Dabar man aišku, kad muzika yra kalba

 

Seniai norėjau pakalbinti savo tetą, talentingą muzikologę ŽIVILĘ RAMOŠKAITĘ. Pokalbių ir laidų apie jos veiklą – nuolat rašomas koncertų ir operų recenzijas ir mokslinį darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – yra nemažai, o aš kamantinėjau, kaip viskas prasidėjo – apie vaikystę, studijų pradžią, bendravimą su literatais, poeziją, namų biblioteką ir paukščius, kuriuos mėgsta stebėti. Živilė yra pasakojusi, kaip manęs, pirmojo savo seserų vaikelio, nekantriai laukė ir veržėsi kuo greičiau gimusią pamatyti, o jau vėliau vesdavosi į Filharmoniją kartu klausytis koncertų, todėl man šis pokalbis ypač brangus. Pokalbio pabaigoje prisidėjo Arūnas Sverdiolas ir grąžino mus į svarbiausią Živilei – muzikos barą.

Eglė Frank

 

– Užaugau girdėdama pasakojimus apie Tavo vaikystę – kaip ypatinga buvo augti Kaune, Žaliakalny, žaliame mediniame daugiabutyje Žemaičių gatvėje. Jau dabar tie pasakojimai man tapę savotiškom legendom – kaip viskas ten susipynę: ir skausmas, kai būdamos mergaitės netekote mamos, ir tai, ką ji dar sugebėjo jums duoti būdama gyva. Apie šalia gyvenusias vienuoles Apolioniją ir Elžbietėlę, ateidavusias padėti mamutei (mano močiutei, kurios niekada taip ir neišvydau, nes ji žuvo vairuodama).

– Taip, ypatinga atmosfera buvo dėl mamos, dantų gydytojos, kuri viską namuose ir rikiuodavo. Kadangi augome penki vaikai, būdavo žmonių, kurie norėdavo jai padėti. Kaip ir vienuolė Elžbietėlė – pradžioje mes net neįtarėme, kas ji tokia, vadindavome tiesiog panele Elžbietėle. Ateidavo padėti mamai ruošti balius – dažniausiai Antanines. Su kita vienuole – Apolionija jos gyveno Žaliakalny, Pažangos gatvėje. Vieną kartą man pavyko įkišti nosį į jų kambarėlį – pamenu dvi lovas, baltai apklotas, mažą staliuką, kryželį. Tuo metu vienuolynai buvo išvaikyti, daugelis vienuolių net buvo išvežtos, o jos abi kažkokiu būdu išliko.

– Mokeisi griežti smuiku Kauno vidurinėje specialiojoje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio) ir būdama devintoje klasėje turėjai iš Kauno išvykti į sostinę, į Čiurlionio menų mokyklą.

– Besimokydama jau dalyvaudavau vaikų konkursuose ir mane, matyt, ten išgirdo. Važiavome ir į Vilnių – labai pompastiškas koncertas vyko Čiurlionio menų mokykloje, – pamenu, vežė mus net su nakvyne. Taip pat ir pedagogai iš Vilniaus atvažiuodavo paklausyti, kaip sekasi mums, kauniečiams. Per tuos visus viešus pasirodymus pastebėjo mane ir garsus smuiko pedagogas Viktoras Radovičius. Tuo metu mamutė jau buvo mirusi ir tėtė, spėju, pakalbėjęs su juo, o gal su dar kuo nors, paklausė manęs, ar nenorėčiau važiuoti mokytis į Vilnių. O koks vaikas nori išvažiuoti? Bet jau tada mąsčiau racionaliai: reikia, vadinasi, reikia. Sutikau.

– Ir kaip tau, dar vaikui, sekėsi mokytis ir gyventi Vilniuje?

– Augau tokioje šeimoje, kur požiūris į Lietuvos istoriją ir suvokimas apie daug ką jau buvo suformuotas. Tad sugebėjau gyventi savo galva, būti kiek įmanoma savarankiška. Tarkim, mes visi kartu su auklėtojom specialioje klasėje turėdavome ruošti pamokas, bet aš per trejus metus nė karto joje nebuvau. Pamokoms ruošdavausi bendrabučio, vadinamojo internato, kambaryje, kur gyvenome penkios mergaitės. Tuo metu labai daug skaičiau, tetulė dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje – dabartinėje Vrublevskių, – galėjau imti knygas iš ten. O kur skaityti, jei devintą jau reikėdavo gesinti šviesą ir eiti miegoti. Išeidavau į koridorių, užsidegdavau šviesą – ten būdavo staliukas, kėdės – ir patyliukais skaitydavau. O apačioje sėdėdavo visą naktį budėtoja – vadindavome ją Kobra. Girdžiu, jau ateina: vaikeli, kodėl tu čia sėdi, gesink šviesą ir eik miegoti. Tuoj užgesinsiu, – pažadėdavau ir jai išėjus skaitydavau toliau.

