Michel Houellebecq: „Žmonės, turintys humanitarinių idėjų, yra katastrofa“
Su Micheliu Houellebecqu susitinku braserijoje „Maison Péret“ – populiariame regioninės prancūzų virtuvės restoranėlyje – 14-ajame Paryžiaus rajone. Jis nevėluoja – pasirodo šeštą valandą vakaro. „Negaliu valgyti be vyno, – rašė trumpame elektroniniame laiške prieš susitikimą. – Po to – viskas, nesiliauju gerti, tad stengiuosi atidėti lemtingą valandą.“ Sužavėta jo pastangų susivaldyti, mielai sutinku.
Garsiausias šių laikų Prancūzijos rašytojas vilki tokią pat ilgą striukę kaip ir tada, kai jį mačiau pastarąjį kartą prieš penkiolika metų. Nusivilkęs lieka su džinsiniais marškiniais perlinėmis sagomis, derančiais su juodais džinsais. Atrodo pavargęs, mėlynos akys primerktos. Tačiau pasisveikina šypsodamasis, ir mes atliekame paryžietišką ritualą – bučinys į vieną ir kitą skruostą.
Meniu atneša energingas padavėjas Jérémy, tipiškas paryžietis. Vienas iš siūlomų patiekalų – laukinės sraigės. „Man neramu, kad sraigės laukinės“, – sako mano pašnekovas.
Pokalbį pradeda nuo Lenkijos – ten pirmąkart susitikome. Jis dalyvavo knygos pristatymo ture, ir aš turėjau jį kalbinti scenoje keliuose miestuose. Puikiai pamenu, kaip laksčiau traukinyje su jo vertėju ir leidėju, ieškodama tuščios kupė, kad jis galėtų slapta, pažeisdamas draudimą, rūkyti. Michelis neprisiminė mūsų susitikimo, nors minėjau jį mūsų elektroniniame susirašinėjime. Akivaizdu, kad jo gyvenime daugiau žurnalistų nei manajame – Houellebecqų.
Vynų sąrašas per aštuonis puslapius, bet Michelis tik žvilgteli ir užsisako taurę – kiek nuvildamas, turint omeny visa, apie ką buvo šnekėta. Kadangi ir aš ketinu išgerti, siūlau imti butelį. Pasitikime padavėjo rekomendacija – pasirenkame „Chablis“.
Klausiu, ką mano apie naująjį Prancūzijos premjerą Michelį Barnier, paskirtą tą pačią dieną po ilgus mėnesius trukusių derybų. Houellebecqas draugauja su buvusiu prezidentu Nicolas Sarkozy ir jo žmona Carla Bruni, šiek tiek pažįsta kraštutinių dešiniųjų politiką Éricą Zemmourą, o savo naujausiame romane „Sunaikinti“ apgyvendino veikėjus, įkvėptus prezidento Emmanuelio Macrono ir finansų ministro Bruno Le Maire’o. Manęs laukia nusivylimas. Houellebecqas, neturintis išmaniojo telefono, apie paskyrimą sužino iš manęs ir net nėra girdėjęs Barnier pavardės. Bet atrodo susidomėjęs ir pats juokiasi iš savo nežinojimo.
Romano „Elementariosios dalelės“ autorius yra labiausiai liaupsinamas ir labiausiai nekenčiamas Prancūzijos rašytojas. Jo personažai laužo tabu, reiškia politiškai nekorektiškas ir dažnai šokiruojančias mintis įvairiom temom – nuo imigracijos iki moterų vaidmens. Jis mini Dickensą ir Balzacą kaip savo įkvėpėjus, dažnai pasitelkia spekuliatyviąją fikciją ir vaizduoja visuomenę be sentimentų, o kartais, tikėtina, ir su iškraipymais. Jo knygų pasaulyje parduota milijonai egzempliorių.
Į klausimą, kas pastaruosius 20 metų kurstė kraštutinės dešinės augimą Prancūzijoje, atsako be jokių dvejonių: „Elementaru: imigracija. Be to, visiška elito panieka paprastiems žmonėms.“
Jis kalba tyliai, trumpais sakiniais, su ilgomis pauzėmis, iš plastikinio maišelio vis išsitraukdamas paslaptingų tablečių. Prisimena 2005 metų referendumą dėl ES konstitucijos. Balsuota „prieš“, bet vėliau parlamentas šį pasirinkimą ignoravo. „Praėjo beveik 20 metų, o žmonės vis dar tai prisimena. Mus tiesiog išdūrė.“
„Pavojinga tyčiotis iš žmonių, – priduria. – Na, tyčiotis galima, bet yra ribos.“
Didysis šių metų politinis įvykis Prancūzijoje – Marine Le Pen vadovaujamos kraštutinės dešinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“ iškilimas. Po įspūdingo šios partijos pasirodymo birželį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose prezidentas Macronas paskelbė pirmalaikius parlamento rinkimus. Vis dėlto „Nacionalinis susivienijimas“ Nacionalinėje Asamblėjoje gavo mažiau vietų, nei tikėtasi, – užėmė tik trečią vietą, o kairiųjų ir centristinių pažiūrų partijos susivienijo: kai kurie jų kandidatai net pasitraukė iš kovos, kad padidintų tikimybę laimėti tiems, kurie galėtų įveikti kraštutinę dešinę. Houellebecqas tokį Le Pen partijos „blokavimą“ vadina „nerimą keliančiu“.
„Elitas laiko žmones ploucs – runkeliais, – sako jis. – Amerikoje atitikmuo būtų hillbilly.“ Ar jis juos mėgsta? „Taip, – atsako po pauzės, – bet draugų tarp jų neturiu. Esu ištikimas savo klasei.“
Jis žavisi Christopheriu Laschu – istoriku, teigusiu, kad šiuolaikiniai globalūs elito atstovai turi daugiau bendro vieni su kitais nei su savo šalių vargingaisiais. „Jis pralenkė laiką.“ Kilmingieji, anot Houellebecqo, savo teisę į valdžią grindė tik paveldėjimu. O dabartinis elitas remiasi tariamu intelektiniu ir moraliniu pranašumu.
Kaip užkandį jis užsisako silkės su salotomis ir bulvėmis. „Nuo viduramžių iki XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio silkė ir menkė buvo vienintelės prieinamos žuvys. Kitų nemokėjome konservuoti, todėl jos neišplito“, – aiškina rašytojas. Pasakoja apie žymų šefą François Vatelį, nusižudžiusį, kai žuvis, kurią turėjo iškepti karaliui Liudvikui XIV, nebuvo pristatyta. „Į maistą jau tada žiūrėta rimtai.“
Houellebecqas, kaip ir Laschas, garsėja gebėjimu numatyti ateitį. Romane „Serotoninas“, pasirodžiusiame 2019 metų sausį, vaizduoja prancūzų ūkininkų maištą prieš ES kvotų naikinimą – būtent tuo metu, kai „geltonųjų liemenių“ judėjimas išsiliejo į Paryžiaus gatves.
Jis jau ilgą laiką gvildena imigracijos, ypač musulmonų, temą. 2001 metais Houellebecqas islamą pavadino „kvailiausia religija“, dėl ko buvo paduotas į teismą dėl rasinės neapykantos kurstymo, bet buvo išteisintas. Romanas „Pasidavimas“ išleistas 2015 metų sausio 7-ąją – tą pačią dieną, kai buvo įvykdytas ir išpuolis prieš „Charlie Hebdo“, ir jame pasakojama, kaip islamistai perima valdžią Prancūzijoje. Tačiau tikrasis šio romano kritikos objektas, regis, yra ne tiek politinis islamas, kiek tai, ką Houellebecqas vadina „moraline kaire“, – jos veidmainystė, mat romane šaliai islamizuojantis kairieji galop sutinka su moterų pašalinimu iš viešosios erdvės.
„Imigrantai iš Šiaurės Afrikos, dažniausiai musulmonai, prastai integruojasi“, – tęsia jis. Argi integracijai nereikia laiko? „Prancūzijoje yra atvirkščiai, – sako jis. – Problemiškiausios antroji ir trečioji karta. Susiduriame su deasimiliacija. Tai – katastrofa.“
Jis įpila man dar vyno, o aš klausiu apie jo neseną persikėlimą į Normandiją. „Paryžius per mažas. Norėjau erdvės.“ Be to, sako, Paryžius jau nebe toks geras kaip anksčiau. Kodėl? „Per daug dviračių.“
Neseniai jis parašė knygą „Keletas mėnesių mano gyvenime“ (Quelques mois dans ma vie), kurioje aptaria dvi asmenines kontroversijas. Viena jų kilo po to, kai jis dalyvavo eksperimentiniame pornografiniame filme, kurį kūrė olandų meno kolektyvas. Šis žingsnis atspindėjo vieną iš jo kūrybos temų – liberalizmo kritiką. Houellebecqas dažnai aprašo vyrų sunkumus „seksualinėje rinkoje“, jo personažai – dažniausiai nemylimi vyrai – ieško paguodos atsitiktiniuose lytiniuose santykiuose, pornografijoje ir prostitucijoje. Po pradinio filmavimo Houellebecqas pasitraukė iš projekto ir kreipėsi į teismą, siekdamas sustabdyti filmo platinimą. Bylą jis pralaimėjo, nors filmas dar nėra išleistas. Nusprendžiu šią temą taktiškai palikti nuošalyje.
Kita kontroversija kilo po interviu, kuriame jis pareiškė: „Prancūzai nori, kad musulmonai, taip sakant, ne integruotųsi, bet kad liautųsi iš mūsų vogti ir mus puldinėti, arba – dar kita išeitis – kad jie išvyktų“, prognozavo „pasipriešinimo veiksmus“ prieš musulmonus Prancūzijoje ir teigė, jog yra prancūzų, artimiausiu metu besitikinčių pilietinio karo. Net „Nacionalinio susivienijimo“ lyderis Jordanas Bardella tokias „apibendrinančias“ pastabas pavadino „perdėtomis“. Paryžiaus Didžiosios mečetės rektorius paskelbė pradėjęs teisinį procesą prieš rašytoją, bet susitikęs priėmė šio atsiprašymą.
Ar jis vis dar pranašauja pilietinį karą? Houellebecqas pamąsto. „Ne. Bus daug smurto, bet ne tarp musulmonų ir ne musulmonų, – pareiškia. – Iki šiol visi imigrantai į Prancūziją atvykdavo iš dviejų regionų – Šiaurės ir Vakarų Afrikos. Dabar jie atvyksta iš įvairių vietų – Pakistano, Čečėnijos, Somalio ir kitur.“ Kai kurie jų – krikščionys. „Jie atsineša savo konfliktus čia… Prancūzijoje vyksta etniniai karai dėl narkotikų prekybos kontrolės, – sako jis, pakartodamas dažnai prancūzų žiniasklaidoje skambantį motyvą. – Kai kurie baigiasi automatų šūviais.“ Pauzė. „Bet galėtų būti ir blogiau. Prancūzijoje vis dar sunkoka gauti automatą.“
Nors „Eurostar“ traukiniu Londonas vos už poros valandų kelio, jaučiuosi tarsi kitame pasaulyje, prisiminusi savo britiškos pilietybės suteikimo ceremoniją prieš dvi dienas, kurioje meras 40 skirtingų tautybių žmonių natūralizaciją iškilmingai vadino „palaiminimu“ ir „praturtinimu“.
Sakau, jog Britanijoje daugelis mano, kad jie – ir Vakarai apskritai – yra skolingi buvusioms kolonijoms. „Prancūzijoje tai niekam nerūpi. Mes nejaučiame kaltės“, – sako jis, merkdamas batoną į silkių padažą.
Paprasti prancūzai, tokie kaip jo seneliai iš tėvo pusės, net nežinojo, kad Prancūzija turėjo kolonijų, sako jis. „Vienintelė išimtis buvo Alžyras – jis buvo kolonizuota teritorija, o ne kolonija. Žmonės, gimę ir užaugę ten, turėjo išvykti. Jie niekada neatleido Charles’iui de Gaulle’iui už tai, kad šis atsisakė Alžyro.“ Jo motina kilusi iš prancūzų kolonistų šeimos Alžyre, tad Houellebecqas vaikystėje ten gyveno.
Jo tėvo tėvai buvo darbininkai, dirbo Prancūzijos geležinkeliuose. Jis yra išreiškęs jiems meilę, o ypač močiutei, kuri vaikystėje jį dažnai augino dėl Michelio tėvų bohemiškumo.
Houellebecqas studijavo agronomiją, o ne literatūrą. „Norėjau kažko praktiško. Skaityti jau mokėjau“, – aiškina kuo rimčiausiai. Jis niekada nepriklausė jokiems Paryžiaus literatų rateliams. Ar todėl turėjo drąsos provokuoti? „Mieloji Magdalena, kai esi niekas, būti drąsiam lengva.“
Ateina padavėjas priimti pagrindinių užsakymų. Houellebecqas pasirenka jautienos tartarą, aš – vidutiniškai keptą kepsnį. Mano pašnekovas prašo manęs išrinkti raudonąjį vyną. Sakau, kad nieko apie vyną neišmanau. „Reikia išmanyti“, – įspėja jis. Padavėjas pasiūlo butelį „Château Lalande Cabardès“ [...].
Patiekiami pagrindiniai patiekalai. Tiek kepsnys, tiek tartaras – su bulvytėmis ir salotomis. „Tartaras tikrai geras“, – sako jis. Ar dažnai čia lankosi? „Niekad nesu buvęs.“ Kodėl pasirinko šią vietą? „Atrodė tiesiog tipiška.“
Romane „Sunaikinimas“ Prancūzija ekonomiškai klesti. Ar jis tapo optimistu? „Oi, ne. Tai visiška fantazija. Įsivaizduoju dvi Prancūzijos ekonominės ateities perspektyvas: viena – romane „Žemėlapis ir teritorija“ [2010 metais pelniusiame Goncourt’ų premiją] – paremta turizmu ir vietine žemdirbyste, kita – „Sunaikinime“ – pramoninė, grįsta dizaino ir aukštųjų technologijų deriniu.“ Pirmoji, jo manymu, realesnė.
