusiu greičiu griauna demokratiją ir vadina migrantus „žmonėmis iš beprotnamių“. Kaip turėčiau ginti tokią demokratiją, jei ji leido praėjusių metų spalį Sakartvele valdžioje įsitvirtinti partijai – taip, su klastotėmis ir rinkimų manipuliacijomis, bet vis dėlto, – kuri grąžina mus į Putino imperiją, nors būtent ta Rusija jau du dešimtmečius mus skandina kraujyje, o 2008-aisiais mus bombardavo ir 20 procentų mūsų teritorijos aptvėrė spygliuota tvora? Jei ji leidžia, kad 20,8 procento Vokietijos gyventojų balsuotų už partiją, kurios nariai trokšta Holokausto, pritaria tam, kad tam tikrų tautybių žmonės būtų šaudomi, arba nori kriminalizuoti homoseksualumą? Klausiu savęs, kaip turėčiau savo vaikams pradinukams paaiškinti, kad, pasirodo, daugybė žmonių savo noru siekia gyventi vergovėje ir priespaudoje. Ir net demokratiškai renkasi vergovę!

Iš kokio pranašumo pozicijų turėčiau kalbėti apie Rytų demokratiją stovėdama vakarietiškoje tribūnoje, jei per pastaruosius metus tas tariamas pranašumas virto farsu? Kai dvejopi standartai, tarsi maras, apėmė viską, ką tariamai giname ir už ką kovojame? Kai kurie iš mūsų smerkia ginklų tiekimą Ukrainai, nori bet kokia kaina apginti „gėlėtąjį pacifizmą“, tačiau daugelį metų neturėjo jokių problemų būti antra pagal dydį ginklų tiekėja šaliai, kurios vyriausybė badu marina kitą tautą. Apie tai kalbėti nevalia, nes įprasta politinio korektiškumo norma draudžia tokią temą. Svarbiausia, kad neatrodytume rasistai – tai, regis, svarbiau, nei stebėti, kaip vaikai miršta iš bado. Mat, pasirodo, vyriausybės nuo tos šalies gyventojų atskirti negalima. Tarsi aš, griežta autokratinės ir proputiniškos Sakartvelo valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ (kurią, regis, jau reikėtų vadinti „Košmaru“) priešininkė, būčiau laikoma Sakartvelo prieše vien todėl, kad kritikuoju šią partiją ir einu prieš ją į gatves. Politinis korektiškumas tapo svarbesnis už žmonių gyvybes – bent jau tada, kai aukos nėra iš „demokratinės“ šalies. Kas yra demokratija, sprendžia G8 šalys – turbūt pagal perkamąją galią. Vienõs jų narės, Jungtinių Amerikos Valstijų, prezidentas nuo 1973 iki 2016 metų buvo įsivėlęs į daugiau nei keturis tūkstančius teisminių procesų dėl savo verslo veiklos. Kitõs narės, Rusijos, prezidentas neseniai Sankt Peterburge piktdžiugiškai šaipydamasis į kameras pareiškė, kad „viskas priklauso Rusijai, kur tik įžengia rusų kareivio batai“, ir kovo 8-ąją apdovanojo Ukrainoje žuvusių kareivių motinas mėsmalėmis.

Kaip man neprarasti vilties, kai matau, jog ši demokratija žmones skirsto į kategorijas, o empatijos vertė priklauso nuo geografijos ir odos spalvos – kartais ji labai brangi, o kartais visiškai pigi. Atrodo, tam tikros žmonių grupės tapo tarsi kolateraliniai nuostoliai dėl „taikos“. Visi jie – Ifigenijos, kurias karalius ir tėvas Agamemnonas gali paaukoti dėl palankaus vėjo, kad jo karo laivai pasiektų Troją.

Mes piktinamės ir taikome sankcijas agresorei Rusijai, tačiau tuo pat metu abejingai įsmeigiame akis į tolį išgirdę, jog per praėjusius metus rusiškų dujų tiekimas į Europos Sąjungą vėl išaugo. Kaip galiu tikėti kokia nors idėja ar vertybių sistema tokiais absurdiškais laikais, kai visa Europos dešinė yra palaikoma ir iš dalies finansuojama Rusijos, o Europos kairė – iš principo prieš amerikietiškumą ir kapitalizmą – flirtuoja su socializmu, jį tapatina su Rusija ir agituoja už „taikias derybas“, nesuvokdama, kad su kanibalais neįmanoma sėdėti prie vieno stalo ir kultūringai šnekučiuotis? Kaip nepasiduoti nevilčiai, kai negaliu susitaikyti su tuo, kad Vakarai atsisako pripažinti, jog Sovietų Sąjungos žlugimas anaiptol nereiškia ir Rusijos imperializmo pabaigos? Kad jis niekada ir nebuvo dingęs, tik dabar sugrįžo mutavusia, hibridine forma, sustiprėjęs nuo daugelį metų trukusio mandagaus akių sukimo į šalį! Kad Sovietų Sąjunga tebuvo simptomas, o liga vadinasi Rusijos imperializmas. Kaip neprarasti vilties, jei Vakarų mąstymo hegemonija (ypač tarp kairiųjų) niekada nebuvo pralaužta – hegemonija, pagal kurią iki šiol didžiausiu blogio įsikūnijimu laikomas nacizmas ir Hitleris, o komunizmas ir Stalinas „reitinge“ tebėra gerokai žemiau, ir ideologiją vis dar galima vertinti atsietai nuo istorijos! Taip, man reikėjo pragyventi dvidešimt metų vadinamuosiuose Vakaruose, kad suprasčiau: egzistuoja net blogio hierarchija – savotiškas siaubo kolonializmas!

