Užvaldyti literatūros kambarį

 

Šiandien meilė supozityvinama paverčiant ją seksualumu, kuris taip pat paklūsta pasiekimų diktatui (Leistungsdiktat). Seksas yra pasiekimas (Leistung). O seksiškumas (Sexyness) yra kapitalas, kurį reikia gausinti. Kūnas, turintis eksponuojamąją vertę, yra tarsi prekė. Kitas seksualizuojamas, paverčiamas susijaudinimo objektu. Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį galima tik vartoti.

Byung-Chul Han, „Eroso agonija“

 

Romanas „Kambarys“ – jau antrasis Mykolo Saukos bandymas „užeiti“ į lietuvių literatūros kambarį, ir atrodo, kad jis itin sėkmingas: knyga įtraukta į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, taip pat į Metų knygos rinkimų prozos knygų penketuką. Per knygos pristatymą autorius teigė parašęs liūdnos satyros kūrinį apie šiuolaikinę bendravimo kultūrą, kurią formuoja pažinčių programėlės. Rašytojas neslėpė, kad užrašė dialogus labiausiai remdamasis savo autentiška patirtimi. Po skaitytojų antplūdžio pristatyme autoriui buvo dosniai dalijami komplimentai, jis sulaukė gretinimų su tokiais kultiniais autoriais kaip Milanas Kundera ar Karlas Ovė Knausgård’as, o tai lietuvių literatūrai esą geras ženklas. Knyga buvo įvardijama kaip įtaigi, sąžininga, „dabartiška“, atstovaujanti šiuolaikinių, o tiksliau – pažinčių programėlėmis besinaudojančių, žmonių poreikiams.

Jau nemažai recenzijų sulaukęs „Kambarys“ mane įtraukė sukeldamas apmąstymus apie vyrų ir moterų santykius per galios poziciją, bet dėl tų pačių dalykų romanas ir gerokai suerzino. Atrodo, kad „Kambario“ herojus yra paveiktas XX a. 7 deš. prasidėjusios seksualinės revoliucijos, moterims įskiepijusios pirmiausia per seksą įmanomo išsilaisvinimo naratyvą. Pasak Lolos Bessis, „moterys mokomos, kad seksas išlaisvina; jos skatinamos tyrinėti savo seksualumą, kad būtų laisvos. Tačiau kas iš tiesų kontroliuoja šį pasakojimą? Kaip rašė [Kathy] Rudy (2001), apmąstydama savo dalyvavimą įvairiuose septintojo ir aštuntojo dešimtmečių feministiniuose judėjimuose, bandydama suprasti šiuolaikinį seksualiai išlaisvintos moters naratyvą, „iš tikrųjų kartais atrodo, kad tai dar vienas būdas, kuriuo vyrams leidžiama turėti valdžią, nustatyti darbotvarkę ir jais rūpintis“ (https://womensliberationfront.org/wolf-tracks-entries/invisible-chains-sexual-liberation).

Ir išties seksualinis išsilaisvinimas buvo vaizduojamas kaip dovana, suteikianti moterims seksualinę laisvę, o seksualiai išlaisvintos moters vaizdinys tapo norma, kuri atitinka vyrų troškimus. Taip nuo pat seksualinės revoliucijos laikų iki šiandien buvo išugdyta ne viena seksualinių vergių, kurios iki šiol tiki, kad norėdamos būti visada laisvos turi būti ir seksualiai prieinamos vyrams, karta. Viena vertus, Saukos romane kuriamas romantiškai vienišo, gailestį keliančio menininko, kuris bando vienatvės žaizdą užlipdyti naktinės tamsos moliu, geismo drožlėmis, tipas. Kita vertus, romano herojus iškyla kaip šiuolaikinėje visuomenėje susiformavusių seksualumo stereotipų auka. Kaip ir liberaliojo feminizmo, meinstryminio jo naratyvo atveju, vienos nakties nuotykis ne tik „Kambario“ moteriai, bet ir pasakotojui yra dovana, savęs išlaisvinimas.

 

Iš to, ką ji pasakė, nesupratau, patinka jai Bukowskis ar ne, ar jis įdomus tik kaip patologinis atvejis, nykstanti mergišių vyrų rūšis, ar vis dėlto ją slapta žavi toks stilius, toks gyvenimo būdas. Nes jei vis dėlto žavi Bukowskis, tada turiu šansą ir aš. (p. 112)

 

Kitas su tuo susijęs dalykas – „kapitalizmas visur eliminuoja kitybę, kad viską pajungtų vartojimui“ (Byung-Chul Han, Eroso agonija, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Vilnius: Kitos knygos, 2024, p. 30). Erotizuoto vartojimo reiškinys nėra naujiena ir atsispindi ne tik šiuolaikinėje viso pasaulio literatūroje bei kine, bet ir naujausiuose lietuvių literatūros romanuose. Meilė dažnai painiojama su vulgariu, primityviu instinktų tenkinimu, o visavertiškas eroso subjektas – su tokiu, kuriam svarbiausias yra vartojimas. Vartojimo sferai priklauso ir populiari „Tinder“ pažinčių programėlė, kurią romano pasakotojas ir herojus Mykolas pasitelkia kasdienybėje ieškodamas vaistų nuo vienišumo, o kartu ir meninei kūrybai įkvepiančio moteriško kūniško artumo:

 

Kiekvieną kartą padėjęs įrankį imu telefoną ir ieškau moters, su kuria tą vakarą galėčiau susitikti. Tai – mano meninis tyrimas. Tai mano būdas patirti gyvenimą, šiaip jau palaidotą akmens, medžio ir putoplasto dulkėse. (p. 13–14)

 

Žmonių santykiai, seksualiniai ryšiai, fundamentalios emocijos romane rodomi kaip skaitmeninės globalizacijos įkaitai. Mat pažinčių programėlės sukurtos vienišiems, greito sekso ieškantiems žmonėms ir sukuria iliuziją, kad žmonės dalyvauja svarbiame meilės patyrime dėl seksualinio santykiavimo. Kaip ir priklauso vartotojų visuomenei, susirašinėjimo su moterimis mokslo ir strategijų semiamasi iš interneto:

 

Susitikinėjimų ekspertai jutube, internetiniai remarkai, hemingvėjai, kunderos ir faulzai pasakoja: suvilioti moterį – didis menas. [...] Tai – balansavimas tarp arogancijos ir meilikavimo, tarp nuolankaus atvirumo ir vulgarumo, visada stimuliuojant moteris, bet po nedaug, mažomis porcijomis, ir palaikant jų smalsumą. (p. 48)

 

Eroso vartojimą romano pasakotojas bando įtvirtinti ir pateisinti prisidengdamas garsių rašytojų, menininkų pavardėmis. Dar vienas pavyzdys:

 

Meilė, apie kurią dainuojama dainose, baigiasi santuoka, apie kurią kuriami anekdotai. O tikras menas gimsta iš seksualinės įtampos. Dauguma tai žinojo ir tuo gyveno. Kafka, Piccaso, Schiele, Toulouse-Lautrecas, Rodinas, Updike’as, Gary, na ir, žinoma, Hemingway’us, Remarque’as, Kundera, Flaubert’as, Beigbederis. (p. 12)

 

Galbūt tai ir reiškia meninį tyrimą, kuriuo Mykolas vadina internetinių pažinčių žaidimą. O dėl gero tyrimo ir meno turbūt galima medžioti ir dvyliktokes, taip romano autoriui pasiduodant ne vienam tariamo menininkų elito ar jaunystės kulto stereotipui. Iš romano aiškėja, kad pasakotoją domina pabrėžtinai jaunesnės ir lieknos moterys, o su viena romano veikėja šį klausimą aptaria gana konkrečiai įvardydami pedofilijos problemą:

 

– O tu dažnai pasikvieti per tinderį už save dešimt metų jaunesnes?

– Na kaip, mano tinderio nustatymuose amžiaus cenzas nuo aštuoniolikos iki šimto plius…

– Draugautum su aštuoniolikmete?

– Nežinau. Man įdomu.

– Kas įdomu?

– Jūs kitaip kalbat. Jūsų visai kitoks mąstymas. Man mažiausiai būtų įdomu susitikinėti su savo kartos žmogumi.

– Sakytumei tiesiai, kad tave lytiškai traukia aštuoniolikmetės.

– Taip, traukia, aišku, kad traukia.

– Sorry, bet aš netoleruoju pedofilijos. Aš turiu čia red flegą, žinok. Pedofilija man yra red flegas.

– Bet…

– Na, manęs netraukia aštuoniolikmečiai bičai. Nes tai yra vaikai. Vaikai. Žinai, kodėl vaikai? Nes jie turi pakelti ranką ir atsiprašyti, kad galėtų nueiti į tualetą. (p. 114)

 

Norą bendrauti su žymiai jaunesnėmis merginomis galima palaikyti herojaus nebrandumo požymiu, nors romane juntama ir ironija tokios jo elgsenos atžvilgiu, vis dėlto šias vietas romane skaityti sunku ir nejauku. Ir nors literatūros istorijoje būta kur kas kontroversiškesnių situacijų bei scenų su dar ryškesniu jaunystės kulto pervertinimu, viskas priklauso nuo kūrinio visumos, o Saukos atveju ši santykių sfera pasirodė kiek perteklinė.

Nepaisant panašių tendencijų, į bendrą vidinį knygos pamušalą sumaniai jungiami žmogiškojo, patyriminio ir daiktiškojo pasaulio audeklai, patraukia romano autoriaus atida detalėms. Taip pasakotojo siekis suartėti su moterimis iškyla kaip būtina sąlyga įeiti į šių nepažįstamųjų kambarius, o kai kuriais atvejais moterys iškyla ir kaip individualios būtybės. Moterų portretų galerija išties spalvinga ir įspūdinga. Iš visų moteriškosios lyties atstovių galerijos Amanda yra pati paslaptingiausia ir įdomiausia. Ši geriausiai aprašyta moteris, jos charakteris tampa netgi įdomesni už patį autofikcinio romano herojų. Puikūs pasakotojo ir Amandos dialogai knygos pabaigoje vėl priverčia susižavėti autoriaus plunksna. Tačiau beveik visame kūrinyje jaučiamas moterų išvaizdos svarbumas, jų kūnai imponuoja labiau nei vidinės savybės:

 

Nuotraukose ji simpatiška – miela, smulki gotė su keliais auskarais, mėgsta trumpus sijonus ir tinklines pėdkelnes; man nelabai patinka tik viena fotografija, kur jos plaukai [...] Vos nepaklausiu jos: kas tau nutiko? [...] Daugiau niekada, sakau sau, daugiau niekada nepasitikėsiu profilio nuotraukomis. [...] Bet siuntu už jos išvaizdą. Jei tik atsiaugintų antakius, bent jau antakius… galėtų vėl atvirsti į žavią, mielą gotę… (p. 103–104)

 

Net aprašydamas merginų amžių autorius leidžia suprasti, kad lieknosios merginos tampa iškart simpatiškos, o štai „apkūniosioms“ epitetų pritrūksta:

 

Viena iš merginų apvalesnė, ji įsirėmusi padais į stalą ir apsiglėbusi kelius, mūvi baltus sportbačius ir vaivorykštines kojines. Kita rudaplaukė, liekna, simpatiška, apsirengusi santūriai, man visai patinka, nusižiūriu ją… (p. 111)

 

Išties labiau nei jaunystės kultas, struktūriškai tradicinis, linijine siužeto chronologija parašytas pasakojimas, banalūs ir atsikartojantys siužetų vingiai sužavi itin taikli ir ironiška personažų charakteristika: „Šeštadienio naktis, ir miestas pilnas žmonių, kuriuos vienija neapykanta pirmadieniui“ (p. 31); „Suskaičiuoju moteris ir vyrus; vyrų dvigubai daugiau. Nieko gero. Prarastas vakaras“ (p. 37); „Taigi šoku iš visų jėgų. Šoku su savimi kaip apimtas Švento Vito traukulių“ (p. 34). Ironiškai traktuojama ir pasakotojo vienišumo, sveikatos problematika: „Mane slėgė vienuolikos kilogramų antklodė, pilna stiklo rutuliukų. Nusipirkau ją, kad geriau miegočiau; pasak reklamos, tokia antklodė turėtų slėgti kaip artimojo apkabinimas“ (p. 30).

Nors šis Saukos romanas (tikėkimės, kada nors bus ir kitas) gali atrodyti paviršutiniškas, nors jame yra šiuolaikinio individualizmo su narcisistinio pasitenkinimo poreikiu, knyga aktuali, joje esama tiesos apie dabartinių laikų žmonių patirtis: stereotipinių kūno išraiškų ironija, vienatvės aprašymai, absurdiškos pasimatymų situacijos. Tinkamai karšta ar įtikinamai šalta personažų meilės kalbos temperatūra šią knygą privertė praryti per kelias valandas. Paradoksalus pastabumas gyvenamojo pasaulio detalėms, ironiškas kalbėjimas tik padidino skaitymo malonumą. Sunkioji literatūros artilerija ne visada geba suteikti skaitymo lengvumo, nerūpestingumo, žaismės ir atsipalaidavimo. Tik labai gaila, kad iki literatūrinio orgazmo knygos pabaigoje kiek pritrūko.