●
Iryna Starovoit – 1975 m. Lvive gimusi ukrainiečių poetė, eseistė, Ukrainos katalikiškojo universiteto kultūros studijų docentė, dviejų poezijos knygų – „Jau nebepermatomi“ (Вже не прозорі, 1997) ir „Groningeno rankraštis“ (Гронінгенський рукопис, 2014) – autorė. Jos rinktinių eilėraščių knygą „Rastinukų laukas“ (A Field of Foundlings, 2017) angliškai išleido JAV leidykla „Lost Horse Press“, pradėdama šiuolaikinės ukrainiečių poezijos vertimų į anglų kalbą seriją.
Dėsto kritinį ir kūrybinį mąstymą, idėjų istoriją ir kultūros praktikas, vadovauja kultūros studijų moksliniam seminarui, skaito paskaitas ir pranešimus keliolikoje universitetų, pavyzdžiui, Greifsvaldo, Turino, Groningeno, Upsalos universitetuose, Kembridžo ir Londono universitetinio koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokyklose.
Šie eilėraščiai, atsiųsti autorės, buvo versti šių metų tarptautinio Nidos forumo, vykusio rugsėjo mėnesį, poezijos vakarui.
●
Lesbe (Lemne ar Chijuje)
kažkas šviesiaodis iš tolimos šalies
gulėdamas ant pilvo žvelgia Turkijos pusėn,
kapsto keistus akmenukus nuožulniam krante,
kol horizonte jūra sūpuoja žvejus ir vasarojančius turistus.
Štai jis, Egėjo krantas, štai kur Priamo vaikai
leidžiasi plaukti savo salomis, kaip laivais,
pasroviui, genų srautais – iki Bizantijos, otomanų ir Graikijos.
Kažkas šviesiaodis dėsningai domisi vietos senienomis,
saugosi pernelyg aršios saulės, maudo vaikus,
traukia juos iš vandens prieš jų valią, vakarėjančioj šviesoj
jį gaubia šėlionių purslai.
Paplūdimys tuštėja.
Kažkas tamsiaodis plaukia iš anos sąsiaurio pusės, galbūt visą naktį,
kol tamsa dar tiršta, kol jūra rami, kol gertuvėse gėlas vanduo.
Koks tai laivynas – valtys guminės, jungų skruostai įdubę,
iš kokių iliadų, iš kokių odisėjų butaforija jų ryškiaspalvių liemenių?
Švinta virš Lesbo.
Sraigtasparnis juos pastebėjo, jis jau artėja, daro nuotraukas atminimui.
Neverki, sūnau, – ašarojantis tėvas ramina.
Kas jūrą šią perplauks, tas didvyris tikras.
Užaugsi didelis, Kasimai.
Tu bangą išmokai ranka sustabdyti, kad visus mus apgintum.
Riam iš Damasko bijo pamiršti, į kokią stovyklą jiems visiems
liepta keliauti.
Morija, Morija, Alyvų giraitė, – murma jinai kaip atleidimo atodūsį.
Nieks nepalieka gimtojo kranto, kol jo nepalieka visi.
Kasimui – septyneri, jis nematė gyvenimo iki karo, jis nematė gyvenimo,
tik mirtį.
Parašykite tai sapfinėm strofom ant Morijos stovyklos tvorų ir grotų,
greta žmonių skarmalų, po skalbimo išdžiaustytų,
greta mečetės palapinės.
Morija, Morija, Alyvų giraitė – kažkas tamsiaodis iš vandens juos kelia po vieną,
aptaškytas nuvargusių pasienio katerių purslais.
Skambina iš mobiliojo Lesbo salos skubiosios pagalbos tarnybai.
Mes čia, – sako į ragelį arabiškai. Ir pakartoja graikų kalba:
μόλιςφτάσαμε.
Patys dabar sukaupkite drąsą ir eikit, pradurkit mūsų laivus.
Vasaris
____________ eilėraštis neturi tiek laiko,
kiek romanas. Bet kas iš mūsų jo turi?
Kaip arti prisileisti karą,
sprendžiame ne mes.
Kur pataikys kita bledina,
sprendžiame ne mes.
Ir šviesos bei tamsos proporcijas paroje
paskirstome ne mes.
Todėl tai – nesvarbu.
Nebijoki mūsų juodų, atbukusių,
pažymėtų aprūkusio vasario.
Mūsų arimas juodas, mūsų jūra Juodoji,
juodi padangų svilėsiai Maidane ir pafrontės terikonai.
