Iš ciklo „Tikros novelės. Klasės susitikimai“
Augutė
Naujiena mane sukrėtė. Kuo greičiau iš to kvailo, rėksmingo erzelio, tvankios kamšalynės! Išsprūdau į terasą ir pasieny klestelėjau ant suoliuko, nors nemačiau nei pasienio, nei suoliuko, vien prieblandos užuovėją. Po valandžiukės pro atsivėrusias duris šviesos pluoštu išniro Augutė. Apsirikti negalėjau – liaunesnės figūrėlės nebuvau matęs.
Gyvenom toj pačioj gatvėj, medinėse sodybėlėse. Ji vienintelė klasėje skynė penketus ir už sinusus su kotangentais, ir už cheminių reakcijų lygtis, ir už Maironį ar Balzaką. Rami, kukli, besišypsanti didelėm melsvom akim. Su ja man geriausiai sekdavosi šokti valsą, atsilošusi išsilenkdavo posūky it nendrė, o jos plisuota suknelė išsiskleisdavo kerinčia lygių dantukų šypsena.
Neabejoju, drauge būtume gyvenę be jokių tragedijų, kaip du balandžiai, ilgai ir laimingai.
Augutė vilkėjo mokykline uniforma ir kvepėjo pieva. Lyg niekur nieko tyliai atsisėdo man ant kelių, apsivijo kaklą. Viskas tapo lengva ir aišku, lyg vaikystėje po išpažinties. Be žodžių gėriau jaukią, nerealią tylą. Staiga išgirdau kažkokį lyg šnabždesį, lyg pratisą ciepsėjimą palei koją; pasilenkęs pamačiau švarko sagą, ji išsivėrusiu siūlu palengva slydo žemyn. Tai buvo ženklas. Aš šypsodamasis pakėliau akis į Augutę. Ji dar stipriau prigludo prie manęs.
– Mes niekada nebesiskirsim? – paklausiau tyliai, galvodamas tik apie tai, kaip nuo šiol mudviem bus gera.
Augutė taip pat tyliai, nuolankiai paprašė:
– Nieko nesakyk.
Tai reiškė pritarimą, palaiminimą. Bet vienas dalykas negalėjo būti nutylėtas.
– Atsimeni tą vakarą? Šokių salėje?
Augutė spustelėjo kaklą. Iš mano lūpų pradėjo lietis žodžiai, be jokių pastangų – ausyse ir taip skambėjo muzika, o mintyse dažnai tartus žodžius tereikėjo atkartoti:
– Tas vakaras… Kai ruošiausi į mokyklą, sesuo pasakė: gal ir neprastas būtum kavalieraitis, bet jau ševeliūra… Ką darysi, sutikau, kad ji apkarpytų galiukus – aš taip norėjau tau patikti! Paėmusi mamos žirkles, sesuo ėmė energingai čiekšėti. Sunerimęs pažiūrėjau į veidrodį – ir išvydau ne galvą, o duobėtą kupstą, pakaušis išvis pusplikis! Mane suėmė siaubas, iš apmaudo ir bejėgiškumo vos neapsižliumbiau.
Tačiau į vakarą neiti negalėjau. Nedrąsiai sustojau prie atvirų durų. Salė dar buvo tuščia, nors joje jau siūbavo lėtos, svajingos „Dunojaus bangos“. O svarbiausia – prieblandoje mirguliavo lempučių girliandos, nuo jų blykčiojo sienos, lubos, parketas. Sužibo ir mano viltis: gal šitoj plaukiojančioj šviesoj ir šešėliuos mažiau matysis tragiška mano šukuosena?
Ir štai prasidėjo šokiai… Nežinau, kas atsitiko… Fleitų ir obojų švelniai liejami sūkuriai, ir ta spalvota prieblanda, ir tas po kojom blykčiojantis parketas mudu abu taip pagavo, kad sukomės ir sukomės it užburti! Iš pradžių lengvai, pasisūpuodami kaip laumžirgiai, o paskui vis greičiau ir greičiau, it sukutis, ratu kylantis į viršų. Mūsų liemenys, rankos, akys, plaukai, šypsenos, net alsavimas – viskas virto vienu melodingu skrydžiu!
Kaip aš norėjau, kad jis tęstųs ir tęstųs, amžinai!
Tą vakarą mačiau ir kviečiau tik tave, o tu per merginų viliotinį – tik mane…
Dabar bet kas galėtų pasijuokti: tai jokia istorija, tik spalvotas burbuliukas. Taip, išties burbuliukas, sentimentalus, banalus, vaikiškai naivus. Bet man jo užteko ir po dešimties, ir po dvidešimties metų. Pritrūkęs šviežio oro, šviesaus, šventiško polėkio, puolęs neviltin, kai pasijusdavau menkas ar nepelnytai sumenkintas, skubėdavau sugrįžti į tą salę, tą vakarą. Kaip ryškiam ekrane regėdavau: vos užgrojus muzikai, tu šypsodamasi, lengvai spyruokliuodama, laisvai ir išdidžiai eini per salę, kad visi grožėtųsi tavimi – ir matytų, kur link eini… Vien šito vaizdo, džiaugsmingo laukimo man užtekdavo, kad vėl pakelčiau sparnus.
Augutė tylėjo, o gal verkė – jaučiau, kaip krūpčioja jos širdis. Ir aš jau nebepajėgiau sustoti:
– Ir vis dėlto, vis dėlto… kodėl taip atsitiko? Kodėl mūsų akys užgeso? Kodėl mes matėme tik tai, kas buvo toli už tavo ar mano nugaros, – kalnus, kupranugarius, palmes? Kam nuo to geriau: tau, man, mūsų vaikams, tėvynei, Dievui? Niekam ne geriau, žinai, kaip nelemtai mudviem susiklostė. Tad koks tolybių ar nakties kunigaikštis mus užbūrė, užkeikė, apnuodijo? Kas mus valdo – mylinti širdis ar laivus, jūras marias skandinantis rūkas? Kokiam slibinui atnašavom savo auką? Kodėl tik dabar, kai nieko nebegalime pakeisti, supratome esą vienas kitam reikalingi, nepamainomi, trumpai tariant – skirti?
Augutė išmintingesnė, ne veltui mokyklą baigė aukso medaliu: išklausiusi mano tiradą, švelniai dar kartą pakuždėjo į ausį:
– Nieko nesakyk.
Ir mudviem neliko nieko kita, tik sėdėti apsikabinus ir tylėti, mūsų laiko paukštė pagaliau čiulbėjo viršum mūsų galvų. Abu viena širdim troškome, kad ji apgobtų savo sparnais ir saugotų mus. O jeigu laikrodžio rodyklės nebesustabdomos, nebepasukamos atgal, lai mus apauga viksvos ir varnalėšos, samanos ir medžiai, apsiveja apyniai ir voratinkliai – nesvarbu, kas, svarbu tik, kad laikytų neatplėšiamai, vienam glėby.
Nežinau, kiek tai truko, veikiausiai iki paryčių. Pirmas saulės spindulys, prasprūdęs pro klevo properšą, kvailokai šyptelėjo: ar nebūsi užsimiršęs, seneli? Aš?! Iš dangaus juodu akmeniu vožė žinia: Augutės nebėr. Bet aš tebesėdėjau kaip sėdėjęs, bijodamas krustelt – ir vėl jos netekti.
Kukas
– Kur Kukas? Ar nematėt, kur dingo Kukas?!
Moters balsas desperatiškas, ir aš žinau kurios.
Kaipgi, mačiau Kuką, iš labai arti. Dar kai jo vardas buvo kitoks.
Saulė skaisti kaip žydrai nutapytam bažnyčios skliaute. Mudu kirviais atskeliam ledo lytis ir, pasistumdami kartimis, irstomės plačiai paplūdusio Valaukio vandenimis. Vasarą čia žaliuoja bekraštė pieva, o štai per potvynį upelis, susiliejęs su Šventąja, virsta mariomis. Sako, senais laikais šitoj santakoj buvęs uostas. Dabar jis priklauso dviem aštuntokams, ledo laivų kapitonams.
– Aš esu Kukas! – skelbiasi bičiulis, delnu prisidengęs nuo akinančios saulės ir ne mažiau akinančio ledo.
– Ar tas, kurį suvalgė čiabuviai?
– Taip! – išdidžiai atšauna Kukas. – Pagruzdintas ant laužo!
Nuo šios akimirkos jis visiems laikams virto Kuku, ir ne tik man.
Ant kranto netoli Kuko namų auga ąžuolas, pusė jo šaknų mirksta vandenyje, šildosi saulėkaitoje it rantyti driežai. Gerokai aukščiau iš kamieno stirkso praėjusio karo skeveldra. Man tas medis – kaip pasaka apie sunkiai sužeistą, bet stebuklingai atgijusį didvyrį!
Toliau tamsuoja duobė; šiuokart popiečio saulė perveria ją kiaurai, ir kas toje skaidrumoje? Ryškiai žalias, rainuotas ešerys, ne, greičiau bulius, akys išverstos, apvalios kaip riestainiai. Drebančiais pirštais užmaunu slieką; užmetęs meškerę, traukiu plūdę taip, kad sliekas atsidurtų ešerio panosėj. Atsidūrė! Pamatė! Čiulpia slieką… Žžžybt! – o mano plūdė su valu jau ant ąžuolo šakos.
Už nugaros kažkas juokiasi. Kukas.
– Matei, koks bulius? – sunkiai šnopuodamas, bandau pasiteisint.
– Mačiau. Ešerys burbulus leido, prašydamas tavęs palaukt! Reikėjo ne į ešerį, o į plūdę žiūrėt – plūdė dar nebuvo sukrutėjus…
Lengva Kukui šnekėt – jis lėtesnis už mane, tvirtesnis. Ir žuvį gaudė geriau. Pavasarį prisikasęs Valaukio senvagėj graužavirbų, lupo šapalus, net meškerės lūžinėjo. O Kuko meškerės, nors taip pat iš lazdyno, buvo gerokai ilgesnės už mano, dviejų ar net trijų sudūrimų. Jis iš kažkur gaudavo labai gerų sujungimo vamzdelių; vamzdelis – brangenybė, neparduodama jokioje parduotuvėje. Be to, Kukas pirmasis pradėjo meškerioti dviem kabliukais; užmesdamas iki upės vidurio, vilkdavo krantan iškart po dvi kuojas, sviesto riebumo ir geltonumo! Aš tik stovėdavau jam už nugaros ir padavinėdavau sliekus.
Kukui prie vardo labai tiko drabužiai – niekas mokykloj tokių neturėjo. Tai velvetinis švarkas, tai aksomo kelnės, tai ryškiaspalvis pūkuotas megztinis. Atsiųsdavo dėdė iš Amerikos. Gal dėl to, o gal dėl kitko mergaitės, jam praeinant, imdavo keistai kikenti, ypač viena. Vėliau sužinojau: toji buvo įsimylėjusi Kuką iki pamišimo, taip, tikro pamišimo! Paklaikusi vaikščiojo, kartodama jo vardą.
Baigęs architektūrą, Kukas gydėsi tuberkuliozės dispanseryje. Jį lankydamas ir pilkam veide išvydęs neįprastą liūdesį, bandžiau pralinksminti:
– Ar neskauda kartais širdies dėl mūsų klasės gražuolės?
Kukas tik sumirksėjo ir, kaip buvo pratęs, po ilgokos pauzės pradėjo juoktis:
– Aš čia… kuo dėtas?
– Bet jinai iš rimtųjų buvo įsikliopinus!
Kukas dar kartą įdėmiai pažiūrėjo į mane per akinių viršų, ir aš supratau: ką norėjo, tą jau pasakė. Tiesa, dar paklausė:
– Tu dabar dažniau būni prie mūsų upės… Ar tebėra tas ąžuolas su bombos skeveldra?
– Kur mano dryžuotas bulius?
– Ir bulius.
– Visa surūdijus, bet tebėra. O duobės nebematyt, dabar vanduo nebe toks skaidrus.
Kukas pakėlė galvą ir ilgai žiūrėjo į pušų viršūnes. Žinojau: pušyno oras sveikas plaučiams, todėl ir gydyklos įkurdintos jame. Netikėtai pavargusiu, dusliu balsu pasakė:
– Neįsivaizduoji, kas čia dedasi naktimis!
– Ką turi omeny?
– Tą ir turiu. Daugelis žino, kad iš čia nebeišeis. O kai žino…
Kukas iš dispanserio išėjo. Vedė, susilaukė poros vaikelių. Nubraižė mano vaikystės namams rekonstrukcijos projektą. Tradicinis medinis pastatas buvo paverstas modernia, grakščia pilaite.
– Kam man tokie aukščiai? – pakraipiau galvą. – Čiagi ne bažnyčia!
Kukas atlaidžiai nusišypsojo:
– O kodėl ne? Įsivaizduok, ką pamatysi, vos peržengęs slenkstį: žvilgsnis smigs aukštyn – o ten erdvė, dangus! Tavo namuose, kiekvieną dieną!
Įtikino, ypač žodis „smigs“. Apie pinigus už projektą uždraudė ir užsiminti. Kas savaitė atvažiuodavo pas mane pažiūrėti, ar meistrai tiksliai laikosi jo nurodymų. Tie, starovierai plotnikai, apie brėžinius neturėjo žalio supratimo, išsijuosę keikėsi verčiami žiūrėti kiekvieno centimetro – girdi, per tą laiką būtų tris normalius namus surentę!
Ir tada blykst žaibas vakarų horizonte: Kuko bevaikis dėdė mirdamas savo turtus Amerikoje paliko jam! Kukas ir išplaukė su visa šeima – juk nuo mažens plaukiojo…
Lietuvoje pasirodė po kokių penkerių metų – specialiai atskrido susitikti su klasiokais. Pasivėdėjęs nuošalėn, pasidžiaugiau, kad savo namus pagal jo brėžinius jau perstačiau, vieną praeivį netgi girdėjau sakant: „Va čia tai svajonė!“ Labai norėčiau jam parodyti. Galop tiesiai šviesiai paklausiau:
– O tu ten laimingas?
– Kodėl? – nustebo Kukas, vis taip pat vaikiškai mirksėdamas, ir man kažko pasidarė gėda.
– Na… Žinai, ką kinų kalboj reiškia ženklas „tian“? Dangus… Puikūs namai, pinigai, galimybės…
Kai Kukas prabilo, jo balsas buvo toks kaip anąsyk sanatorijoje:
– Baik… Niekur važiuoti aš nenorėjau, vaikai veržėsi. O man ten sunku. Darbas už pusantro šimto kilometrų. Išvažiuoju anksti rytą, grįžtu vėlai vakare. Kamštis po kamščio. Kitądien vėl. – Ir ne be pavydo pridūrė: – Va tu tai danguj gyveni!
Užgrojo muzika, pokštelėjo šampanas. Dairaus, dairaus – nebėra Kuko. O čia dar tas moteriškas balsas, desperatiškas:
– Kur Kukas? Ar nematėt, kur dingo Kukas?!
Variantų nedaug. Pasvarstęs sėdu į savo opelį. Vos užvažiavęs ant aukštumėlės netoli Šventosios, nejučia šūkteliu: jes! Tas automobilis, stovintis prie pat skardžio, gali būti tik Kuko. Bet ir gudrumas! Pasistatęs mašiną taip, kad pro langus aprėptų visą savo vaikystę: buvusius namus su stikline veranda, upelio senvagę, raibuliuojančią santakos įlanką, ąžuolą su skeveldra. Galvą guldau, nori pabūti vienas, nematomas – tiek, kiek nori. Sėdi ir žiūri dešimt minučių, dvidešimt, pusę valandos – apsnūdau belaukdamas.
Po poros metų gimtinės smėlyje tyliai, gražiai palaidojom jo pelenus.
Gilmeonas
Kam tie klasės susitikimai? Kad pasėdėtume už bendro stalo? Ne, stalų ir taip užtenka. Kad palygintume, kas kiek paseno? Menkas malonumas. Priežastis kita: mums vis labiau trūksta žmonių, kurių akyse tebesame ir visados liksime žydintys, šaunūs, smagiai besijuokiantys. Išsitaršiusiais plaukais, išsipašiusiomis kelnėmis, sufleruojantys, rodantys kvailas grimasas, apžergę dviračius. Net jeigu kai kurių išvis nebėra.
Gvazdiko žiedą tradiciškai nunešim Matui. Į kapines būtinai eisiu ir aš, tam turiu svarių priežasčių. Mudu gimėm tą pačią dieną, o mūsų motinos, žindydamos mus ir pro gimdymo namų langą regėdamos bažnyčios bokštus, vienu balsu nusprendė: „Matas! Rugsėjį – švento Mato atlaidai. Ir bažnyčia švento Mato!“ Taip nuo pirmų dienų mudu pasidarėm daugiau nei dvyniai: broliai negalėtų būti vienu vardu, o mes – galėjom!
Po mokyklos susitikom negreit: studijavom skirtinguose miestuose.
– Labas, Matai! – išgirdau vieną pavakarę.
Prie slenksčio nesmulkius dantis rodė aukštas mėlynakis vyras ilgais šviesiais plaukais, rusva barzdele. Nužengė kaip iš Holivudo.
– Labas, Matai! – aidu atsakiau. – Laukiau nesulaukdamas!
Po gero pusvalandžio, per kurį spėjom šį bei tą nuveikti, svečias atsipūtė, apsidairė po kambarį, peštelėjo barzdelę. Ir pasakė tai, dėl ko tikriausiai ir atėjo:
– Žinomas poetas pasidarei! Beje, aš taip pat rašau eilėraščius.
– Nesistebiu – kartu gimėm, po ta pačia žvaigžde… Tai užrašyta tavo akyse!
– O kas mano akyse?
– Žydrasis plaukiojimas!
Pasijuokėm, pasidžiaugėm vienas kitu. Matas netgi padeklamavo:
Man čigonė prisakė gyventi ilgai,
Džiaugsmo maža – aplink ubagai,
Nebekeisiu pasaulio, nors mintis ši gaji,
Tik norėtųs truputį pagražinti jį.
– Tai ir gražink! – padrąsinau.
Paklaustas, ar negalvojąs apie poezijos rinkinėlį, Matas vėl peštelėjo barzdelę, apmaudžiai spragtelėjo pirštais.
– Niekaip nespėju. Tu dirbi redakcijoje, iš literatūros duoną valgai. O aš inžinierius statybininkas, diena ilga, triukšmas, dulkės, keiksmai… Po darbo nebe raštai galvoj. Gyvenu bendrabutyje, o ką vyrai vakarais veikia? Aš tai ne, bet kambario draugai…
– Suprantu… Ir vis dėlto… Jei turi ką parašęs – nesikuklink, atnešk, man įdomu! Šiaip ar taip, esu redaktorius…
Kitą kartą Matas pasirodė gal po poros mėnesių. Atsinešė tris taisyklingai sueiliuotus eilėraščius, nei gerus, nei blogus, panašius į tuos, kuriuos skaitėm per pamokas vadovėliuose. Pasigyrė gavęs vieno kambario butą: pagaliau kūrybai niekas nebetrukdys! Prisaikdinau nesirodyti mažiausiai be dešimties eilėraščių: pašaukimas pašaukimu, bet leidyklai reikia ir kokybės, ir kiekybės!
Po mėnesio Matas pasiskundė neturįs rašomosios mašinėlės – be jos jaučiąsis kaip be rankų! Guosdamas priminiau gyvo klasiko jauniems kūrėjams kartojamą sentenciją, girdi, tikram rašytojui stalo nereikia, užtenka ir kelmo. Abu skaniai pasijuokėm: bepiga išsidirbinėti, kai jau esi klasikas, maudaisi šlovėj ir piniguos!
Matas vargais negalais gavo mašinėlę, bet staiga susirūpino: vienas Matas poezijoj jau esąs, jam reikią kito vardo! Be to, Matas jam, statybininkui, pirmiausia asocijuojasi su rusišku keiksmažodžiu. Ar poetui geriau netiktų, pavyzdžiui, Gilmeonas?
– Panašiai kaip Simeonas? Arba Napoleonas?
– Taip, taip, – nudžiugo Matas, – perkandai! Gilmeonas reiškia „gilus žmogus“, pats sugalvojau.
– Pagavau tavo mintį… Gilus, prasmingas, skambus vardas!
Matas laimingas iškurnėjo, bet kai po ilgesnės pertraukos vėl susitikau – šįkart atsitiktinai, gatvėje, – buvo juodas kaip žemė. Pasirodo, per tą laiką jis vedė, susilaukė vaikelio. Nežiūrėdamas į mane, sunkiai išstenėjo:
– Neįsivaizduoju, kaip tu ištveri?! Kai vaikas rėkia, aš jau nebe poetas, aš negaliu būt namie! Nei miegot, nei rašyt!
Dar po pusmečio sužinojau: Matas išėjo miškelin ir negrįžo.
Nežinau, kaip jaučiasi dvynys, netekęs brolio, bet aš staiga pasijutau baisingai kaltas. Kaltas, kad gimiau tą pačią dieną kaip jis, tebenešioju tokį pat vardą, tebeauginu vaikus, teberašau eilėraščius, tebelaukiu naujos šviesios dienos… Ak, Gilmeonai, Gilmeonai! Atleisk, jei ką negerai patariau, gal be reikalo suteikiau vilčių? Šioje žemėje ne taip sunku kurti, kaip sunku gyventi… Man vien galvoti apie tave – kančia!
Ir vis dėlto… vis dėlto ir po šiuo dangumi esama gerų naujienų! Palikęs klasės draugus prie mokyklos, pirmąkart raudoną gvazdiką Matui nešu noriai, lyg suokalbininkas. Netgi, kaip keistai beskambėtų, smalsaudamas. Nešu palengvėjusia širdimi, regėdamas tolimą šviesų paveikslą, kurį netikėtai išvydau aname Didžiojo vandenyno krante. O taip!
Buvo rami, šilta vasaros pabaiga. Lėtai žingsniavau Santa Barbaros pakraščiu, mėgaudamasis plačiu smėlio atabradu, basas kojas užliejančiais purslais. Vandenynas bangavo vangiai, bet galingai, mūšos garsas, už keliasdešimties metrų atsitrenkęs į aukštą, statų krantą, sudundėdavo kaip griaustinis. Įduboje tarp akmenų įsitaisęs jaunuolis ritmingai mušė būgnelį – skambėjo magiškai, kaip likimo kodas. Galėjau eiti ir eiti visą gyvenimą – horizontas, žinojau, tįsojo ir už horizonto, ir už vandenyno. Ribos, laikas neegzistavo.
Viskas buvo be galo paprasta – ir kartu jautru, erdvu, gilu…
Kartkartėm kelią pastodavo potvynio apsemti akmenys. Per juos perlipus, atsiverdavo nauja įlankėlė su naujais gyventojais. Antai palei vandenį lyg prisukami žaisliukai, o gal miniatiūriniai žmogeliukai laksto perkūno oželiai ilgomis kojytėmis ir smailais snapeliais: vir vir vir nuo bangos – vir vir vir atgal, pakeliui žaibiškai baksteldami į šlapią smėlį. Štai banga išritena milžiniško vėžio kiautą su pusantro sprindžio žnyplėmis – sunku įsivaizduoti jo gimtąsias gelmes, bet gyvenimas ir mirtis – neatsiejami… Ant atokesnių akmenų ilsisi ruoniai, dar toliau sinchroniškai nardo delfinai. Nors Biblijoje delfinų lyg ir neaptikau, garantuoju, jie šitaip šokinėja nuo pasaulio sukūrimo pradžios, jų purslotos galvos – it šventųjų aureolės… Bekraštė gyva ramybė. Jeigu kur esama rojaus, tai jis čia, Kalifornijos ir Žemės pakrašty!
Dar viena įlankėlė… Vidur smėlėtos laukymės kėpso vieniša sofa, – kas ir kodėl ją čia atitempė? Už keliolikos žingsnių – odinis fotelis… Jau įsivaizduoju porelę, sėdinčią po žvaigždėtu dangumi ir besiklausančią vandenyno simfonijos. Tą pačią akimirką bangų skalaujamoje juostoje pamatau rašomąjį stalą. Iki pusės beviltiškai apsemtas vandens, jis atrodytų lyg myriop pasmerktasis… jei už jo nesėdėtų žmogus! Vis pakeldamas galvą į horizonte raustančią saulę, jis be atvangos groja pirštais, tarsi stalas būtų ne stalas, o pačios gamtos sukurtas fortepijonas. Kol galiausiai suvokiu: tas keistuolis ne groja, o kažką įkvėptai rašo, tauškina mašinėle! Matyt, poetas…
Vis labiau stebėdamasis, buvau besiartinąs prie jo, bet sustojau it įbestas: veido profilis, auksaspalviai plaukai, rusva barzdelė buvo man gerai pažįstami! Taip gerai, lyg būčiau vakar matęs. Aš net numanau, ką jis rašo!
Iškilęs tolumoj miražas –
Beribė jūra („o… vanduo…“) –
Tegu sustiprins viltį mažą, –
Į priekį eik, nepasiduok!
Krūtinę užliejo šviesaus, tylaus džiaugsmo vilnis.
Niekam nieko nevalia trikdyti. Stebėsiu, iki sutems.