Taip pat gana dažnai lankydavausi Filharmonijoje – pavykdavo gauti kontramarkių. Nesyk į koncertus esame ėję su pianistu Povilu Jaraminu. Grįžtame, durys užrakintos, vakarienė jau seniai pasibaigusi. Ta pati budėtoja mus įleidžia ir sako: eikite į virtuvę, gal jums bent duonos paliko. Ir tikrai – ant skardos rasdavome paliktos šiltos duonos.

Vienuoliktoje klasėje man pradėjo skaudėti ranką, ir nors įstojau į pirmą Konservatorijos kursą, jau buvo aišku, kad nieko nebebus. Mane gydęs profesorius pripažino, kad tai profesinė liga ir reikia keisti specialybę. Kai pasakiau tai Radovičiui, jis labai išgyveno. Sakė: ką tu veiksi su tais teoretikais (rusiškai jis pavartojo žodį „bukvojedy“), jie gi muzikos negirdi. Tiesą sakant, visa širdimi teorijai ir neatsidaviau.

– Man vis viena galvoje netelpa – kaip tu susitvarkei su ta situacija: grojai puikiai, tavo gyvenimo kelias jau buvo numatytas ir staiga viskas sugriūva. Dabar, kai visi net dėl menkiausio dalyko kreipiasi į specialistus ir terapinasi, tai atrodo kaip rimta tragedija.

– Matyt, esu iš tų žmonių, kurie neplanuoja savo gyvenimo. Taip, įvyko nelaimė, bet reikia toliau kažką daryti. Žinoma, buvau sutrikusi ir širdį skaudėjo, bet buvau užgrūdinta nuo vaikystės, išgyvenusi kur kas baisesnę tragediją… Juk mama vairuodama žuvo prieš mano akis, tad visi kiti smūgiai nebuvo tokie baisūs.

– Likote penki vaikai – brolis ir keturios seserys – parama ir paguoda vienas kitam, susaistyti labai stipriu ryšiu. Pamenu ritualus, šventes, net pravardes, kuriomis seserys vadindavote ir tebevadinate (deja, jau tik dviese) viena kitą. Vėliau tu iš Kauno į Vilnių mokytis atvykusioms seserims, tarp jų ir mano mamai, jau galėjai parodyti Vilnių. Beje, ar pati greitai jį prisijaukinai?

– Gal kokį pusmetį vaikštinėdavau tik pagrindinėmis gatvėmis, kurios man atrodė svetimos. Labai mėgau Kauno modernizmą, – juo žaviuosi iki šiol, – Karo muziejaus ir Vienybės aikštės ansamblį, paštą, universitetą ir kitus puikius pastatus, kuriuos nuo ankstyvos vaikystės mėgo rodyti tėtė, universiteto Technikos fakultete studijavęs geležinkelio tiltų inžineriją… Kai sekmadieniais pradėjau klajoti po Vilniaus senamiestį, jo kiemus, kuriais galėjai iš vienos gatvės patekti į kitą, užeiti į vieną kitą bažnyčią (buvau labai drąsi!), miestas pradėjo man atsiverti. Viktoro Gavrilovičiaus klasės akompaniatorė pianistė Eglė Kiškytė vis klausdavusi, kaip man tas Vilnius, išgirdusi, kad jau savas, pasakė: geriausi vilniečiai yra kauniečiai. Tikrai, vos atgavus Lietuvai Vilnių, į jį su džiaugsmu persikėlė daug Kauno inteligentų, ką ir kalbėti apie masišką judėjimą pokario metais.

– Puikiai pamenu tavo su Arūnu (Arūnu Sverdiolu – E. F.) buvusį butą Šeškinėje, devintame aukšte, kuriame lankydavausi vaikystėje. Regis, paprastame devynaukštyje pakliūdavau visiškai į kitą pasaulį, pilną senų baldų ir man, tada dar vaikui, neįprastai gražių daiktų, kuriuos leisdavai apžiūrėti, atsargiai pakilnoti.

– Visada mėgau gražius daiktus. Mama Kaune turėjo draugę Danutę Kerbelytę, pas kurią, būdama dar maža mergaitė, nuolat svečiuodavausi. Jos butas buvo būtent moderniame tarpukario name, pilnas nepaprastai gražių daiktelių, smetoniškų baldų, o svarbiausia – ten buvo tikras parketas! Danutė savo vaikų neturėjo ir labai mane mylėjo, o man pas ją labai patikdavo. Gal ir tai turėjo įtakos, perėmiau iš jos tą potraukį grožiui.

– Prisimenu, kad paimi mane ant rankų, o aš čiupinėju tavo karolius, kurių turėjai įstabių ir originalių. Rengdavaisi taip pat labai gražiai – o juk buvo tie laikai, kai ką nors dailaus nusipirkti buvo beveik neįmanoma. Turiu nuotrauką, kur judvi stovite su mano mama, tu itin stilinga, su madingu mini. Taip pat esi pasakojusi, kaip vieną iš nusimegztų palaidinių tau išsiuvinėjo Nijolė Miliauskaitė.

– Labai nemėgstu siūti ir megzti, bet iš tos būtinybės, kurią ir paminėjai, teko išmokti. Megzdavausi nesudėtingas palaidines, turėjau jų keletą, skirtingų spalvų. Ir vieną, pačią gražiausią – žalią, – man Nijolytė išsiuvinėjo spalvingomis gėlytėmis, mulinė siūlais. Ir kaip buvo gaila, kad vėliau tą palaidinę sukapojo kandys. Taip pat Nijolė padarė man iškarpas ir pagal jas sugebėdavau pasisiūti nesudėtingą sijoną.

Taip, nešiojau ir megztą geltoną mini sijoną. Tais laikais turbūt daug kas ką nors pamąstydavo dėl to trumpumo, bet tokia mada buvo.

– Kad jau prakalbom apie Nijolę Miliauskaitę, papasakok, kaip su ja ir Gražina (Gražina Ramoškaite-Gediene – E. F.) studentės važiavote į ekspediciją.

– Nijolė su Gražina buvo pirmakursės ir turėjo vykti į dialektologinę ekspediciją, o aš įsiprašiau kartu. Jos pasirinko Suvalkiją, norėjo aplankyti Nijolės gimtuosius Keturvalakius, apie kuriuos ji mums dažnai pasakodavo – apie Rausvės upelį, apie močiutę, mamą. Keliavome vietiniais autobusiukais iki Pajevonių, ten aplankėm parapijos kunigą, jis mums parodė savo kalbančią papūgą ir net pavaišino kava. O pas suvalkiečius, prisimenu: temsta, mums reikia kažkur miegoti, ir niekur neįsiprašome nakvynės – suvalkiečiai žiūri, nepasitiki. Galiausiai vieni priėmė miegoti ant šieno, – reikėjo lipti į viršų, o apačioje, pasirodo, stovėjo arklys, jis naktį trepsėjo ir mane baisiausiai išgąsdino. Negana to, atsikėlusios ryte negalėjome nulipti – suvalkiečiai ir kopėčias patraukė, kad be jų žinios neišeitume. Juokėmės. Po to nuvykome į Nijolės tėviškę, ji parodė mums palėpę, kur buvo jos kambarėlis. Sakom – einam, parodyk tą Rausvę. O ten – mažuliukas upeliukas, net mažesnis nei mano senelio Molaina. Beje, pas senelį į Molainius studijų pabaigoje irgi nuvykome – Nijolė tada nešiojo džinsus, apačioje sukarpytus tokiais šniūrais. Pamatė senelis ir sako: ko ta mergaička tas kelnes sukarpė?

– Vėliau, kai Nijolė ir Gražina abi ištekėjo už poetų, daug bendraudavote visi kartu. Ar bendravimas su Vytautu Blože ir Sigitu Geda kaip nors paveikė tavo santykį su poezija?

– Esu tikra, kad tikras sąlytis su poezija ir atsirado susipažinus su Sigitu. Sigitas aplankydavo mus, dar kai gyvenome kartu su Gražina, – tuo metu daug vertė: Celaną, Rilkę, Hölderliną. Daug apie juos mums pasakodavo. Dabar man septyniasdešimt penkeri ir taip, pripažįstu, kad dabartinių poetų pasaulėjautos nelabai suprantu. Labai patiko ir tebepatinka Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis. Beje, į Juškaitį mano dėmesį irgi atkreipė Sigitas. Puiki paties Sigito „Delčia rudenė deivė“, labai patiko jo eilėraštis „Ars poetica“: „o man skaudžiausia – pasakyti / bent puse lūpų apie didį / pasaulį, kurs aplinkui žydi, / aš nemokėjau taip ilgai.“ Aišku, vėliau buvo daug skaudžių dalykų, susijusių su Sigitu, – gyvenimas ėjo bangom…

– Bohemos, „Suokalbio“ laikai… Arturas Jevdokimovas įamžino juos savo dokumentiniame filme „Suokalbis“ – jame šmėžuoji ir tu.

– Žinai, kokia ten proga? Pirma „Santara“! Pirmoje „Santaroje“ dalyvavo daug literatų ir visi nusprendė, kad vakare reikia susirinkti „Suokalbyje“. Buvo labai linksmas balius, šokiai, pažintys. Beje, Sigito dėka pažinojau gerai ir Marcelijų Martinaitį, ir Juozą Aputį. Iš to laiko, kai Gražina dirbo „Pergalėje“ (dabartiniai „Metai“), gerai prisimenu Ričardą Gavelį, Vladą Šimkų, Algimantą Baltakį, kuris po to mane dažnai supainiodavo su Gražina Gediene. Einu prospektu, Baltakis susistabdo mane ir kalbamės penkiolika minučių. Sakydavau: jūs tik manęs nepainiokite su Gražina. Kai Gražina pradėjo dirbti „Litmenyje“, pažinčių ratas dar išsiplėtė.

Beje, kai Sigitas dirbo „Šatėnuose“, net vienu metu bijojau su juo kalbėti telefonu, nes jis, ką išgirdęs, imdavo ir savaip aprašydavo, visai ne taip, kaip buvo iš tikrųjų, bet neva aš taip sakius. Vieną kartą papasakojau jam apie įskridusią į kambarį zylutę, ir jisai vis viena po to savaip perpasakojo.

– Pakalbame dar apie tavo biblioteką, tiksliau reikėtų pasakyti – tavo ir Arūno. Sakyčiau, biblioteka su jumis gyvena kaip trečias asmuo – tiek ji brangi ir svarbi. Kiek pamenu, kai kraustydavotės iš vieno buto į kitą, pirmiausia numatydavote vietą knygoms.

– Literatūriniu požiūriu Arūno bibliotekos dalis yra vertingesnė – jis yra susipirkęs daugiau knygų. O dabar esame padalinę biblioteką į dvi dalis ir visa grožinė literatūra bei lituanistika yra bute Ignalinoje.

Beje, jei užpuola keista nuotaika, nepatikėsi, ką skaitau.

– Ką?

– Žemaitę! Skaitau kokį „O kame pyragiukai?“ ir kvatojuos.

– Esi anksti išmokusi lenkiškai, kad sovietiniais laikais galėtum skaityti gerus vertimus, kad ir Prousto.

– Lenkiškai pradėjau mokytis dar vaikystėje, nes mano geriausios draugės Irutės mama buvo Vilniaus krašto lenkė. Vienu metu paprašiau Irutės surašyti man lenkišką abėcėlę. Jau vėliau skaičiau lenkiškus žurnalus, o po to su Arūnu išsiaiškinome, kad ir jis, kaip ir aš, skaitė ir net prenumeravo lenkų muzikos žurnalą „Ruch Muzyczny“.

Jis ir Prousto visus septynis tomus lenkiškai buvo nusipirkęs, kitus gerų autorių vertimus.

Beje, jei nebūčiau mokėjusi lenkų kalbos, mano muzikos žinios būtų buvusios žymiai skurdesnės. Nes tais laikais visi vadovavosi rusiškais vadovėliais, kurie būdavo perkrauti nereikalinga informacija, pompastika, o ir per daug literatūrizuoti.

– O tau niekada nereikėjo muzikos literatūrizavimo.

– Kai grodavau, man nereikėdavo skaityti, kas ir kaip ką mąstė apie pjesę, kad gerai pagročiau tą pjesę. Radovičius taip pat neminėdavo tokių dalykų, rūpinosi muzikos stiliaus suvokimu. Ir kaip nudžiugau neseniai perskaičiusi interviu su savo mėgstamu pianistu Jevgenijumi Kisinu – fortepijono genijumi. Interviu rengėjas jį klausinėdamas spaudžia prie sienos – ką Kisinas įsivaizduoja grodamas, o Kisinas jam sako: „Aš, atlikdamas muziką, išeinu iš muzikos.“ Ir aš taip grojau, nors tuo metu verbalizuoti šito savo požiūrio nesugebėjau. Dabar man aišku, kad muzika yra kalba. Ir kai viduje ją jauti – čia ta, o čia kita frazė, ir jei tos frazės tavo dvasioje atsispindi, tai visas vidinis gyvenimas ir eina kartu su ta muzika. Todėl man nereikia informacijos, ką Beethovenas darė ar ką jautė kurdamas sonatą smuikui. Man regis, tokios informacijos tikrai reikia muzika besidominčiam žmogui, tai jį labiau prie jos priartina.

 

Čia į mūsų pokalbį įsiterpė Živilės Ramoškaitės vyras filosofas Arūnas Sverdiolas.

 

A. S.: Živile, o kodėl tu rašai tas visas recenzijas ir kaip tai susiję su tuo, kas tau svarbiausia muzikoje?

– Kadangi pati nebegroju, tai rašymas – kaip ir muzikavimo pratęsimas. Vis viena žinių sukaupta nemažai per tuos keliolika metų. Be smuiko, Muzikos akademijoje buvo dar privalomas fortepijonas, kur man pavyko pas gerą pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę mokytis. Ir pats muzikos pomėgis leidžia recenzijom užsiimti, nesu iš tų teoretikų, kurie nemėgsta klausytis klasikos.

A. S.: O tu klausai daug muzikos?

– Labai daug klausau, bet klausausi to, kas man sukelia kažkokias reakcijas – ir emocines, ir minčių suteikia. Neklausau, tarkim, naujų kūrinių tik dėl smalsumo, kad sužinočiau, kaip ten kas nors padaryta. Tiesa, kartais darau tai iš pareigos. Didžioji dauguma naujų kūrinių nesukelia to vidinio rezonanso, kokį sukelia anksčiau sukurta muzika.

A. S.: Na gerai, o kokios muzikos klausai?

– Visos – nuo Bacho iki dvidešimto amžiaus vadinamųjų klasikų: Bartóko, Hindemitho, Stravinskio, Naujosios Vienos mokyklos atstovų. Bet ne viską – dodekafoninio Schönbergo labai retai klausau. Galima sakyti, tebetęsiu studijas, esu tarsi amžina mokinė, visą laiką mokausi, ypač jei reikia ką prisiminti, aktualizuoti, pavyzdžiui, po pianisto Barry Douglaso koncerto – Brahmso 118 ir 119 opusų genialias pjeses fortepijonui.

O šiaip mėgstu ir Mozartą, ir lygiai taip pat mėgstu Wagnerį. Kas nors gal nustebtų, kaip jie čia dera, o aš randu gelminių panašumų, nors jų visiškai skirtinga kalbos konvencija.

Patinka vokalinė muzika, neretai klausau Richardo Strausso operų arijų ir dainų, atliekamų įžymių praeities ir dabarties atlikėjų, įdomu pasigilinti į jų interpretacijas.

A. S.: O smuikas tau liko ypatingas instrumentas?

– Aišku, liko. Aš kaip žuvis vandeny smuike – ir atlikime, ir technologijoje, ir visame kame.

A. S.: O ar nėra taip, kad vokalinė muzika tau ypač svarbi?

– Taip, nes vokalinė muzika dainingumu panaši į styginį instrumentą. Sąryšis tarp jų tiesioginis, nes tai melodinis, ne harmoninis instrumentas. Neatsitiktinai smuikininkui mokytojas gali sakyti – klausyk, kaip dainininkas dainuoja, ir stenkis išgauti tokį garsą, o dainininkui, kai jis puikiai valdo balsą, juk sakoma – jis valdo balsą kaip instrumentą.

E. F.: Kadangi Arūnas jau išklausinėjo apie muziką, aš noriu kreipti pokalbį ne atgal į žemiškus dalykus, o į dangų ir į paukščius. Stebi juos daug metų, manau, šį pomėgį irgi perėmiau iš tavęs. Tik darai tai daug profesionaliau – turi net žiūronus. Kada tavo gyvenime atsirado šis pomėgis?

– Žiūronus dabar retai imu, per sunkūs. O šiaip pašnekam su Arūnu – ar mes, būdami studentai, pastebėdavom, kaip keičiasi gamta? Kai išeidavom į dabartinę Lukiškių, tuo metu Lenino aikštę priešais Konservatoriją, kur augo dabar jau išnaikintos alyvos, – ar pastebėdavom, kaip keičiasi medžiai? Mes tik staiga pamatydavom, kad štai jau lapai ant liepų. Visai kitaip reaguodavom į gamtą. O dabar žiūriu į krūmą savo kieme ir nuolat stebiu, kiek padidėjo pumpurėlis. Ir paukščiai, jų stebėjimas atsirado tada, kai pradėjau tokiu lėtuoju būdu sekti gamtą – iš vidaus ją jausti.

– O koks tada tavo mylimiausias paukštis?

– Visi. Bet ypač varnos. Stebiu jas Bernardinų sode, kaip jos juokingai laksto ir karkia keliais balsais.