●
Eduardas Aivaras (tikr. Aivars Eipurs, g. 1956) – latvių poetas postmodernistas. Išleido dešimt poezijos rinkinių ir tris trumposios prozos knygas (poezijos autorius būna Eduardas Aivaras, o prozos – Aivaras Eipuras). Jo kūriniai žavi lakoniškų formų paieška. Aivaro sugalvotas žanras minimos ir ilgų antraščių eilėraščiai – naujovė šiuolaikinėje latvių literatūroje.
Šįmet Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidykla „Hieronymus“ išleis Aivaro poezijos rinkinį „Eilėraščių remontas“.
Laiškanešys jau nebebeldžia
Eilėraštis įslysta pro durų apačią
Jūs stovite sustingęs ir galvojate, kad
Tai neapmokėta sąskaita su procentais
Bet ne ji
Kai susivokiate, jog tai kažkas gera
Vis tiek neatidarote durų
Bijote, kad paprašysiu nakvynės
Galėčiau
Bet tai ne mano tikslas
Vaikščioti po dar nerenovuotus namus
Ir daryti tai, ką dar galima
Ir neišvysti, kas nutinka tavo veide
Šventinis rytas
Dievas vedasi tave į savo namus
Ir suteikia neterminuotą kreditą
Priegiesmis:
Kubi-dubi, kubi-dubi
Kubi-dubi, kubi-dubi
Tų, kurie šįryt
Lovoje guli
Ypatingasis lieptas
Toks mūsų psichodelinis pokalbis skaipu
Virpantis balsas viršum bedugnės
Kai bijai atsakyti – nes dabar kitas
Pradeda savo šneką
Tada mes krentame, tiesa, ne kaip angelai
Veikiau tarsi ereliai
Neatsitrenkę į žemę
Paskutinę akimirką pakylam
Ezechielio knygoje erelis ir angelai supainioti
Žiūrėk pirmą ir dešimtą eilutę
Jei būčiau netikintis
Kaip džiaugčiausi šiuo atradimu
Bet dabar žinau – yra naujausias vertimas
Todėl nusiraminu ir pradedu
Samprotauti apie šešėlius – kaip jie
Ilgėja, o po to trumpėja
Aš tau būtinai turiu pasakyti viską
Taip mes krentame kas vakarą
Saulės medžioklė, kai negali pasitikėti meteorologinėmis tarnybomis
I
Išėjau valandą anksčiau
Valandą laukiau
Kol ji prasibrovė pro egles
II
Įtemptai žiūrėjau į jūrą
Ji triskart pašoko
Ir aukštai pakilo
Pora
Jie ateidavo čionai kasdien
Atsisėdę ant suolelio laikraštį skaitydavo
Pro šalį lėkė traukiniai į abi puses
Keleiviai pro langą spoksojo į juos
Kasdien į darbą ir po darbo
Pora rinkdavosi vis kitą laiką
Kad publikos būtų daugiau
Kaip aš ieškau savojo likimo
Butas buvo bevaisė žemė
Aš buvau pamėklė
Namop grįžau gatve
Pro šalį prabėgo kažkoks vyras
Tai Achilas! Tamsoje atpažinau tas baltas pėdas
Žinojau, kuris kulnas pažeidžiamas
Pakeliui atidaviau save
Į cheminę valyklą „Švarūs popieriai“
Sugrįžus namo šaldytuvas gerokai ištuštėjo
Po to dar ir dar tuštėjo – kas valandą
Eilėraštis apie suskaičiuotas dienas, arba Beveik vienas pats Helovyne
Dar yra juodas katinas laiptinėje, moteris bute anapus gatvės ir visos abėcėlės raidės, kurios rašomos, nesvarbu, ką ir kiek, patampa nematomos
„…jeigu būtų galimybė, ar tu nenorėtumei sužinoti, kada tiksliai mirsi? Yra tokia programėlė, kuri geba numatyti asmens mirties valandą; moteris anapus gatvės ją parsisiuntė ir sužinojo – jai gyventi liko tik trys dienos; dabar ji turės ieškoti būdų, kaip išgelbėti savo gyvybę, kol dar tiksi jos gyvenimo laikrodis“ – maždaug tokia filmo anotacija
Pamaniau, ji tikriausiai norės išsigelbėti ir
bandys pabendrauti su manimi
Apsivilkau apsiaustą ir nuskubėjau į kino teatrą
Kad tik salėje būtų bent viena gyva dvasia!
Prie „Radisson“ viešbučio sutikau žmogų
Spaudžiu ranką ir klausiu, kaip sekasi
„Ačiū, prie pabaigos“, – taria jis
Nežinia, kodėl pakartoju dar porą frazių apie gyvenimą
Jis ketina sprukti nuo manęs kaip praeities kliedesio
Gailėjausi, reikėjo tik pasisveikinti
Man tiesiog nesiseka su latvių inteligentais
Jie taip išauklėti, pasibjaurėję atsitraukia
Einu tuščia gatve ir pusbalsiu kartoju:
„Laba diena! Laba diena!“
Jeigu ką nors sutinku
Jau priėjau – Bernaro kavinė, pro
Langą matau pažįstamą, beveik draugę
Instinktyviai nusisuku, kad nepagalvotų, jog pastebėjau
O, tai išties latviška
Žiū, pažįstama moteris su purienų puokšte
(Pasisveikinai ir nešdinkis, ko lendi)
Tačiau einu šalia
Nežinia kodėl
Balkanų merginos
Viena mane vadino senuku
Kita į lovą kvietė
Ir po akimirkos
Panoro, kad rašyčiau dainą
Homo novus
Mano išrastas dviratis toks patogus
Jog šiandien galėčiau dar kartą atsisėsti ant jo
Ir nuvažiuoti tenai, kur ryte jau buvau nuvažiavęs
Toli toli
Ir taip kiekvieną dieną
Aš išradau ir savo kairę ranką
Ja pjaustau duoną
Ir žaidžiu novusą
– Alio! Čia pėsčiųjų perėja?
– Taip, Pėsčiųjų Perėja.
– Ar kas nors per ją eina?
– Taip, eina!
– Mes tuojau važiuosime!
Dideliu greičiu
Ir triukšmingai!
●
Ateik prie paminklo
Tu, kuriam jis pastatytas
Padėk gėlių
Atleisk skulptoriui
Pastovėk iki ryto
Tik nepasigerk
●
Kas nuplauna nugarą
Katalikų kunigui?
Tiktai mirtis
Tiems, kurie rašo naktimis
Jiems niekas netrukdo
Kape bus lengviau
Įprasčiau
Kai lieku vienas naktį ir rašau
Man tampa baugu
Vaikščiodamas po kambarį pastebėjau rojalį
Tai rodo, koks išsiblaškęs esu
Jis ne toks mažas, kad būčiau nepastebėjęs anksčiau
Vieną žiemą buvau pamiršęs, koks mano apavas ir striukės
Daiktai sukasi aplink mane kaip
Profesijos ir gyvenimo formos
Kaip silpni susižavėjimai
Mąžta pasitenkinimas sielos galimybėmis
Ir gebėjimas jas vykdyti
Mano kūnas velkasi paskui mane, kai
Einu pirmyn rašydamas
Ant sienų, kurios atsitraukia
Ir kamantinėja, kada vėl eisime prie šaldytuvo
Prisėdu prie rojalio skambinti, stebiuosi – pasisekė
Kaip tai nutiko, jūs nepatikėsite
Savaitė po Velykų Dažytojų gatvėje
Poetai plonyčiais treningais
Stumia, trina ir spaudžia poeziją
Panašią į pūkuotą svarmenį su žiedlapiais
Varžybų salė įrengta stalių dirbtuvėse
Drožles ant varstoto daugelis palaiko traškučiais
Nes šalia padėtos taurės su raudonuoju vynu
Pirmoje eilėje maža mergaitė tabaluoja kojomis ir niūniuoja
„La li ga ba la li ga ba la li ga ba“
Priekin žengia jos motina
P. S. Skirta Michelangelo Antonioni
Kaip aš atrodysiu po vienuolikos metų
Jeigu taip kaip tas einantis priešais, tada gerai
Šiek tiek laibesnis, pliku pakaušiu
Tikriausiai tave dar mylėsiu
Įdomu, keliais centimetrais sumažėsiu
Gal nutiks stebuklas ir po tempimo pratimų
Paūgėsiu?
Kaip aš atrodysiu po vienuolikos metų?
Mano jaunystės draugui persodinta širdis
Visa, žinoma, visa – apie tai klausia visi
Iš dešimčia metų jaunesnio donoro
Neva tada neprilimpa donoro charakteris ir ydos
Ką tik persodinta širdis ir mažai mergaitei
Tačiau jos donoras negalėjo būti dešimčia metų jaunesnis
Vien tik Dievas žino, kaip aš atrodysiu po vienuolikos metų
Dievas žino, kaip aš atrodysiu po vienuolikos metų
Vertė Arvydas Valionis
