Iš anglakalbės poezijos [Etherege, Burns, Hodgson, Browning, Smith, Levertov]

 

SERAS GEORGE ETHEREGE

(apie 1635–1691)

 

Daina iš komedijos „Juokingas kerštas, arba Meilė kubile“ (The Comical Revenge, or Love in a Tub, 1664).

 

Jeigu gražuolė nedora,

Irzli ir užsispyrus,

Tu ją palik, nes ji pora

Tik tuščiagarbiam vyrui.

Nebūk kvailys, su ja kančia

Bus tau, o ne saldybė;

Kam dūsaut apie tą slapčia,

Kurios aistra – puikybė.

 

 

ROBERT BURNS

(1759–1796)

 

Poetas neapsikentęs epigramą The Book Worms 1787 m. įrašė į prašmatniai įrištą ir paauksuotą, tačiau neskaitytą ir kirmgraužų išvarpytą Šekspyro raštų tomą vieno didžiūno bibliotekoje.

 

Knyggraužiai

 

Pro dvasios įkvėptus kadais lapus

Vingiuotą rauskit, rauskit, kirmiai, kelią,

Bet jo šviesybės skonį gerbdami

Nelieskit aukso raidžių ant viršelio.

 

 

RALPH HODGSON

(1871–1962)

 

Paslaptis

 

Atėjęs nuvedė mane

Prie rožės švelniai Jis,

Ir, neatvėręs man prasmės,

Ją davė tylomis.

 

Ir savo paslaptį atskleist

Jo neprašiau išvis,

Užteko rožę man pažint

Ir veidą Jo išvyst.

 

 

ELIzABETH BARRETT BROWNING

(1806–1861)

 

Kas pasaulyje geriausia

 

Kas pasaulyje geriausia?

Rožė, kai ją ryto rasos prausia;

Tai švelnus ir be lietaus pietys;

Tai tiesa, nežeidžianti draugų;

Laimė, mus aplankius po vargų;

Grožis, tik ne to puikuolio sauso,

Kurs vien savo atvaizdą matys;

Meilė, kai ji vėl mus užvaldys.

Kas pasaulyje geriausia?

Tai, ko niekaip nepagausi.

 

 

STEVIE SMITH

(1902–1971)

 

Garsiausias britų poetės eilėraštis iš to paties pavadinimo eilių rinkinio Not Waving but Drowning (1957).

 

Skendau, o ne mojau

 

Jo, paskenduolio, neišgirdo nieks,

O jis gulintis vis vaitojo:

– Plaukiau kur kas toliau, nei manėt jūs,

Ir skendau, o ne mojau.

 

– Vargšelis, jis mėgo kvailiot,

Ir štai – mirtis,

Matyt, per šalta buvo jam, todėl sustojo

Širdis.

 

– Ne, ne, ne, man visad buvo per šalta

(Numirėlis vis vaitojo):

Per daug toli gyvenime plaukiau

Ir skendau, o ne mojau.

 

 

DENISE LEVERTOV

(1923–1997)

 

Rykliai

 

O tada, paskutinę dieną, pasirodė rykliai.

Tamsūs pelekai išnyra, nekalti,

lyg norėtų tik įspėti. Jūra

sugrėsmėja, nejau jie visur?

Sakau gi, šešios pėdos vandens jiems niekis.

Argi jūra jau kita, ir mes

daugiau joje nežaisim?

Man patinka, kai ji skaidri,

tik ne per daug rami, tada būna bangos,

ant kurių gali užgriūt. Aš pirmą kartą

išdrįsau nuplaukt nesiekdama kojom dugno.

Jie atplaukė leidžiantis saulei, kai

jūrą rimdo raũdas vario žvilgesys,

mėnesienai per maža tamsos, ir dar gana šviesu,

kad juos įžiūrėtum. Tamsiai

aštri jų pelekų geležtė.

 

Vertė Lanis Breilis