Atmintis slepiasi ir gyvena sluoksniuose

 

JULIJA POCIŪTĖ – tarpdisciplininio meno kūrėja, šiuo metu studijuojanti doktorantūroje Laplandijos universitete. Savo darbuose ji jungia videomeną, skulptūrą, dizainą ir fotografiją. Kūryboje tyrinėja atminties, tikrovės ir iliuzijos santykį bei daugiasluoksnės realybės suvokimą, yra surengusi per dešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje). Tarp jų galima paminėti parodą „The Dazzled Eye Lost Its Speech“ („Meno parkas“, 2020) apie laiko iliuziją ir santykį tarp objekto ir atspindžio ar „Greitas atsakymas“ (galerija AV17, 2021), kurioje tyrinėjo ryšius tarp gamtos ir socialinio pasaulio. Naujausia Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ gegužės–liepos mėnesiais buvo eksponuojama Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone „Galerija be sienų“ kaip parodos „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ dalis (kuratoriai Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, dr. Karolina Jakaitė, Aidas Kulbokas).

Agnė Taliūtė

 

– Naujausia tavo instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ papildė Kauno paveikslų galerijoje 2024 m. gruodį – 2025 m. liepą veikusią parodą apie vaikystę Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu. O kokia buvo tavo vaikystė? Ar joje buvo daug gamtos?

– Mano vaikystė buvo padalyta tarp gyvenimo daugiabučių rajone ir vasarų – bočių sodyboje bei sodo namelyje prie Masčio ežero. Turiu daug prisiminimų apie augalus ir buvimą gamtoje. Tai nebuvo romantiška gamtos vizija – tyrinėjome priemiesčio aplinką su piktžolėmis, darydavom darželius po balkonais ar prie garažų. Tai buvo susipažinimas su tuo, kas tiesiog yra šalia. Kai nuvažiuodavau pas senelius, atsirasdavo visai kitoks santykis su gamta – vaikščiojimas liepų alėja, obuolių skynimas, miškai, namelis medyje. Tai buvo mažas, bet intensyvus pasaulis – prisimenu daug buvimo, aplinkos stebėjimo. Žiūrėjimą pro langą, kai bočius prižiūri gyvulius, loja šunys, o virtuvėje tvyro babos gaminamo maisto kvapas.

– Tavo instaliaciją įkvėpė kadaise populiarus vaikų žaidimas sekretai – augalų ar kitų mažų objektų, popierėlių kompozicijos, kurios buvo uždengiamos stiklu ir paslepiamos užberiant žemių. Ar pati esi vaikystėje kūrusi sekretus? Ką šis žaidimas reiškia tau ir kodėl jį pasirinkai kaip koncepcijos ašį šiame kūrinyje?

– Taip, sekretus kurdavome su draugėmis. Tai buvo mergaitiškos paslapties, susitarimo akimirka. Man šis žaidimas turi ir moteriškos bendrystės, ir raganystės elementų, o buvimas gamtoje, augalų rinkimas primena žolininkės ar būrėjos ritualą.

Sekretų žaidimas man pasirodė ne tik vaikiškas, bet ir daugiasluoksnis. Jame telpa tiek mergaitiška, moteriška bendrystė, tiek paslapties momentas, kuris gimsta santykyje. Ir kartu – savo rankomis sukuriamo mažo stebuklo akimirka, per augalus, per santykį, per paslaptį.

Sekretų žaidimas man iškėlė ir labai daug prisiminimų. Rašydama apie parodą prisiminiau taktilinius elementus – žemės gremžimą prie gyvatvorės, į panages lendančius grumstus. Visos detalės susijungė į vieną visumą ir prisiminimą. Prisiminimai – tarsi sekretai, paslėpti po užmaršties sluoksniais. Juos atkasinėjant, atsiveria vis nauji vaizdai. Sekretų žaidimas man padėjo suprasti, kad atmintis gyvena sluoksniuose – ji ne tik saugoma, bet ir perduodama.

