Nicoletta Verna: „Šiame romane nėra nieko tikro, bet nėra ir nieko išgalvoto“

 

Apie rašymo aistrą, kūryboje gvildenamas temas ir romaną „Stiklo dienos“, Italijoje pavadintą metų literatūriniu įvykiu ir pelniusį ne vieną apdovanojimą, rašytoją NICOLETTĄ VERNĄ klausinėjo italų grožinės literatūros vertėja Rasa Di Pasquale.

 

– Mieloji Nicoletta, universitete studijavai komunikacijos mokslus, jau daug metų dirbi leidybos srityje. Kada gimė aistra rašyti? Ar kas nors pastūmėjo pasirinkti rašytojos kelią?

– Rašau nuo pat mažumės, rašymas visuomet buvo pati didžiausia mano aistra. Tačiau tik suaugusi „sutramdžiau“ instinktą, kad rašydama galėčiau pasitelkti ir techniką. Kad galėčiau kalbėti ne tik sau, bet ir kitiems. Debiutavau būdama keturiasdešimt penkerių, taip sakant, nesiskubinau!

– Kokios rašytojos ir kokie rašytojai padarė didžiausią įtaką tavo kūrybai? Galbūt turi savo mėgstamiausią autorę arba autorių?

– Be jokios abejonės, tai Elsa Morantė. Pirmą kartą perskaičiau šios rašytojos romaną „Istorija“, kai buvau labai jauna, bėgant metams ir vėl vis paimdavau jį į rankas. Tas romanas neaprėpiamas, be to, jis labiausiai ir įkvėpė parašyti „Stiklo dienas“. Romanas „Istorija“ įrodo, kaip literatūra gali padėti suvokti ir prasismelkti į gėdingiausius istorijos puslapius.

– Ar pradedantiesiems rašytojams Italijoje sunku rasti leidėją? Kokia tavo pačios patirtis?

– Manau, kad nelengva, bet taip pat tikiu, kad sukaupus ryžtą ir valią įmanoma. Man pasisekė: dalyvavau be galo svarbiame pradedantiesiems rašytojams Italo Calvino premijos konkurse ir patekau į finalinį dešimtuką. Tada leidykla „Einaudi“ pateikė pasiūlymą.

– Kokias temas gvildeni savo kūryboje?

– Man labai įdomu gilintis į žmogaus sielos įtrūkius, gelmes, trapumą. Man labiau rūpi pralaimėjimai, o ne pergalės, klaidos, o ne pasisekimai, nes, mano galva, būtent tai mus nusako kaip žmones. Pagrindinė mano pirmojo romano [„Jausmų vertė“ (Il valore affettivo, 2021)] tema – kaltės jausmas, o „Stiklo dienų“ – žiaurumas kaip žmogaus būtinybė.

– Romanas „Stiklo dienos“ sulaukė didžiulio pasisekimo, Italijoje pelnė daugybę apdovanojimų, už jį tau skirta Europos Sąjungos literatūros premija. Ar tikėjaisi tokio plataus pripažinimo? Ką tau reiškia ši sėkmė?

– Tikrai nelaukiau tokio pasisekimo ir ypač tokio skaitytojų dėmesio. Esu be galo laiminga, tai įrodo, kad Pasipriešinimas, Italijos ir Europos demokratijos šaknys, gimusios kovojant prieš nacizmą ir fašizmą, tebėra daugybei žmonių labai svarbi ir reikšminga tema.

– Romano veiksmas vyksta fašizmo laikais. Kodėl ir šiandien literatūroje svarbu atsigręžti į istoriją?

– Kaip teigė Aristotelis, istorikai turi pasakoti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, o poetai – apie tai, kas galėtų įvykti. Siekdama pavaizduoti universalius dalykus, literatūra gali būti naudinga kaip priemonė suvokti istorinę atmintį, ją perduoti ir išsaugoti, nes literatūroje pasakojama apie mažus įvykius, kuriuose daugybė žmonių gali atpažinti save. Prisiminti ir suprasti.

– Skaitant „Stiklo dienas“ susidarė įspūdis, tarsi būčiau pasinėrusi į neorealizmo literatūrą. Ar tokia interpretacija teisinga?

– Savaime suprantama, neprilygstu didiesiems neorealizmo literatūros meistrams, bet jie išties mane įkvėpė pasirinkti socialines ir istorines temas, sutelkti dėmesį į individo traumą kaip kolektyvinės tragedijos atspindį.

– Romane susipina dviejų labai skirtingų pasakotojų – moterų – balsai. Kodėl?

– Norėjau atskleisti įvykius iš dviejų skirtingų ir kone veidrodinių perspektyvų. Redenta įkūnija krikščioniško gailestingumo ir atjautos vertybes, o Iris – nepalenkiama moteris, ji simbolizuoja drąsą ir nepriklausomybę. Tačiau jų abiejų laukia vienodas likimas. Paženklintas žiaurumų, bet žadantis ir išsigelbėjimą.

– Stiklas, ko gero, yra žiauriausias romano veikėjas. Kodėl nusprendei šio veikėjo pravardę panaudoti ir romano pavadinime?

– Stiklas simbolizuoja žiaurumą. Kadangi pagrindinė romano tema – žiaurumas, tai reikėjo paminėti Stiklą jau pavadinime. Stiklas mums primena, kad blogis kaip absoliutus konceptas egzistuoja. Stiklas vieną pusę smarkiai palaikantis, stereotipiškas, paviršutiniškas veikėjas. Literatūroje iš daugybės stereotipų galima sukurti topą. Man reikėjo kraštutinumo, bedugnės, kažko perdėto. Stiklas yra tam tikras simbolis, bet sykiu ir labai realistiškas veikėjas.

– Knygos pabaigoje esančiose pastabose nurodai: „Šiame romane nėra nieko tikro, bet nėra ir nieko išgalvoto.“ Ar galėtum paaiškinti šiuos žodžius kiek plačiau?

– Romane gilinamasi į tai, kas nutinka, kai didžioji Istorija įsiveržia į mažus eilinių, paprastų žmonių gyvenimus. Papasakota istorija yra išgalvota, bet istorinis kontekstas – tikras. Pasinėrusi į kasdienį mažo miestelio kaip Kastrokaras gyvenimą turėjau suvokti, ką jo žmonės veikia, kuo tiki, kokie jų papročiai, folkloras. Tik gerai pažinusi istorinį ir socialinį audinį galėjau kurti fikciją, visuomet kreipdama dėmesį į tai, kad didžioji Istorija neprasiskverbtų į pagrindinę siužeto liniją ir jos nepaveiktų.

– Baigdama pokalbį norėčiau paklausti, galbūt jau rašai naują knygą. Jeigu taip, gal gali atskleisti apie ką.

– Ir toliau noriu rašyti istorinėmis temomis, bet kiek lengviau. Šiuo metu rašau romaną vaikams, kurio veiksmas taip pat vyksta Pasipriešinimo laikais. Taigi tos pačios temos, bet papasakotos su kitokiu nusiteikimu ir kitokiu balsu.

– Ačiū iš širdies.

 

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba