Angelų dalis

 

Šiandien paskutinė diena, kai esu savo sėklidžių savininkas. Galbūt.

Ar yra galas šiai nesibaigiančiai, amžinai liepsnojančiai, visus gražius ir prasmingus, ir amžinus, ir dvasingus dalykus ryjančiai ugniai? Dar neprasidėjus paauglystei, dar neišblėsus vaikiškam akių žvilgsniui, pajutau didžiulį norą pamatyti savo atvaizdą kitame žmoguje. Tas žmogus dėstė anglų kalbą.

Kontrolinių lapai, uždavinynų kampai, sąsiuviniai ir delnai buvo išmarginti įvairiausiomis širdelėmis.

Bręstant šį elgesį pakeitė maištavimas. Suprastėję pažymiai, atsikalbinėjimai, vėlavimai. Buvo siekiama vieno dalyko – dėmesio. Ar jo gavau? Taip. Bet ne tokio, kokio tikėjausi. Tačiau tai tik pirmas gana infantilios ir be atsako likusios ugnies epizodas. Jų būta ir daugiau. Vėliau pažinau kitą, pamatinę ugnies savybę – ugnis nesirenka. Vyliausi, kad dėl mano keisto, sužadinto potraukio kaltos didelės krūtys. Kažkokia keista, latentinė fiksacija. Deja, tai nėra tiesa. Pradėjau jausti potraukį ir asmenims be didelių krūtų. Akims, plaukams, ūsams, klubams, pėdoms, liauniems ir storiems, trumpiems ir ilgiems pirštams. Šypsenoms.

Visi šie vaizdiniai blaškė mano šaltą protą, trukdė rimtį ir atsidėjimą darbui. Atsisakiau tikėti, kad tokia yra mano prigimtis. Atsisakau tikėti, kad tokia yra visuotinė žmogaus prigimtis. Ar gali būti, kad visa tai yra melas? Kad kažkuriuo metu blogio jėgos įtikino šviesiausius žmonijos protus, jog seksualumas nėra gėdingas? Ar įmanoma, kad egzistuoja visuotinis sąmokslas prieš žmogų?

Nesu toks stiprus kaip Onanas, tad į mišką gyventi netrauksiu. Reikia imtis veiksmų.

Praleidžiu ilgus ir gūsingus žiemos vakarus bibliotekoje. Saulėtais ir galimybių kupinais vasaros vakarais skaitau, tyrinėju, žymiuosi įvairias pastabas. Tardau istoriją. Netikėto nušvitimo – eurekos momento nėra. Supratimas ateina palengva, sintezuojant viso pasaulio išmintį. Galiausiai suprantu visuotinės degradacijos priežastį. Mane apsėdusi manija ar virusas yra tik šio įsišaknijusio ir seno, visuotinai paplitusio ir beveik nekvestionuojamo melo vaisius. Šio melo gimimo data – 1859 metai. Šio melo tėvas – Charlesas Darwinas.

Darwino tezės negali būti tiesa. Žmogus nėra tik evoliucijos produktas. Svarbiausias dalykas nėra išlikimas ar giminės pratęsimas. Kelno katedra, Čiurlionio muzika, mažųjų olandų tapyba, Pasolini kinas. Aš atsisakau tikėti, kad šie ir kiti prasmingi dalykai slepia tik rūšies tąsą. (kovoje nesu vienišas. Jau vien lietuviškas pavadinimo On the Origin of Species vertimas sufleruoja, kad yra bendražygių. Kitaip nepaaiškinsi lietuviškame pavadinime – „Rūšių atsiradimas“ – atsiradusios sangrąžos dalelytės. Juk pamatinė Darwino tezė – rūšys ne atsiranda, o yra formuojamos profaniško viską apimančio ir visa matančio proceso. Nesunku suprasti, kodėl vertėjai atsisakė ištikimesnės sąvokos – ištakos. Moralus žmogus negali pritarti šiai nesibaigiančiai Žemę apimančiai seksualinio žodyno plėtrai – žiotys, iškyšuliai, kalnagūbriai ir panašiai.) Atsisakau.

Tad kaip paneigti Darwiną? Moksliškai. Surasti empirinius pavyzdžius, neatitinkančius jo teorijos. Darwino tezė: visos gyvybės prasmė Žemėje yra rūšies pratęsimas. Natūraliosios atrankos būdu pageidaujamos ir išlikimo šansą padidinančios kūno ir elgesio savybės perduodamos ainiams. Šių savybių efektyvumą garantuoja kova. Kova tarp patinų. Neapsigaukime – tarp žmonių ši kova, nors įvairiausiomis kaukėmis slepiama, yra išlikusi.

Paneigti evoliucijos teoriją nėra paprasta. Turiu surasti moteriškosios lyties atstovę, kuri pasirinktų mane sueičiai be jokių mano asmens inspiruotų iniciacijos ir gundymo ženklų. Konkrečių rezultatų ši metodologija kol kas nedavė. Taip, esu sulaukęs kelių pasiūlymų užsukti vakare į svečius degustuoti makaronų arba padėti surinkti naują „Ikėjos“ spintą ir intuicija man sakė, kad šie pasiūlymai iš tikrųjų buvo dingstis užsiimti kita veikla, bet sąžiningai perkratęs atmintyje visas susipažinimo aplinkybes visgi turėjau pripažinti, kad visada būta retrospektyviai pastebėto, nevalingo komplimento ar pusiau koordinuoto atsidūrimo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kitaip tariant, iš istorijos ir vietinio konteksto ateinantis Darwino inspiruotas, bet nenatūralus dresavimas vienu ar kitu būdu rasdavo išėjimą pro šalto proto vartus.

Šį vakarą einu į barą. Šį vakarą arba prarandu nekaltybę, arba sversiu keliais šimtais gramų mažiau. Vienu ar kitu būdu įrodysiu, kad Darwinas klydo.

Leidžiuosi laiptais į prikvėpuotą baro erdvę. Šią vietą pasirinkau neatsitiktinai – vienas bičiulis minėjo, kad čia renkasi daug akademikų. O kadangi akademikai garsėja seksualine frustracija, galbūt, nors ir mažai tikėtina, potencialiai įvyksianti sueitis bus naudinga ne tik man.

Bare, kaip ir tikėjausi, prietema. Lemputės paslėptos sienų duobutėse. Tad nors jų daug, šviesa nėra stipri, ir žmonių veidai, bent jau kol kas, atrodo intelektualiai. Tai sakau, nes laiptų apačioje stovi veidrodis. Įžengiu į patalpą giliau. Ieškau būsimos sėdėjimo vietos. Privalu kuo mažiau kristi į akis. Baras ir klientūra po kairei. Dešinėje – rūkymo kambarys. Besižvalgydamas prasilenkiu su valytoja. Neaukšta, bet įdomaus veido moteris. Pamačiusi mane ji nusišypso. Ne nuolankiai ir patikliai, bet šypsena, kurią lydi savimi pasitikintis, šviesą spinduliuojantis ir malonus žvilgsnis. Vos susilaikau neatsakęs tuo pačiu! Greitai nubėgu į tolimiausią baro kampą. Vos nepadariau kritinės metodologinės klaidos. Reikia elgtis atsargiau. Nors žinau, kad ilgoje perspektyvoje viskas bus gerai, kažkaip nesinori atsisveikinti. Patys žinote su kuo.

Prieš sėdant reikia apsispręsti. Galimybės dvi – arba sėsti prie baro, arba prie staliuko. Atidžiai įsižiūrėjęs, gebu išskirti dvi klientų rūšis. Pirmoji, gausesnė, sėdi prie staliukų. Dominuoja vyrai. Pasiturintys – stalai nukrauti gėrimais ir maistu, šalia sėdinčios damos išsipusčiusios, su giliomis iškirptėmis. Kai jos juokiasi – galvos užverstos. Vargiai akademikai. Kontingentas prie baro – ne toks gausus. Gėrimai prastesni. Namų vynas ir šviesus alus. Baras stačiakampio formos, tad pasirenku tolimiausią, kairį kampą. Eidamas žvalgausi. Stengiuosi ką nors išgirsti. Žmonės po dešinei, prie staliukų, garsiai kvatoja, keikiasi, geria ir ėda. Dominuoja vienas balsas. Vienas Tipas su turkiškais agurkais išmargintais juodais marškiniais įnirtingai pasakoja. Kažką apie puikias moteris ir netikusius vyrus, geopolitiką, šiferio vogimą, verslą Kirgizstane. Pasakoja apie tai, kaip viskas yra ir bus blogai.

Sėdintys prie baro kalbasi mažiau pakeltu tonu. Intymiau.

Situacija prasta. Nė vieno žmogaus, kuriam galėčiau būti įdomus. Nė vieno žmogaus, su kuriuo yra realių šansų prarasti nekaltybę.

Netikėtai laiptais nusileidžia Ji. Stora juoda pūkinė striukė, megzta balta kepurė su bumbulu viršuje, neprašmatnūs, bet iš pažiūros patogūs auliniai batai. Pasikabina lauko rūbus ant kabyklos, apžvelgia barą ir – o! – pradeda artėti link manęs. Ji atsisėda netoliese. Jos atvykimo niekas, be manęs, nepastebi. Ji užsisako viskio – geras, kaip ir aš. Po pirmo gurkšnio – nesusiraukia. Pagarba. Šie trivialūs ragavimo ypatumai atkreipia tik mano dėmesį, o štai kitas jos veiksmas pertraukia visų bare esančiųjų linksmą rimtį. Ji išsitraukia knygą.

Knyga nei nauja, nei labai sena. Nors nė vienas lankytojas nenutraukia savo šnekos, klegėjimas ir juokas skamba kaip ir prieš tai, erdvės temperatūra kyla. Gerai matau paslapčiomis mėtomus žvilgsnius. Atrodo, kad tų žvilgsnių sudėtinė jėga bando bent akimirkai pakelti knygos viršelį ir nuraminti susikaupusį smalsumą. Bet stebuklo neįvyksta.

Stengiuosi į ją žvelgti taip, kad mūsų akys nesusitiktų. Negaliu leisti, kad instinktas paimtų viršų, ir nusišypsoti. Kai tik pamatau, kad jos veidas sukasi į mano pusę, nusisuku.

Tyrinėdamas savo batų raištelių spalvą (tamsiai ruda) girdžiu, kaip kyla balsų tonas. Netrukus išgirstu ir prasidėjusį apsižodžiavimą. Lankytojų daugumą turbūt sudaro ūkininkai. Tarp besisvaidomų frazių dažniausiai girdžiu tokius epitetus kaip „provincialus šūdas“ arba „postmodernus mėšlas“. Skaitytojai šie ginčai nėra svarbūs. Ji įsigilinusi į knygą. Staiga pakelia galvą. Pastato stiklinę ant atverstos knygos ir nueina link laiptų.

Kitų lankytojų pamirštas Tipas atsistoja. Prisiartina prie baro, kažką sušnabžda barmenui. Įkiša į jo marškinių kišenę keletą kupiūrų. Po akimirkos kampuose kabančiuose televizorių ekranuose pradedamas transliuoti kanalas, rodantis dešimtojo dešimtmečio vaizdo klipus. Pirmas klipas – „Boney M“ išstypėliai.

Kompanija prie baro to toleruoti negali. Į darbą paleidžiamos rankos. Stebinantis vaizdas. Viena mergina iš akademikų būrelio, įvaldžiusi džiudžicu kovos meną, vieną po kitos laužo priešininkų rankas. Iš kumščių mišrainės išlenda Tipas. Kadangi sėdžiu prie baro, turbūt mano, kad ir aš priklausau priešininkų kompanijai.

Mėgstu apie save galvoti kaip apie drąsų ir garbingą vyrą, bet pradeda drebėti kojos. Susigūžiu. Tačiau Tipas sustoja toliau nuo manęs. Akies kampu stebiu jį. Pasirausęs dešinėje kelnių kišenėje, kažką išsitraukia. Laiko kumštyje. Prieina prie Skaitytojos kėdės. Iškelia ranką virš Skaitytojos stiklinės. Kažką įmeta į jos viskį. Pasišalina. Dingsta tarp besimušančiųjų. Tarsi nematomas. Niekas prie jo nesikabina. Paskutinį kartą pamatau jo marškinių lopą prie laiptų. Neaišku, kur pasuko – į rūkomąjį ar tualetan. Matau laiptais besileidžiančią Skaitytoją. Ką daryti? Perspėti, kad negertų užnuodyto viskio? Tai, žinoma, atrodys kaip mano suinteresuotumas ją užkalbinti. Susipažinti. Netinka.

Gėrimo išpilti taip pat negaliu. Kas nors pakvies valytoją, tolesnio santykio su ja megzti negalima. Nesusilaikęs nusišypsosiu. Telieka viena išeitis.

Pribėgu prie Skaitytojos staliuko. Viskio spalva nepakitusi. Vienu mauku išgeriu. Esama keisto poskonio. Šprotai. Rodos, jaučiuosi gerai. Apžiūriu erdvę. Rietynės toliau vyksta. Kol pastoviu ant kojų ir kol neužkalbino Skaitytoja, ir kol neapkaltino barmenas, kad geriu svetimus gėrimus, ir kol negavau į galvą, reikia greičiau judintis. Keli žingsniai į priekį. Keli žingsniai atgal. Koordinacija normali. Eidamas link laiptų užmetu akį į televizorių. Ten taip gražiai šoka žmonės. Ten gražiai dainuoja. Apie kažkokį žavų slavių numylėtinį. Matau, kaip šilti spinduliai varva iš už televizoriaus rėmų. Jaučiu, kaip aistringas vyro šokis įsispaudžia į mano akių vokus. Susigraudinu. Atsiranda sunkis kojose. Pradedu svirduliuoti. Kažką veblenti. Iš burnos pradeda virsti keisti žodžiai:

– Į visas keturias žemės puses, – posmo neužbaigiu.

Besiriejantieji nustoja pliektis. Dauguma pribėga prie manęs. Prispaudžia ant grindų. Girdžiu plėšomas knygas. Atrodo, kad lapų skaičius begalinis. Esu pakeliamas nuo žemės. Vyniojamas į lapus. Kaip vobla. Arba mumija. Visi ratu apsupę mane.

Neapvyniotas popieriumi lieka tik mano veidas. Prieina Skaitytoja. Rankose laiko savo skaitytą knygą. Išplėšia kelis lapus. Prieš užvyniojant akis, pamatau knygos viršelį.

 

Atsimerkiu tamsoje. Bandau pajudėti, bet girdžiu tik popieriaus šiugždesį. Grindys šaltos. Baisiai stiprus, priplėkęs tabako kvapas. Ar tai ir yra pragaras? Amžinybę skęsti dūmuose? Ir būti tik su savo mintimis? Turbūt taip. Tai reiškia, kad nesupratome Berkeley. Šis didis airių vyskupas nesivėlė į XVIII amžiaus epistemologinės filosofijos diskusijas, o aprašė rojų. Rojus – tai būti mąstomam Dievo. Pragaras – tai nesibaigianti savirefleksija. Tik dabar suprantu dažniausiai klaidingai interpretuojamą jo išmintį – būti reiškia būti suvoktam. Čia, žinoma, kaltas britiškos dvasios polinkis į empirizmą. Tačiau nepaisant klaidingo istorinio hermeneutinio konteksto, kuomet mąstome apie XVIII amžiaus percipi sąvokos filosofemines konotacijas, ar neatsiranda paradoksas, savotiška aporija…

Minties eigą nutraukia netikėtas šiek tiek girgždančiu, bet iš principo maloniu balsu užduotas klausimas:

– Ar turi ugnies?