Garbinga ir teisinga
neiškeisti savo Juodosios jūros į Baltąją,
ir žemėje juodoje netrikdyti dūlėsių ir kaulų
baltadančių, apsiginti negalinčių protėvių –
žmonų, netekusių vyrų, ir sūnų be tėvo.
Visi jie buvo iš daugiavaikių šeimų,
o paliko (jei paliko)
tik suluošintus vienišius.
Tą naktį, kai karas nuožmus
plėšė mūsų ausų būgnelius,
niekas nemušė būgnų
ir trimitu nekvietė žygin.
Tačiau buvo kam stot į rikiuotę
greitų sprendimų rytą.
Buvo kam pirmąkart paimti ginklą į rankas.
Buvo kam stebėtis sava meile ir įniršiu – nebebuvo laiko bijoti –
ir jo atsirado ik valiai.
Ne mums, istorijai.
●
Dabar išversi šias eilutes,
ir mano poezija taps pabėgėle.
Na gerai, ne pabėgėle,
bet perkeltąja.
Tai ne emigracija, bet jau ir ne turizmas.
Tu nelauksi jos prie sienos
su stikline šiltos arbatos
ir savanorių duota antklode.
Ji neturi paso
nei diplomų, neturi draugų Europoje.
Dar vakar ji nesiruošė niekur vykti,
bet štai, kaip matote, karas.
Ta poezija tokia gremėzdiška, išderinta,
vidutinio amžiaus,
nešukuota, pernakt pražilusia galva,
visa vien iš kirilicos.
Su ja galima kalbėtis lenkų pokario verlibru
arba Na Trioblóidí laikų airių kalba.
Ji gerai tai supranta.
Atleisk, ne viską čia galėsi išversti,
ir kai ji sako „mes“, omenyje turi ne tik ukrainiečius.
Ji taip kalba apie žmones,
kurie turi širdį ir žvelgia į širdį.
Ji nemikčioja, ji stabčioja ir užsikerta iš nuovargio.
Galbūt jai reikėtų išsimiegoti, galbūt nusiprausti po karštu dušu,
prieš paliekant antologiją ir keliaujant toliau.
Nepaisant svetingumo ir visų patogumų,
ji vis dar jaučiasi
reikalingesnė namuose.
Dar nesibaigus karui,
dar nesiliovus bombardavimams,
dar ne sveika, ne išgijusi.
Tikėdama, kad taip bus geriau visiems.
Ten – nebaigtos temos, ten – kalbos alchemija.
Žinia, vertimą skaitantis
gali to ir nesuprasti.
War(m) greetings from Ukraine
Na, padėkime telefonus ir nusiraminkime.
Tai reiškia, aš išgersiu raminamųjų, o jūs giliai įkvėpsite,
kol mums čia nepystelėjo.
Vis tiek baterija tuoj išsikraus, o išorinis įkroviklis tuščias.
Pakartokime dar kartą:
Berlyne, Briuselyje, Paryžiuje
visi turi išmokti karo veiksmų gramatikos,
net balandžiai su alyvmedžio šakele snape.
Taikai reikės daug, labai daug sunkiosios ginkluotės.
Niekas taip nenuramins apsunkusios motinos širdies.
Veiksmažodžiai gali apibūdinti keturis veiksmų tipus:
būsenos, kuri statiška ir be galo tęsiasi („tuoj pystels, tuoj pystels“);
veiksmo, kuris aktyviai ir taip pat be galo tęsiasi („nerimauti“, „laikytis“, „nepasiduoti“);
siekimo, kuris turi pabaigą ir vyksta palaipsniui („išnešioti vaiką“, „pastatyti namą“, „apginkluoti kariuomenę“, „įrengti visose mokyklose slėptuves nuo bombų“, „atvežti humanitarkę“, „atidaryti didžiuosiuose miestuose nepalaužiamųjų punktus“);
(su)griovimo, kuris turi pabaigą ir įvyksta akimirksniu („sviedinys ištaškė vaikų žaidimų aikštelę, žuvo moteris ir du vaikai“, „bombarduojant gimdymo namus, žuvo prieš dvi dienas gimęs berniukas“, „iranietiški dronai atakavo infrastruktūros objektą, jo atstatyti nebeįmanoma“).
Ne, jie nesustos, kol jų nesustabdys.
Jūsų magiška formulė „Never again“ neveikia, galite patys patikrinti.
Atskira žmonių istorija vėl ir vėl tampa atskira žmonių tragedija.
Sakote, Europoje jau trys kartos žmonių nematė tokio intensyvaus karo.
O kaipgi buvusios kolonijos?
Ką gi, vaizduotė kompensuoja ir papildo patirties trūkumą.
Čia kaip poezijoje. Įsivaizduokite. Kompensuokite.
Taip, mes giedame kalėdines giesmes slėptuvėse nuo bombų ir ruošiamės Kalėdoms.
Pas mus kaip tik pasodino mitinį gyvenimo medį.
Jei reikės paaiškinti dar kartą,
aš pasistengsiu.
Tačiau patikėkite, nebeliko nei jėgų, nei ašarų. Ir tai ne karo trauma.
Čia kaip poezijoje. Autorė palieka jums neapibrėžtų vietų.
●
E. H.
Kol kas nors žemėje garsiai taria tavo vardą.
Kol kas nors nesulaiko šypsenos, nes prisiminė geriausią tavo anekdotą.
Kol kas nors negali pamiršti tavo antakių išlinkio.
Kol kieno nors ausyse aidi tavo balso tembras.
Kol kas nors stebisi, koks užsispyręs būdavai dėl smulkmenų.
Kol kas nors tyli susikūprinęs kaip tu.
Kol kas nors dovanoja draugams mėgstamas knygas.
Kol kas nors kankinasi dėl itin tikslaus žodžio.
Kol kas nors įsivaizduoja „Don Kichotą“ ukrainiečių kalba, verstą Lukašo.
Kol kas nors laiko atmintyje Salamankos universitetą,
kaip pavyzdį, kuriuo reikia sekti.
Kol kas nors rašo eilėraščius į stalčių.
Kol kas nors tranko duris ir išeina neatsisveikinęs.
Kol kas nors prisimerkia be akinių.
Kol kas nors užsisega kevlaro šalmą po švariai nuskustu smakru.
Kol kas nors prisimena.
Atmintis veikia sava valia, – pasakei tu.
●
Ir širdyje, nepavaldžioje blogiui.
Ivan Svitlyčnyj
Laiškas, skirtas išsikalbėti, ne ką nors pasakyti.
Ne meno, ne kūrinys, kolektyvinis, ne mano.
Daug daug dienų taupant energiją.
Kadaise mūsų pranašumu buvo vitalizmas,
gyvybingumas.
Tiek aistros buvo aplinkui, tiek skambių spalvų.
O dabar nėra nieko neblėstančio, kaip hospise,
kur kasdien ko nors ateina.
Jutikliai atrofavosi, sunku jausti ką kita
nei pyktį, nei įniršį.
Sunku suprasti, kas čia nesuprantama.
Jeigu karvės mokėtų rašyti,
jos taip pat rašytų apie globą ir priežiūrą,
apie tai, kaip svarbu būti pamelžtai laiku ir su rūpesčiu.
Globėjai, kaip ir žmonės kare, gyvena apskritame laike,
kurio nematyti nei galo, nei krašto.
Ir jokių tau naujovių, viską jau matėme,
sluoksnis po sluoksnio prie visko pripratome.
Jokio modernumo, viskas taip, kaip buvo pas seneles.
Vėl ir vėl, be poilsio ir be atostogų,
be padoraus miego, be aiškaus tikslo.
Kiekvienam žmogui reikia turėti ką nors, kam jis rūpi,
kas jį myli, ypač pradžioje ir pabaigoje.
Dėmesys – tokia dosni ir reta dovana.
Kasdienė priežiūra, be egzaltacijos, be pakylėjimo.
– Sveiki, mes pernakvojom, mes išgyvenom iki ryto.
Pavalgydinti šiltu maistu, nuprausti kuo nors kvepiančiu,
sausai nušluostyti, penkišimtąjį kartą pasiklausyti
tos pačios juokingos istorijos ir pavargusiai šyptelt.
Suprasti, kad jau nebepaveži, ir pavežti.
Atsižvelgti į esamas, o ne į idealias sąlygas,
kaip mokykliniame uždavinyje.
Globa ir priežiūra – tai kraujas, sysiai ir kakai, tai dubuo
su vėmalais.
Net krintant bomboms, ypač krintant bomboms,
klausimas patikrinimui lieka tas pats:
– Kiek kitų skausmo ir nuosmukio mes galime palengvinti?
Tai žmogiškojo ryšio priežasčių ir pasekmių dalis.
Kaip ir šiluminė raketa, paleista iš MANPADS,
laiškas labiau priklauso adresatui, ne autoriui.
●
Tai, kas buvo iki pradžios, archeologija,
nubraukia dulkes ir pelenus nuo išbarstytų liekanų,
rausiasi žemėn žemiau derlingojo sluoksnio,
leidžiasi giliau nei šulinių kasėjai.
Karo reikalai čia suarchyvuoti pagal sezonus,
kaip samdomų darbininkų,
pagal gamtos ritmą – vasara (daug darbo), žiema (darbo nėra).
Tukididas nemiegojo, nes rašė.
Dieną jis apeidavo mūšių vietas, klausydavosi sužeistųjų,
traukdavo pažiūrėti, kaip rikiuojasi kariai prieš naują kovą.
Ir taip dešimt metų. Diena Mažojo Peloponeso karo
viduryje buvo ilga ir varginanti.
O naktis, skirta rašymui, – per trumpa.
Kiekvienas kitas karas jau buvo tik atsitiktinumas,
tik kosplėjus, dažniausiai nevykęs.
Naktis niekada nepasitaikė tokia tamsi, be mėnesio.
Kariai nuo amžių neturėjo nei tokių šarvų, nei karštų galvų.
Pasaulis dar nebuvo matęs tokio paprasto ir tokio nuo rizikos girto miesto.
Ir jeigu kas nors nutiktų, vargu ar sugebėtume
tiksliai atkurti, kas gi čia susiklostė ne taip.
Taigi, vaikinai ir merginos įsimylės archeologiją,
kad galėtų kasinėti kapinynus ant šlaito
ir aiškiai įrodyti, kad iš pradžių
ten buvo gyvenvietė, o jau vėliau – mūšio laukas.
Ir kad Periklis, stovėdamas prie Atėnų jaunuolių kūnų,
taip kalbėjo Aspazijos žodžiais:
„Didžiai šlovei miesto, už kurį verta ir mirti, jie žuvo.
Sielvartas didis prislėgė mus,
tarsi pavasarį būtų iš mūsų atėmę.“
Staiga iš kažkur ėmė birti smėlis ir molis,
pasigirdo sprogimas, kalbėjusysis puolė į šoną – juos užverčia,
na tai kas, kad paliaubos ir sutarta ugnį nutraukti,
visus užverčia tuo, kas buvo iki pradžios.
Visus, išskyrus Tukididą.
Protect the protectors
Nepraraskite vilties, nelaimingieji,
nepraraskite apdairumo, laimingieji.
Kiekviena turi ką pasakyt apie karą,
išžengdama iš vasaros ir į rudenį žengdama.
Kiekviena nori būti teisi ir išklausyta.
Ir musė, kuri zvimbia, nujausdama.
Ir uodė, ištroškusi nakties ir kraujo, ties galimybės girdėti riba
įkyri ties ausim dar labiau, nei vėliau geldama.
Ir šunelė, kuri kaukia mėnulin kaip jos promotė vilkė.
Ir paukštelė, neišskridus, kur šilta, pūkais ir plunksnom pašiauštom jaučianti žiemą.
Ir sedulos, apie kurias taip graudžiai dainuojama,
krūmas verkia tamsiomis uogų kekėmis.
Ir senos kaimynės, kurios plepa balkonuos virš krūmo.
Ir naujakurės, jos kol kas nesisveikina,
į akis niekam nežiūri, nori prasmukti nepastebėtos, be pėdsako.
Ir našlės, ir vaikų netekusios motinos, ir sesės belaisvių, ir be žinios pradingusių dukros.
Todėl ir tyliu. Ir mano tyla prabyla už tris:
– Ir kančia jų nepalies.
●
Kiekvienas objektyviai mąstantis žmogus
sutinka, kad karas – tai absurdas.
Karas apgraužia meilės kaulelius
ir nubraukia visas laimingas pabaigas.
Šluboji antelė neužsigydys kojelės,
neužsiaugins plunksnų ir neišskris paskui seseris.
Septynetas ožiukų įsileis ožkabalsį vilką,
o šis pasodins visus į rūsį –
ir mamą, ir kalvį.
Berniuką Žirniuką nužudys dar gimdymo namuose
antrą dieną po gimimo,
kad tik neužaugtų didelis.
Gerda suras Kajų po griuvėsiais, jau atšalusį.
Joniukas ir Grytutė, maža to, kad našlaičiai,
bet dar ir kvaileliai, susivilios zefyrais ir meduoliais
su glazūruota „Z“.
Štai kodėl neskaitykite vaikams pasakų prieš miegą.
Neišjunkite oro pavojų skelbiančio signalo.
Negailėkite apkabų.
Genocidiniame kare viskas taip surėdyta,
kad gyvieji turi pavydėti mirusiems.
O dabar – gyvenkite su tuo.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas
