●
Malda pasauliui
Dievas kažkur medžiuose.
Kažkur arčiau nei dangus.
Mano kojų pirštų galiukuose, kai vaikštau basa,
Tarpuaky, kai užsimerkiu svajodama, akmenyse ežero dugne.
Gerklėje, kai tariu, jog esu dėkinga, rankose, kai šukuojuos plaukus,
Vaisiuose, kai valgau ir leidžiu sultims tekėti raktikauliais.
Muzikoj, kai šoku.
Dievo neieškau knygoje ar kieno nors žodyje.
Dievas žvelgia į mane, kai žvelgiu į veidrodį ir jis vaikšto po namus, kai išeinu.
Jis skamba aplink, kai tyliu, ir tyli, kai tariu maldą pasauliui.
Jis klauso, kai kalbu Mėnuliui ar žvaigždėms.
Jis sukūrė mano veidą, o aš vis ieškau jo veido parduotuvių vitrinose, užtamsintuose mašinų stikluose, upės tėkmėj, medžių viršūnėse, paukščių čiulbesy, vyno taurėj, toj vienoj dainoj ir tavo balse.
Jis pasirodo man tik akies krašteliu ir tik tada, kai aš pamirštu apie jo būtį.
Gal taip ir liks jis beveidis, bekūnis ir nebylys.
Gal nepasirodys man, bet aš jį jausiu visame kame.
Savyje ir tavyje.
Jame ir joje.
Kažkur ant šaligatvio.
Gal kartais net bažnyčioj, bet jei man jo reikės,
Aš nutilsiu ir atversiu širdį.
Niujorkas ir kaip susipažinau su W. S. Burroughsu
Jis įsikišo botagą Ten.
Man yra per daug Niujorko,
Per daug kliedesių
Iš tikinčiųjų, šulinių ir pasaulio pabaigos fanatikų.
Garas verčiasi pro akiduobę,
Pastarosios gyventoja pamesta bare,
Kur nuspjaudytos ir lipnios grindys
Tave neša į Eliso salą
Ieškoti laisvės.
Valtyje žuvų griaučiai, Whitmano poezija ir „bikai“
Šoka bliuzą baltais raišteliais.
Įsimylėjau.
Pagaliau mes kartu.
Tarp 7 ir 8 aveniu, einu link altoriaus,
Rankoje botagų ir švirkštų puokštė,
Vietoj žiedlapių, visi purškia tas parazitų naikinimo dujas,
Graužia akis ir nurieda ašarėlė.
Vėliau bute gyvenam trise, aš, jis ir šūdina proza,
Ant sienos pravertas spenelis,
Užfiksuotas 35 mm kamera.
Jis uždeda obuolį man ant galvos.
Hiparikas, – galvoju…
Ačiū miestui už viską, ką man parodė
Ir neišmokė,
Miestui Niujorkui,
Miestui, kuriame nebuvau.
Išganymas
Čia mūsų karalystė.
Rūmai, kilę iš pelenų,
Kliedžiu:
– Aš laisva, niekada nebuvau tokia laisva…
Pirmoj laiptinėj
Vazonuose stiebiasi pušys,
O bohema, kuri jau 13 metų nemoka nuomos
Ir badauja dėl tiesos,
Atveria akis:
Nori išganymo?
Regiu:
Baltas, kurčias katinas japonišku vardu,
Daugybė kambarių, naktim juose paklystu,
Gyventojai ateina ir išeina.
Pritrūko kalendoriaus lapų, vejuosi laiką.
Aš išganytoji.
Kūnas nyksta, peiliai atšipę.
Tapau paveikslus, valgau juos –
Desertui įkvėpimas.
Jo garbei pastatau šventyklą,
Tikiuosi, kad kėniai laiptinėj prigis
Ir VMI nepasibels į atrakintas duris.
Barstau pelenus tų, kurie čia buvo prieš mane.
Mūsų karalystėje likau viena.
Nieko karalienė pilna tuštybės.
Nusišypsau ir nebegrįžtu į pirmą laiptinę,
Nors durys visada liks atviros.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Marija Magdalena
Man nebepavyksta verkti prie kitų žmonių,
Todėl ketvirtadieniais slepiuosi bažnyčioje ir meldžiu,
Kad Dievo nebūtų.
Negaliu pakęsti karščio ir vis mąstau, ar praeisiu pro tuos vartus
Su tikrais kailiniais.
Todėl meldžiu, kad Dievo nebūtų,
O jei jis yra, tai tikiuosi, kad jis aklas ir kurčias,
Nemato, kad aš kaip ir visi, kuriuos sukūrė,
Esu parsidavusi ir silpna.
●
Dulkės ant liežuvio –
Ir vėl laižiau močiutės spintos duris.
Norėjau paragauti melancholijos,
Kuria ji kvėpuoja kasdien.