Tuo tarpu tikroji SSRS ir visų kitų vadinamojo „Rytų bloko“ respublikų, taip pat Kinijos, Kubos, Vietnamo, Kongo istorija – visos tos katastrofiškos patirtys, neturinčios nieko bendra su naivia, marksistine brolybe ir lygybe, yra ignoruojamos. Tai hegemonija, kuri budriai stebi, kad Vakaruose niekas niekada nekalbėtų apie nacizmą neminėdamas Holokausto, bet dėl kažkokios priežasties leidžia pompastiškai liaupsinti socializmo privalumus ir paprasčiausiai ignoruoti Gulagą – milijonus aukų, kurios iki šiol nesuskaičiuotos! Skaitome Annę Frank, Primo Levi, Imrę Kertészą, Paulį Celaną, bet jokiu būdu ne Solženicyną, Šalamovą ar Ginzburg! Nes tuomet suprastume, kad blogis nereitinguojamas, kad komunizmas niekada nebuvo alternatyva ir kad nėra „geresnių diktatūrų“. „Mums tiesiog trūko dujų dujų kameroms“, – sakė Solženicynas, o dar kitoje savo milžiniško veikalo „Gulago archipelagas“ vietoje kone pranašiškai skelbė: „O, laisvę mylintys „kairieji“ Vakarų mąstytojai! O, kairieji leiboristai! O, pažangieji Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos studentai! Jums – viso to maža. Jums – ir visa šita mano knyga perniek. Tik tada viską iškart suprasite, kai „r-rankas atgal!“, patys nutapsėsite… į mūsų Archipelagą“ (vertė V. Beržinis).

Kaip man neprarasti vilties, kai vakarietis pasiturinčių išsilavinusių biurgerių sluoksnio atstovas su šampano taure rankoje vakarėlyje giria pranašumus tos diktatoriškos sistemos, kurioje prabėgo mano vaikystė, ir man aiškina, kad kapitalizmas tiesiog nepakeliamai blogas, o juk dėvi kašmyro megztinį, atostogauja Maldyvuose ir vairuoja „Teslą“? Kai jis man aiškina, kad mūsų kančios, kaip kokio niūriojo Dostojevskio romano puslapiuose, yra mūsų pačių kaltė, nes esą neturėjome taip patetiškai ir perdėtai siekti nepriklausomybės, o prieš stipresnį priešininką kovoti beviltiška – patarinėja jis, elegantiškai traukdamas cigaretės dūmą ir mėgaudamasis šildančiu šampano gurkšniu. Ir kai jis bando mane „atversti“, pamokyti, tarsi būčiau maža mergaitė, nors yra tik kiek vyresnis už mane, visiškai įsitikinęs esąs feministas, prisimenu Irano prodiuserės Maralos Salmassi žodžius ir bandau kylantį įtūžį tramdyti jais lyg mantra: „Gyvename tokiais laikais, kai neonaciai, kovodami prieš kolonialistus, imituoja ekologinį aktyvizmą, kai feministai klaupiasi prieš patriarchus, kai progresyvieji gina teokratinius režimus, o LGBTQI aktyvistai žygiuoja kartu su islamistais, kurie juos mielai pakartų.“ Ir aš stengiuosi viduje išlikti rami, išlaikyti savitvardą, dargi mandagiai šypsausi – esu senamadiškai išauklėta, susitvardau, nors viskas manyje rėkia, kad nebegaliu nė sekundės ilgiau pakęsti šio arogantiško absurdo, kai turtingi Vakarų kairieji man aiškina komunizmo privalumus, šlovina brolybę ir lygybę, patys nė dienos tame režime negyvenę! Ir kai bandau atsakyti, turiu išklausyti, esą „tai visai kas kita“. Ne, tai ne kas kita. Negali būti dvejopų standartų – nei humanizmui, nei žodžio laisvei, nei žmogaus teisėms, nei baimei, kankinimams ar mirčiai. Kiekvienas turi tik vieną gyvenimą – Rytuose, Vakaruose, Šiaurėje ar Pietuose! Jei neskirstytume kančios pagal tautybes ir geografiją, suprastume XX amžiaus istoriją kaip dvi to paties medalio puses ir nebūtume į šį beviltišką, siaubingą, nežmonišką šimtmetį įspraudę hierarchijos – gal tada būtume išvengę kai kurių košmarų, kuriuos šiandien esame priversti išgyventi. Nes nėra „geriau“ ar „blogiau“ tarp Grozno ir Gvantanamo! Nėra „geriau“ ar „blogiau“ tarp Kolymos ir Aušvico! Nėra „geriau“ ar „blogiau“ tarp Gazos ir Bučos!

Nenoriu prarasti vilties – ir vis dėlto ją prarandu, matydama, kaip mūsų demokratijos tvirtovėje vienas didžiausių gėrių – žodžio laisvė – nepastebimai apvelkama cenzūros šydu. Tai geranoriškos, politiškai korektiškos mąstysenos cenzūra – tarsi savotiškas „draustinis“ tam, kas nepatogu, kur jokie „bet“ jau nebėra leidžiami. Mes cenzūruojame kalbą ir cenzūruojame istoriją – geranoriškai stengdamiesi ištrinti blogį, tarsi taip būtų galima panaikinti praeitį. Mums nedera skaityti knygų ar žiūrėti filmų, kuriuose aptinkama vienokia ar kitokia „evoliucijos klaida“. Užuot pažvelgę į akis savo kruvinai istorijai, kruopščiai išanalizavę savo pačių klaidas, vis iš naujo pasirenkame būti aukomis ir kartais savo gerovę iškeliame aukščiau už faktus. Tipename ant pirštų galiukų aplink esmę, bijodami, kad kas nors gali pasijusti įžeistas. Žinoma, visa tai daroma iš gerų paskatų. Bet galiausiai ar yra skirtumas, kas motyvuoja cenzūrą? Ar autokratas ką nors uždraudžia, ar liberali bendruomenė – galų gale rezultatas tas pats. Siekiame bendruomeniškumo, bet nuolatos atsiskiriame – į grupes, dar smulkesnes grupeles, į bendrijas bendraminčių, kurie nebetoleruoja jokio prieštaravimo, ką ir kalbėti apie kitokią nuomonę. Tapome tokie pažeidžiami, kad jau nebegalime pakęsti jokios ambivalencijos, nors pasaulis – o ypač demokratija – iš esmės to ir reikalauja: išlaikyti priešybes, atrasti bendrą vardiklį. Išsibarstome į begalę kunigaikštysčių, kurios anksčiau ar vėliau konfliktuos, nes kažkas turės didesnę pilį ar gražesnį sodą. Kol diskutuojame apie ispaninių šalavijų ir linų sėmenų privalumus, milijonai žmonių – ne tik šioje šalyje, bet ir visoje Europoje – jaučiasi taip atskirti, taip grėsmingai ignoruojami, kad verčiau matytų valdžioje kraštutinius dešiniuosius, nei toliau gyventų kartu su mumis.

Nenoriu pasiduoti nevilčiai, bet viltį prarandu. Ir vis dėlto žinau: alternatyvos nėra. Privalau atgauti tikėjimą, jei reikės – iš naujo jį išpuoselėti, remdamasi viskuo, ką man kadaise reiškė šie Vakarai. Panaikinti ribas tarp „mes“ ir „jie“, tarp Rytų ir Vakarų, tarp vyro ir moters, tarp juodųjų ir baltųjų, tarp musulmonų ir krikščionių. Grįžti prie žmogaus esmės. Tik taip, man regis, galime sukurti bendrą skydą nuo pavojų, kuriems visi jau esame atviri, – nuo sugrįžimo į praeitį, kuri dabar tarsi kometa krinta ant mūsų ir tempia atgal į būsenas, kurias tarėmės jau įveikę. Ši praeities forma jau sugrįžo daug kur ir paskelbta dabartimi – dabartimi, kurioje siūlomi vien tik žmogų niekinantys sprendimai, kur svarbūs tik instinktai ir stipresniojo teisė. Ten nebėra diplomatijos – tik ginklai arba sąmokslo teorijos. Nebėra empatijos – tik pelnas ir grąža. Nebėra faktų – tik populizmas. Ir mes pagaliau turime išdrįsti išplaukti iš savo saugaus uosto ir pripažinti, kad vis daugiau žmonių pasiduoda šiai beprotybei, kad vis daugiau vaikų seka paskui tuos „žiurkių kerėtojus“, kad turime vienytis, o ne dar labiau tolti vieni nuo kitų per savo skirtingumus. Idėja, kurią turime stiprinti, yra vertybių, o ne nacionalinės priklausomybės idėja. Kiekvienas žmogus, kad ir kokios tautybės, kuris kovoja šią kovą, turėtų būti priimtas į mūsų bendruomenę; kiekviena šalis, kovojanti prieš autokratiją ir imperializmą, turėtų būti remiama!

Turime suvokti, kad Europa nėra tvirtovė už aukštos apsauginės tvoros. Europa – tai tikėjimas demokratijos ir įvairovės galimybe. Nes ši idėja šiandien puolama, apšaudoma, griaunama stipriau nei bet kada anksčiau – tiek Europos viduje, tiek prie jos išorinių sienų. Ši idėja vis būtinesnė išlikimui – kad totalitarinės jėgos neprarytų dar daugiau teritorijų. Spygliuotomis vielomis aptvertas sienas Sakartvele vis labiau į šalies gilumą stumia rusų kareiviai. Ši metafora, deja, nėra metafora – tai realybė, į kurią turime visi įsižiūrėti. Nes mūsų dvejonės, kiekviena praleista veiksmo akimirka – dar viena proga, atiduota diktatoriams į rankas.

„Niekada daugiau“ nėra vien žodžiai. Nes „Niekada daugiau“ – tai derybos dėl kiekvienos naujos dienos! „Niekada daugiau“ – tai liudijimas. „Niekada daugiau“ – tai kiekvienas veiksmas, kuriuo prieštaraujame bet kokiai neteisybei. „Niekada daugiau“ – tai žmogaus sąžinė!

Galbūt turime visi drauge ištiesę ranką šiai idėjai padėti išsivaduoti iš abejonių, iš gaišaties ir priminti jai, kad ji galingesnė, nei pati tuo tiki, stipresnė, nei mano esanti, kad jos galimybės nėra tokios ribotos, kaip ji įsivaizduoja. Priminti, kad daugybė žmonių į ją žvelgia su viltimi, dėl jos eina į gatves ir kovoja. Kad ji veiksni, daug labiau, nei pati sau leidžia manyti. Kad mūsų, ją mylinčių, yra daugiau nei tų, kurie jos nekenčia.

Tą naktį, prieš kelis mėnesius, per tą snobišką vakarėlį su ponu, vilkinčiu kašmyro megztiniu, atostogaujančiu Maldyvuose, vairuojančiu „Teslą“ ir flirtuojančiu su socializmu, nors kaip įmanydama tramdžiausi, galiausiai atėjo akimirka, kai nusprendžiau duoti jam tai, ką visą vakarą į mane projektavo: laukinius Rytus, nereflektuotą emocionalumą, socializme, o vėliau ir posocialistiniame chaose užaugusio vaiko pranašumus. Nusprendžiau pamiršti visą politinį korektiškumą, visą tą šampanu dvelkiančią pokylių atmosferą – ir reaguoti taip, kaip noriu. Pasakyti jam tai, ką iš tiesų turėjau jam pasakyti. Tai tikrai nebuvo gražu – aplinkiniai buvo priblokšti, bet aš norėjau jam aiškiai parodyti, kad tai, ką jis laikė malonia ir šiaip jau „kieta“ vakarėlio pokalbio tema, kai kuriems žmonėms, įskaitant mane, buvo pats gyvenimas. Ir kad jis malonėtų pasistengti jei jau ne išsamiau tuo pasidomėti, tai bent parodyti tam didesnę pagarbą.

Man nepatiko būti maištininke, ir vis dėlto tai buvo išsilaisvinimo akimirka, vidinis triumfas – nes aš buvau savimi: žmogus, klystantis, emocionalus, prieštaringas, bet sąžiningas. Man buvo vis viena, ar jis įsižeis, – nes viskas, ką jam tada išrėžiau, buvo patirta, išgyventa, tai, ką galėjau šimtu procentų liudyti. Ir šis žinojimas, šis tikėjimas padarė mane nepalaužiamą. Tai buvo mano tiesa, ir norėjau, kad jis ją suprastų – būtinai suprastų. Kad suprastų būtent tas žmogus, man didžiai svetimas ir net ne itin simpatiškas, kurio, ko gero, niekada daugiau gyvenime nebesutiksiu.

Rašydama šią kalbą tikiuosi, kad mums visiems, kurie tikime ta pačia demokratija – tiek Rytuose, tiek Vakaruose, – pavyks sugrįžti prie savo šaknų, prie savo tiesos, o svarbiausia – prie savo sąžinės. Kad nebijosime iškristi iš saugaus dvejopų standartų tinklo. Būti savimi – kartais sunkiausias ir skaudžiausias dalykas, kurį galime padaryti. Ir vis dėlto niekas nesuteikia tokios jėgos, niekas taip neišlaisvina, kaip veikti pagal tai, kuo tikrai tiki, kovoti už tai, už ką iš tiesų pasisakai.

Be yourself.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė