Arianos Reines rožės

 

Niujorkas – mano katinas, juokais perfrazuodama Joną Meką pagalvoju vykdama į šį miestą. Man jis – tikrai ne šuo. Niekada nebuvo nei poreikio ten leisti šaknis (iš būtinybės kaip Mekui), nei nenugalimo troškimo. Kaip kuo tikriausias katinas mano akiratyje jis pasirodo tik kada ne kada, atitipena draugingai iškėlęs uodegą, pasiglausto ir dingsta nė nespėjus mirktelti. Kartais jis atklysta kietai sukąstuose nasriukuose nešinas pele kaip didžiausia dovana, kad nesumanyčiau slankioti be tikslo tose betono džiunglėse.

Viena iš Niujorko dovanų yra poezijos skaitymai. Kur nors bažnyčioje arba senutėlaitėje kavinėje. Atrodo, poezija ten, kaip ir pats Brodvėjus, niekada nesibaigia. Bet kurią dieną ir valandą vis tiek kas nors kur nors skaitys eilėraščius. Už patį miestą mane gal net labiau žavi vadinamoji Niujorko poetinė mokykla, kuri, niekada neturėjusi formalios apibrėžties, sugebėjo išauginti net keletą kartų (sakykime, tris) poetų ir iki pat šiol tebėra milžiniškas įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniams poetams ir poezijos mylėtojams. Turėdami bene vienintelį moto – į nieką nežiūrėti per daug rimtai, Niujorko poetai kuo rimčiausiai žiūrėjo į vienui vieną dalyką – buvimą poetu (-e). Poezija jiems buvo ne šiaip sau koks užsiėmimas, o tikrasis gyvenimo būdas, lyg įsitraukimas į kokią gangsterių grupuotę ar sektą. Kelio atgal nėra. Dėl to ir jų poezija primena tarsi paprastą pasivaikščiojimą po miestą: ėjau Penktąja, pasukau kažkur kitur, sustojau prie kiosko, sutikau tą ir aną, surūkėm po cigaretę, tada ėjau toliau, išgėriau kolos. Ir ką? Kodėl tai turėtų būti įdomu? Ogi labai paprasta – supratimas per mėgavimąsi. „Jeigu mėgaujiesi, vadinasi, supranti“, – pasakytų Gertrude Stein.

Vieną vėlyvo pavasario dieną, Centriniame parke žydint milijonams geltonų tulpių, ėjau į Arianos Reines poezijos knygos „Rožė“ (The Rose) skaitymus. Sausakimšoje galerijos „Fleiss-Vallois“ salėje Madisono aveniu tuomet eksponuotos 50 niekur iki šiol nerodytų Leonoros Carrington miniatiūrų: raudonu ir juodu pieštuku apmesti eskizai, vaizduojantys sparnuotus arklius, nuogas moteris, portretai, vėliau tikriausiai persikėlę į garsiuosius siurrealistės darbus – keistoko ir ne itin svetingo „karnavalo“ paveikslus, alsuojančius paslapties, sapno ir mirties virsmais. Per klausytojų rankas buteliuke keliavo Marissos Zappas knygai sukurtas kvapas, derinantis jūrų dumblių koncentratą su rožių esencija. Kai knygos autorė Ariana Reines skaitymus pradėjo eilėraščiu „Mirties pimpalas pats didžiausias“ (Death has the biggest dick of all): „Turbūt priežastis, kodėl moteris vis dar taip traukia velnias / visada trauks, yra ta, kad jis iškrušo mus / Pačioj pradžioj, / Idant užneštų gyvenimą ant šios žemės“, man kažkodėl „pakvipo“ Niujorko mokyklos estetika, nes vulgarokas tiesmukumas prišaukė Eileen Myles eilėraščio pradžią „Aš velnio pimpalu žaidžiu / lyg pieštuku“…

Ir iš tikrųjų Arianos kūryboje jaučiamas neįmantrus niujorkietiškas kasdieniškumas: štai pasakojama, kaip elektroninis receptas, skirtas vaistams nuo šlapimo takų infekcijos įsigyti, nusiunčiamas į jau uždarytą vaistinę, bet poetė šiam „įvykiui“ suteikia savito intertekstinio gylio: „Skausmas / Pilve. Nereikia man tų / Vaistų. Užmigau / „Painiavoje“ – kaip / Pasakytų Frankas.“ Šia „painiava“ (įvardijama neįprastu anglišku žodžiu quandariness) Ariana tarsi atlieka nedidelį reveransą Frankui O’Harai ir jo eilėraščiui apie dieną, kai mirė Billie Holliday. Tame pačiame eilėraštyje poetė kelis kartus mini „Mirties valandas“ (Les hueres mortes), siejamas su Dorotheos Tanning paveikslų serija „Insomnies“, kurioje atskleidžiamos sunkios nakties būsenos, animalistinės ir moteriško prado formos su smurto ir erotinėmis užuominomis.