Muslino suknelių atsiminimų
Apie nekaltus bučinius ir
Uždraustus prisilietimus.
Viską, ko ji neišmoko ir negavo
Iš gyvenimo,
Man pasakoja šilkiniai kaspinai
Ir mėlyni bateliai, avėti tik
Kartą.
Įkvepiu praėjusius dešimtmečius,
Dangus siunčia ženklus,
Kančios persmelktus ženklus.
Gailiesi.
Dėl meilės, kuri nuvyto
Laiškų eilučių pažaduos,
Dėl skausmo, įsišaknijusio
Lyg guobos sieloje. Ir dėl mergaitės,
Per anksti suluošintos stebuklo,
Vadinamo gyvenimu.
Uždarau duris.
Pati skaitau dangų.
(Šuns) širdis
Kažkas mergaitiško ir tyro
Slepiasi kančioje.
Slepiasi kauluose, negali
Pabėgti, ištrūkti.
Prikimę balsai virtuvėje,
Bažnyčios varpai, skelbiantys,
Kad metas tesėti pažadą,
Metas nusidėti.
Dantimis įsikandu tvirčiau
Į savo tiesą
Lyg šuva.
Sėdėt! Gulėt! Balsas! Paprašyk!
Išeik.
Išeinu, kukčioju, pritardama varpams,
Gailėdama šunų dėl jų naivumo.
Jei šeimininkas spirtų į snukutį,
Jie kaltintų save, nusigraužtų uodegą
Iš sutrikimo…
– Ką aš padariau…
Atvirukas
Mano sesuo prieš 10 metų
„Facebook“ paskyroj
Po Billo Murray nuotrauka rašė:
„Jei mėgstat klasikinį kiną,
o jūsų mėgstamiausias rašytojas kosmonautas Vonnegutas,
girtuoklis Bukowskis ar bomžas Kerouacas,
tai sveikinu: galit drąsiai save vadinti
neformalais.“
Sukasi kino juosta…
Klaidžioju nišiniame nespalvotame fone,
Drožiu gatvėmis – pirmyn atgal.
Atodūsis. Visai kaip sesuo.
Bičo plaukai ilgesni nei mano.
Atodūsis. Visai kaip sesuo.
Paklausau introvertiško roko,
Albumas „Pelenynas“,
Gitaros stygos aistringai išplėšia
Vardus.
Hesiodas. Solonas. Herodas.
Pasiskolinu Vonnegutą,
Bukowskį ir Kerouacą.
Gaunu atviruką:
Sveikinu,
neformale.
Pirmas bučinys
Žaliakalny tris kartus sustoju ant laiptų.
Tarpukario miesto stogai laiko lietų,
O tu laikai cigaretę. Suraukiu nosį,
Pasikaišau sijoną, atidengiu kelius.
Dažau plaukus – tau patinka tamsiaplaukės,
O šviesios garbanos vis primena,
Kad per daug kalbu.
Nusivedęs prie nepažįstamo namo,
Suskilusio lietvamzdžio, po langais
Melsvom užuolaidom
Kalbėjai apie nieką, o aš jį priėmiau,
Nes bijojau išgąsdinti tylą.
Funikulierius aukštyn žemyn –
Mano širdis sėdint ant tavo kelių.
Dangus plyšo ir mes šlapi bėgam
Per Laisvę,
Slepiamės nuo žmonių,
Vis bandai prisidegti cigaretę,
Nusivedi ant stogo – rodai pasaulį,
Nešioji ant rankų, o man tik keturiolika,
Bet aš žinau daugiau nei tu.
Šviesios garbanos?..
Pasaulis po kojom…
Bučiavai, graibei negrabiais pirštais,
O aš pamiršau užsimerkti.
Tavo veidas, seilėtos lūpos, dygstanti barzda,
Užmerktų akių mėlis.
Plaukiantys Žaliakalnio stogai.
Ugnie, sek paskui mane (Lorą Palmer prisimenant)
Vasaris mėnuo be Dievo,
Miršta viskas, kuo tikėjau sausį,
Nuoga prieš visą miestą,
Tikiuosi, kad sukūriau kažką tikra…
Kai nusileis užuolaidos,
Vienarankis man atneš gėlių,
Pasiųs bučinį už pasirodymą
Lyg iš sapno…
Aš nusigremšiu grimą,
Šausiu dozę, toliau keliausiu.
Sutiksiu save iš vakar vakaro,
Pasakysiu, kad aplankys vienarankis,
Atneš gėlių, pasiųs bučinį.
Šausiu dozę, keliausiu toliau,
Sutiksiu save.
Scenos užuolaidos nusileis,
O aš atgimsiu.
Nuoga prieš visą miestą
Iškeiksiu sausio viltis,
Sukalbėsiu rožančių,
Lauksiu vasario –
Mėnesio be Dievo.