– Kūryboje ir šiame kūrinyje naudoji skirtingas medžiagas: stiklą, medį. Kaip nusprendei, kokias medžiagas ir medijas naudoti šiame kūrinyje? Gal gali papasakoti apie kūrinyje naudojamas medžiagas ir jų prasmes?

– Medžiagiškumas šios instaliacijos atveju buvo svarbus tiek konceptualiai, tiek dėl atsparumo lauko sąlygoms. Norėjosi vengti per didelės tekstūrų įvairovės, todėl pasirinkau medžio plokštės ir organinio stiklo derinį. Pasirinktomis formomis siekiau perteikti laikinumą ir trapumą: nors elementai, simbolizuojantys atminties skeveldras, yra dideli, grublėti, mediniai, jie pakabinti taip, tarsi levituotų, sklęstų ore. Įžengus į galerijos erdvę tam tikru kampu, jie beveik pranyksta – lieka matoma tik plona linija.

Kūrinių paviršius buvo dengtas rankomis: maišant dažus, tepant, glostant, braižant. Norėjosi perteikti sekretų sukūrimo momentą – kai gremžiama molinga, šlapia žemė. Tai labai taktilinė, net kiek skausminga patirtis, kai drėgna, akmenuota žemė lenda po nagais. Norėjosi tą pojūtį perteikti instaliacijoje, išglostyti paviršių taip, kaip buvo glostoma duobelė sekretui. Plokštėse išpjautos skylės, uždengtos organiniu stiklu, ant kurio paviršiaus atspausdinti augalų atvaizdai. Pro jas sklindanti šviesa sukuria tarsi vitražo efektą. Sekretų žaidimas man primena fotografijos pozityvą ir negatyvą: kasinėji tamsią žemę, o randi šviesą. Norėjosi, kad ir čia pro tas skyles sklistų šviesa.

– Tavo instaliacijoje svarbus fizinis darbas – gremžimas, glostymas, dengimas rankomis. Ar fizinis kūrinio lietimas tau būtinas kūrybos procese? Ar manai, kad kūnas (per gestą ar judesį) saugo tam tikrą atmintį, kurios galbūt net neprisimename sąmoningai? Galbūt sekretų atveju gestas tampa ne tik žaidimo, bet ir prisiminimo ritualu?

– Man svarbus kūno pajautimas. Kartais fiksuoju organinius elementus, pavyzdžiui, akmenis – fotografuoju juos, bet kartu jaučiu artumą, lyg susiliesčiau su apžiūrimu akmeniu. Kai atspausdinu nuotrauką ir gilinuosi į atvaizdą, vėl pajuntu tą fizinį kūno pojūtį – net jei fiziškai neprisiliečiu. Man svarbu patyrimas visu kūnu, tarsi juo suprastum, priimtum informaciją. Manau, tai svarbu atminčiai – ji formuojasi per visas jusles, o fizinis pajautimas atmintyje išlieka gal net stipriausiai.

– Pasakodama apie instaliaciją minėjai, kad žiūrint iš tam tikro kampo plokštės tampa beveik nematomos. Ar tau svarbus žiūros taško keitimas? Ar tai gali būti ir metafora tam, kaip prisiminimai keičiasi priklausomai nuo požiūrio, laiko ar erdvės perspektyvos?

– Taip, man labai svarbu, kad žiūrovas galėtų apžiūrėti kūrinį iš visų pusių, susidaryti savo patirtį. Kampo pakeitimas gali lemti tai, kad tam tikros detalės visai išnyksta. Aš taip matau ir žinias, ir patyrimus. Šiuo metu yra tiek daug informacijos – net ir tos, kuri tau įdomi. Bet visko aprėpti neįmanoma. Tada prasideda kelionė – tarsi per ženklus, per užuominas, per kampus, iš kurių pažvelgi. Atsiranda žodžiai, tekstai, vaizdai, kurie veda vienas prie kito, ir susiformuoja tavo suvokimas apie erdvę ar konkretų klausimą, temą.

– Sekretų žaidimą apibūdini kaip moterišką ritualą – intuityvų, jautrų, paslėptą, primenantį raganystę ar žolininkavimą. Ar šie vaizdiniai – raganos, žiniuonės, moteriškosios žinojimo formos – svarbūs ir tavo kūryboje? Ar tau artima tokia moteriška žinojimo praktika – per rankas, pojūtį, slaptą žinojimą? Pavyzdžiui, šiuolaikinėse feminizmo teorijose ragana, žolininkė ar kita „liaudiško žinojimo“ figūra dažnai interpretuojama kaip alternatyvus, intuityvus ir kūniškai įsišaknijęs žinojimo būdas – priešprieša racionaliai, patriarchalinei žinių sistemai.

– Dabar suprantu, kad tai visada buvo svarbu, bet kažkur paslėpta. Ir dabar, laikui bėgant, vis labiau atsimenu tą pajautimą, pasitikėjimą savo kūno intuicijos vedimu ir to svarbą. Technologizuotoje, technokratinėje visuomenėje toks žinojimas sunkiai įvietinamas – jis per švelnus, per jautrus, neatsparus skaičiams, intelektualiniams išvedžiojimams. Tokį būdą patirti matau kaip prisiminimą. Tos žinios visada buvo, jos yra perduotos ir dabar jos tiesiog nori iškilti. Man norisi būti jų vedamai, eiti būtent tokia kūrybine kryptimi. Ieškoti balanso tarp racionalumo ir intuicijos, jautrių, tyliai gyvenančių žinojimo formų.

– Kaip manai, ar menas gali būti priemonė „užkonservuoti“ tai, ką norime išsaugoti – tiek viduje (atmintį, jausmus), tiek aplinkoje? Ar matai savo kūrybą kaip tam tikrą ekologinį veiksmą – ne tik temos, bet ir požiūrio į medžiagas, trukmę, cikliškumą požiūriu?

– Žodis „užkonservuoti“ dažnai reiškia saugojimą žmogaus reikmėms – kad kažkas liktų, būtų reikalinga. Bet daug tyrinėtojų, ekologinio judėjimo atstovų kalba apie būtinybę keisti požiūrį – ne tik vartoti ar perdirbti, bet ir mokytis iš gamtos. Augalai, gamta gali įkvėpti naujų idėjų, padėti gyventi darnoje su aplinka, suprantant tarpusavio ryšį. Man tai vienas svarbiausių mokymosi elementų – suvokti ryšį ir kurti iš jo.

– Tavo darbuose juntamas noras žiūrovą įtraukti į patirtį, ne tik į stebėjimą. Papasakok, kodėl tau svarbi patyriminė dimensija mene.

– Taip, man svarbu, kad žiūrovas būtų ne tik stebėtojas, bet ir dalyvis. Svarbu erdvės pajautimas – kaip kūrinys veikia tą, kuris į ją įeina. Noriu, kad žiūrovas kūrinyje „būtų“, patirtų jį per pojūčius, prisiminimus. Tai kaip kelionė: perėjimas per erdvę, kur žmogus atranda kūrinius tarsi kelio ženklus ir šie virsta asmenine istorija. Šis aspektas dar nėra iki galo išplėtotas mano kūryboje, tačiau norėčiau labiau susitelkti į žiūrovo patirtį ir jo įtraukimą į kūrinį.

– Dažnai kūriniuose pasitelki ar nagrinėji ir garsą. Šios instaliacijos pavadinime taip pat yra su garsu susijęs žodis „šnibždėjimai“. Kokį vaidmenį instaliacijoje atlieka šnibždesiai? Ar tai tiesiog metafora, ar ir konkretus garso sluoksnis?

– Šiai instaliacijai iš pradžių planavau pridėti garsą, tačiau šįkart šios idėjos atsisakiau. Vis dėlto norėčiau ateityje parodyti instaliaciją kitoje erdvėje kartu su garsu. Šiuo atveju garsas liko tik kaip metafora. Pats pavadinimas – „šnibždėjimai“ – pasirinktas neatsitiktinai. Ne šnabždesiai, ne garsai, o šnibždėjimas – tarsi tylus, slaptas informacijos perdavimas vieno žmogaus kitam. Tai aliuzija ir į sekretus, į kalbėjimą, užkalbėjimą, paslapties slėpimą. Šnibždėjimas taip pat yra kaip kultūrinės atminties perdavimas per dainas, pasakojimus, dalijimąsi. Neužrašytos istorijos, kurios išlieka per kartas – per kraują, per išgirstas dainas, pasakojimus, net jei atrodo, kad jų niekas konkrečiai neperdavė. Kai būni gamtoje, iškyla prisiminimas apie tai, ko, rodos, niekada negirdėjai.

– Sakytinė atmintis taip pat siejasi su tuo, kas neinstitucionalizuota, neoficialu, bet išlieka – kaip tavo minėti šnibždesiai tarp kartų, kaip ritualų nuotrupos, kaip praeities skeveldros, kurios neturi tikslių datų, bet turi svorį. Ar jauti, kad tavo kūryboje atsiveria ne tik asmeninės, bet ir kultūrinės, kolektyvinės atminties sluoksniai? Galbūt yra kokių nors pasikartojančių vaizdinių, garsų ar simbolių, kurie tavyje gyvena nuo vaikystės, o gal net nežinai, iš kur jie – bet jie vis grįžta kūryboje?

– Taip, manau, kad kultūrinė, kolektyvinė atmintis glūdi mumyse visose ir visuose. Mes esame iš jos sudaryti – asmeninė ir kolektyvinė atmintis susipina. Mano atveju dažnai jaučiu, bet gal net iki galo nesuvokiu, iš kur ateina tie vaizdiniai. Tai kaip intuicija. Norisi vis labiau liestis prie tų intuityvių kūrybos sluoksnių. Kartais, kai susijungi su savo kūnu, ugnies stebėjimas tampa labai stipriu patyrimu. Buvimas prie seno medžio leidžia pajusti santykio gylį ir ryšį su juo. Tarsi medis ar kita gamtos būtybė kartu su tavimi įsitrauktų į tarpusavio ryšį, kurio metu per jausmus ir būseną atsiranda informacija, apčiuopiama visomis juslėmis, ne visada išreiškiama žodžiais.

– Šiuo metu studijuoji doktorantūroje Laplandijos universitete. Gal galėtum papasakoti apie patirtis šiame universitete ir kokią temą plėtoji šių doktorantūros studijų kontekste?

– Mano studijos Laplandijos universitete – labai lėtos, globojančios, draugiškos. Sutartis su universitetu galioja iki 2099 metų. Kai gavau sutartį su šia data, maniau, kad tai klaida, rašiau universitetui, prašydama ją ištaisyti, bet pasirodo – ne, gavau atsakymą, kad čia nėra jokios klaidos. Tai daug pasako apie studijų tempą ir laisvę veikti savo ritmu. Man tai dovana ir mokymosi galimybė.

Mano tema – tarpusavio santykis su mišku per meno ir kūno pajautimo praktiką. Šiuo metu esu tyrinėjimų etape – vienas projektų yra „Jautrus miškas“, kuriame menininkai ir mokslininkai susitinka pabūti miške, pasikalbėti, patirti ir apsikeisti informacija. Šie kūrybiniai susitikimai leidžia pajusti lėtą kūrybinį procesą, ir matau, kaip jis keičia mano pačios suvokimą.

Lėtumą aš suprantu ne kaip fizinį aktą, ne kaip vaikščiojimą, bet kaip vyksmą, kuris vyksta tau tinkamu ritmu. Mes visi turime savo ritmą – jis keičiasi: dienomis, sezonais, mėnesiais. Kai leidi sau būti tuo ritmu, atsiverti kūrybiniams patyrimams, tada ateina naujumas. Nors man patinka ir aiškumas, terminai – kai save įspraudžiu į rėmus. Bet kartu man svarbu leisti sau būti savo ritmu, atverti žinias ir patirtis tuo man tinkamiausiu greičiu.