Primenu 2019 metų esė, kurioje Donaldą Trumpą jis vadino geru prezidentu, ir klausiu, ar palaikys jį ir šiuose rinkimuose. „Taip, – atsako. Ir priduria pildamas į taures: – Trumpas nepradės karų.“
O kas, jei jis nustos remti Ukrainą? „Tai gerai“, – atsako Houellebecqas. Bet ukrainiečiai nori išlaisvinti savo žemes, sakau. „O man tai kas? Karo pradžioje buvau nustebęs, nes maniau, kad Ukraina – Rusijos dalis. Geriausia, kai gamta tvarkosi pati, – priduria, tarsi vadovautųsi jėgos teisės principu. – Žmonės, turintys humanitarinių idėjų, yra katastrofa. Tai neveikia, o motyvacija abejotina.“
Nepaisant daugybės provokacijų, 2019 metais už literatūrinę kūrybą iš prezidento Macrono rankų jis gavo Garbės legiono ordiną. „Pelnytai“, – patikina jis.
Rašyti pradėjo nuo sapnų užsirašinėjimo – šis motyvas atsikartoja ir jo naujausiame romane. „Sapnai – keistas dalykas. Tau pačiam jie atrodo labai įdomūs, bet kai pasakoji kitiems, tie nuobodžiauja. Tad nusprendžiau juos užrašyti.“
Maždaug 70-metė moteris, sėdėjusi viena netoliese, prieina ir nelauktai ima apžiūrinėti jo pirštus. „Turite Chopino rankas, bet rašote kaip Bartókas“, – pareiškia ji. Houellebecqas priima komplimentą, bet atrodo kiek sutrikęs.
Klausiu, ar kada pelnys Nobelio premiją. „Ne. Pastaruoju metu per daug prancūzų ją jau gavo.“ Jeanas-Marie Gusta-ve’as Le Clézio jam nuobodus, bet Patricką Modiano mėgsta. Annie Ernaux, naujausios prancūzų laureatės, neskaitė.
Ernaux teigė negalinti pakęsti, kaip Houellebecqas vaizduoja moteris. Pati moteris, turiu pripažinti, kad susitikti su juo – keblokas reikalas. Jis garsėja tuo, kad vaizduoja mus kaip sekso objektus, kurių galiojimo laikas baigiasi ties 25 metais. Sakau jam, kad man tai atrodo abejotina ir, tiesą sakant, liūdina. Jis vos nepašoka nuo kėdės, nuoširdžiai susijaudinęs. „Manau, tai nenuoširdu, – sako. – Visos moterys – visos – stengiasi būti kuo patrauklesnės. O kai pradeda pralaimėti žaidime, puola sistemą, kurią pačios pirmosios palaikė.“
Užsisakau obuolių pyrago su ledais. Houellebecqas deserto nepageidauja, bet paslaugusis Jérémy vis tiek atneša du šaukštelius. Pyragas – tobula saldumo ir rūgštumo, traškumo ir švelnumo dermė. Houellebecqo nereikia du kartus prašyti – jis įninka į desertą.
„Klausykit, aš nesukūriau pasaulio“, – sako 68-erių rašytojas, vedęs Qianyum Lysis Li, su kuria susipažino, šiai Sorbonos universitete rašant disertaciją apie jį. Ji gamina maistą, – jo romanuose tai itin vertinama moterų savybė, – bet tik tai, ko jis nevalgo. „Kažkokius vegetariškus patiekalus“, – atsidūsta. Pats, kaip ir daugelis jo veikėjų, dažniausiai valgo mikrobangų krosnelėje pašildomus pusgaminius.
Šiuo metu naujos knygos nerašo. Kai pradeda, paprastai rašo metus ar porą, dažniausiai naktimis, – sako maukdamas espresą, kol aš gurkšnoju kavą be kofeino su pienu.
Gerbėja prie gretimo staliuko per malonųjį padavėją perduoda čia pat parašytą laiškelį. Houellebecqas perskaito ir be komentarų įsideda į krepšį.
Raudonojo butelis tuščias. Vanilinių ledų likučiai virtę melancholiška pliure, ir po penkių valandų vakaras artėja prie pabaigos.
Klausiu, ar jis laimingas. „Ne. Turiu sveikatos bėdų, kurios man kelia nerimą.“ Ar jo knygos jam neteikia paguodos? Rašymas padedąs pamiršti gyvenimą, taip. „Paskutinį kartą tikrai laimingas buvau aštuonerių ar dešimties“, – sako jis apie laiką, „kai žmogus harmonijoje su pasauliu“.
Jam nelabai patinka žmonės, atsidūsta. Ar labiau mėgsta gyvūnus? „Taip, – prisipažįsta. – Šunis. Malonesnė rūšis.“
ft.com (2024.IX.13)
Vertė Julius Keleras
