IRUTĖ VARZIENĖ

Rūpintojėlio atminai

 

Rugpjūčio 2 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla“ pristatyta Lauros Dzelzytės paroda „Rūpintojėlio atminai“. Iš Biržų kilusi menininkė, gyvenanti Londone, studijavo Kembridže, yra Karališkojo menų koledžo vaizduojamojo meno magistrė, kultinio RCA žurnalo ARK redaktorė. 2024 metų birželį Londono „Way Out East“ galerijoje buvo eksponuotas jos ir Biržų tautodailininko Algirdo Butkevičiaus bendras projektas – „Rūpintojėlio atminai“. Išplėstas variantas miesto šventės proga dviem mėnesiams atkeliavo į Biržus.

Anot L. Dzelzytės, emigrantų prisiminimai apie tėviškę, gyvenant toli nuo buvusių namų, per laiką transformuojasi. Rūpintojėlis, kaip lietuviškos pasaulėjautos simbolis, praranda savo slegiantį, sunkų žemišką medžio pavidalą ir tampa ryškiu, švytinčiu bažnyčios vašku ir pakelių rugiagėlėmis kvepiančia namų vizija.

A. Butkevičiaus specialiai iš Biržų ąžuolo išdrožtas Rūpintojėlis tapo instaliacijos prototipu. Vaškiniai Rūpintojėliai yra viena parodos dalis, kitą sudaro didelės apimties tapybos darbai: „Mano pirmoji komunija“, „Apreiškimas“ ir kiti. Rūpintojėlių skulptūros kuriamos iš karšto vaško – ne vienu ypu, greitai, o ištirpintą vašką teptuku dažant ir vėsinant. Sluoksnis po sluoksnio, valanda po valandos, diena iš dienos. Procesas – kaip meditacija, kol materija (dažai, vaškas) įkūnija idėją.

Parodos pristatyme L. Dzelzytė kalbėjo apie tapatybės paieškas gyvenant svečioje šalyje, moters identitetą, stereotipų laužymą. Nors jos gyvenimą galima įvardinti kaip sėkmės istoriją, kasdienybė nėra lengva. Galbūt todėl A. Butkevičiaus medinis Rūpintojėlis rymo namų Londone miegamajame – kaip įžeminimas, inkaras. Priminimas, kad viską nešiesi su savimi? Kad visada yra kur grįžti?

Laura Dzelzytė. Rūpintojėlio atminai. Parodos rengėjų nuotrauka

Laura Dzelzytė. Rūpintojėlio atminai. Parodos rengėjų nuotrauka

Ar pavyko prišaukti prisiminimus ir išsakyti neatšaukiamą realybės sunkį? Kaskart, kai muziejaus lankytojus kviečiame apžiūrėti parodą, jie turi praskleisti sunkų, tamsų durų uždangalą. Kaskart man tai primena Nijolės Miliauskaitės „Uždraustą įeiti kambarį“. Tai yra parodos autorės idėja – įveikti kliūtį, peržengti. Lyg kvietimas patirti kitą realybę. Taip kuriamas nuostabos, paslapties efektas.

Medinis Rūpintojėlis ir įvairių spalvų iš vidaus šviečiančios jo variacijos – ritualinis sugrįžimas? Kiek gali būti universali, atpažįstama tokia autentiškos patirties transformacija, autorefleksija? Ar žiūrintysis patiria tas įtampas, gimstančias iš tamsos, blausiai apšviestų darbų, garsinio fono (skambančių sutartinių), šviečiančių spalvų, dinamiškų figūrų kontūrų paveiksluose? Autorei pavyko per originalią formą sujungti prarastąją tikrovę ir dabarties psichologinę būseną. Aišku, pirmiausia pamatoma raudonos spalvos Rūpintojėlio kartotė. Kaip sakė menininkė, pradžioje buvo sumanymas kurti tik raudonas vaškines skulptūras, bet tai būtų per daug vienareikšmė skaudumo, dramatizmo konotacija. O dabar kai kurios „popsinės“ spalvos šiek tiek glumina, bet būtent tokie yra vaikystės prisiminimai – visokie.

Būtent vaškas, ko gero, labiausiai išreiškia tą sugrįžimų ilgesį, iliuziją – trapumą, efemeriškumą; viduje augantį nerimą, kad tie Rūpintojėliai sudegs, išdegs, kad jie labai labai laikini. Kaip ir ta sugrįžimų iliuzija. Į namus, kurių nebėra. Vis dėlto vaškas, vaško žvakės yra sakralumo, tikėjimo, amžinybės ženklas. Galbūt Rūpintojėlio atminai – noras pakylėti gimtąją vietą iki sacrum. Galbūt, pasak Arvydo Šliogerio, tai ir yra „filotopija – meilės tam tikrai vietai apmąstymas“.

L. Dzelzytė teigia, kad jai labai svarbus konceptualumas. Pasikartojantis Rūpintojėlio motyvas – tai ne tik nostalgija, bet ir siekis išreikšti egzistencinį Friedricho Nietzschės „amžinąjį sugrįžimą“. Jai artimos Gilles’io Deleuze’o, Julios Kristevos idėjos. Menas gali suvaldyti chaosą, sukurti galimybę, užmarinti skausmą?

Kaip gaila, kad šiemet Biržų pilyje nebėra „Šiaurės vasaros“. Rūpintojėlių semantika nusipelno vertinimų ir diskusijų. Ir nors L. Dzelzytės darbai yra saugomi kolekcijose, eksponuoti įvairiose parodose, tėviškėje visada sunkiausia. Ir vis dėlto – išėjusiems sugrįžti?

 

Paroda veikia iki rugsėjo 28 d.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.