Taip, Reines nevengia rašyti seksualiai, dažnai erotiškai: „Visur skraido sparnuotos sėklos / Medžiai kvepia sperma.“ Galima teigti, kad Arianos knyga sudaryta iš kūnų – mitologinių, istorinių ir dabarties. Kūnų, kurie sielvartauja, kenčia, mylisi. Kūniškumas Arianai yra tarsi instrumentas, per kurį ji pažįsta pasaulį. „Rožės“ pasaulis – rožės kaip simbolio apnuoginimas, nutraukiant nuo jos romantikos ir suabsoliutinto moteriško grožio apvalkalą, paneigiant lyčiai primestas normas. „Ariana, kodėl tau neparašius apie ką nors gražaus, pavyzdžiui, apie gėles?“ – tokį pasiūlymą autorė išgirdo iš vieno iš buvusių partnerių mamos, leidžiančios suprasti, kad ji rašo kažkaip negražiai. Tai ir buvęs „Rožės“ įkvėpimas…

Ak, tos poetės ir gėlės! Kažkur skaičiau, esą vilkdalgis priklauso Louise Glück, o aguonos, – taip, tos „mažosios, liepsnelės nelabosios“ iš „Aguonų liepą“, – Sylviai Plath. Dar pridėčiau, kad rugiagėlės tikriausiai atitektų Maggie Nelson, o rožės… Rožės (nepyk, Gertrude Stein) priklauso Arianai. Panūdau šiek tiek pasikapstyti po Arianos rožyną. Po skaitymų sutarėme susirašyti. Toliau – mūsų rašytinių pokalbių išklotinė.

 

Miglė Domašiūtė

 

 

– Ką norėtum, kad skaitytojai išgirstų tavo kūryboje?

– Man atrodo, kad yra jausmas, kuris ir yra „ta poezija“, suprantama be žodžių. Tai kaip koks elektromagnetinis virpesys. Tiesiog jauti tai. Noriu patirti tokį jausmą savo gyvenime ir tikiuosi, kad skaitytojai atras jį bent kai kuriuose mano eilėraščiuose.

– Kartą save pavadinai Niujorko mokyklos produktu. Ką tai reiškia? Kaip tu žiūri į savo pirmtakus?

– Jaučiuosi esanti Niujorko mokyklos studentė. Atvykau į Niujorką, kad tapčiau poete, septyniolikos. Kennethas Kochas buvo mano mokytojas ir nors, manau, ne itin mane mėgo, padarė man didžiulę įtaką. Poete, sakyčiau, tapau Paulo Violi dėka. Antrosios kartos Niujorko mokyklos poetai man žymiai artimesni nei mano pačios šeima. Jie pasauliui parodė, kad eilėraščiai turi stebinti ir jaudinti. Eilėraštis neturėtų būti nuspėjamas, negali leisti nutuokti, kas nutiks. Kaip asmenybė turiu šiokių tokių trūkumų, polinkį į dramatizmą, bet Niujorko mokyklos poezija mane šiek tiek apramina ir subalansuoja.

– Skaitydama ir vėliau versdama tavo poemą „Tiesa arba pasekmės“ (žr. „Š. A.“, 2025.VI.6)vaizdavausi tave kaip stovinčią prie poetinio DJ pulto ir remiksuojančią O’Harą. Ar manai, kad eilėraščiai kalbasi tarpusavyje?

– Taip, manau, eilėraščiai kalbasi, kaip ir tarpusavyje kalbasi net skirtingų epochų poetai. Žinoma, buvau skaičiusi OʼHaros „Tikrą pasakojimą apie pasikalbėjimą su saule Ugnies saloje“ (liet. vertimą žr.: „Literatūra ir menas“, 2021.IX.10, vert. M. Burokas) prieš savuosius potyrius su Saule ir net neįžvelgiau panašumo, kol užrašiau visą eilėraštį. O’Hara savo kūrinyje mini Majakovskį, kuris dar prieš jį aprašė savo pokalbį su saule. Taigi, esu tikra, kad eilėraščiai kalbasi net daugiau, nei mes įsivaizduojame.

– Man patinka, kad tavo rožė nevisiškai graži. Ji nekanoniška, prie jos dar glaudžiasi kitos jausenos – netektis, išdavystė, troškimas, aistra. Iš kur kyla rožės daugialypiškumas?

– Net nežinau, manau, rožė reprezentuoja tai, kas mistiška. Man patinka metaforos ar vaizdiniai, kurie yra perkrauti, visur matomi, – kažkokiu būdu jie pasidaro nepažinūs. Karvė, Liūtas, Širdis, Smėlis, Veidrodis, Kraujas, Rožė…

– „Rožėje“ daug kalbi apie Medėją. Kodėl tau ji įdomi? Viename iš Medėjai skirtų eilėraščių sakai: „lyg voverė / apsivalanti riešutą / nuplaunu savo žodį / gerdama iš laistymo žarnos / raštuotos gyvatės / purvu trenkiančios / apvalau pasaulį.“ Voverę ar burundukę tavo kūryboje esu aptikusi ne vieną kartą. Kokią emociją sieji su šiuo gyvūnu?

– Man labai patinka scena su voverėmis Walto Disney’aus animaciniame filmuke „Kalavijas akmenyje“. Aš tapatinuosi su visomis trimis tos scenos voverėmis. O Medėja prisimenama kaip pabaisa ir siaubingiausia motina, kuri istorijos tėkmėje veikia kaip įspėjimas, ką gali padaryti sužeista arba supykusi moteris. Manau, kad jos galia yra žymiai daugiasluoksniškesnė, o pasakojimas apie jos skausmą ir žiaurumą iki šiol nebuvo tinkamai užrašytas, atvaizduotas, suvoktas, priimtas. Kai rašiau „Rožę“, domėjausi įvairiomis Medėjos interpretacijomis. Jos istorija kilusi iš ten, kur geografiškai dabar yra Sakartvelas. Taip, kaip ji suvokiama ten, skiriasi nuo to, kokią ją kūrė graikai ar vakariečiai. Sakartvele niekas nepatikėtų, kad Medėja nužudė savo vaikus.

– Tavo poezija kartais apibūdinama kaip kalbėjimas apie tabu. Manai, kad kalbėti tiesą apie moterį vis dar yra tabu?

– Galbūt, iš dalies. Man labai keista, bet kartu ir nuostabu, kad tai, kas iš tiesų apibūdina moters esmę, tebėra subjaurota ir iškreipta paslaptis.

– Paskutinį eilėraštį knygoje pavadinai „Gėlės teorija“. Jis toks įtraukus ir toks ilgas, lyg skaitytum liturginio maldyno ištrauką. Jame atveri daugybę balsų. Visada galvoju, koks nuostabus dalykas yra vykęs poeto „išėjimas“ iš eilėraščio. Kaip susiklostė šio eilėraščio pabaiga, kurioje didžiosiomis raidėmis rašai: „ĮKRENTI / ŽEMĖN / IŠSISKLEIDI“? Ko reikia, kad ne tik išsiskleistume, bet ir žydėtume?

– Sutinku, jog tai, kaip poetams (-ėms) pavyksta užbaigti eilėraščius, yra vienas iš žavingiausių dalykų. Žinoti, kaip užbaigti! „Gėlės teorija“ mane užklupo visai netikėtai. Kai jį skaitau, kūną užplūsta karštis ir šiurpuliukai, kartais net apsiverkiu. Baiminausi dėl pabaigos. Ši pabaiga optimistiškiausia iš visų kada mano sukurtų. Ji pranoksta mane. Kaip ir rožė, tikriausiai. Tai mano siekiamybė. Aš tikrai manau, kad visiems mums skirta žydėti, bet nepaprastai sunku to siekti, kai esi priversta apsimetinėti, jog to visai nenori, arba bijai, kad būsi teisiama, arba nenori palikti tų, kurie kenčia, nes su jais sieja bendrystė. Aš noriu pražysti ir atsiverti. Tai dar neįvyko. Bet pripažįstu, kad to noriu.

– Viename savo instagramo įraše sakei, kad „viskas, baigiu su ta sumauta poezija“. Ar tai tiesa?

– Tik juokavau. Ten anonsavau vieną interviu, kuriame su jo autore juokėmės iš mano gebėjimo reklamuoti automobilius. Taip, jaučiu nemažai nerimo dėl knygų leidybos ir dėl profesinių dalykų – kaip išgyventi būnant menininke, bet tada, manau, buvau tiesiog pavargusi, per vienus metus išleidusi dvi knygas. Tiesą sakant, nepažįstu nė vieno rašytojo, kuris, ištiktas krizės, nefantazuoja, kad ims ir viską mes. Aš visada rašysiu poeziją, net jei tektų reklamuoti automobilius, o tuo tikrai abejoju, bet niekada nebūsiu ne poetė.