Šiandien

Tais metais mano tėvai nutarė pasiauginti veislei šventąjį. Anksčiau buvome laikę nebent kokį dekoratyvinį gaidžiuką ar triušių porelę, tad patirties teko semtis iš įgeltusių „Ūkininko patarėjų“ pelių apkramtytais lapais, „Šventųjų gyvenimų“ kadaise blizgiais viršeliais ir panašios lektūros. Apie pašarus, kraiką, lytinę brandą, tikėtiną tokio augintinio būdą tėvai teiravosi kaimynų ir šiaip viską išmanančių pažįstamų, kažin ką skaičiavo, tarėsi. Erdviais apylinkių laukais ir nudraskytais krūmynais, nelygiais šaligatviais ir pienių prižėlusiais pasieniais, daržais ir kiemais – nė vieno be lentgalių ar šiferio krūvos, be krepšinio ar futbolo kamuolio – šiek tiek šlubuodama atiturseno basa, išsitaršiusi vasara, aš pasveikau, ir būsimas šventasis iškrito iš galvos. Prasidėjo išdaigų, nuotykių ir atradimų dienos. Su kaimynystėje ar tolėliau gyvenančiais vaikais po dulkėtomis liepomis suvirintojų išmėtytą karabitą leisdavome į vandenį, taip varžydavomės, kurio gabalas bjauriau pasmirs; moneta žiebdami į limonado ir alaus butelių kamštelius, – ypač nenuspėjamai versdavosi jau sulamdyti, – lošdavome iš degtukų; spėliodavome, kokios bus spalvos šaligatviu artėjančios merginos triusikai (jeigu ji su mini), ir, skubiai sugulę po vešliais serbentais palei betoninę tvorą su rombinėmis kiaurymėmis, išsiaiškindavome nugalėtoją; mėtydavome žmonėms pro atviras fortkes katinus, degančias lėles arba mėšlo prikimštas pinigines… Vieną ankstyvą, iš po nakties apniukusį birželio sekmadienio rytą pasisamdytu sunkvežimiu ištrinksėjome su tėvais į turgų. Važiuoti reikėjo beveik tris dešimtis kilometrų, iš pradžių palei milžiniškas karjerų duobes pilkais šlaitais, paskiau – pro nubalusius lazdynus, kurių jokios rasos, jokie lietūs nenuplaudavo, tik išsukus į vieškelį atsivėrė padūmavę laukai, kairėje sušmėžavo medžių guotas, ten greičiausiai ir buvo apleistos kapinaitės, mielai būčiau į jas ir pasukęs. Bet dardėjome beveik tiesiu keliu toliau, kabinoje kvepėjo įkaitusiu metalu ir papirosų dūmu, iš nublukusių nuotraukų, priklijuotų virš lango vairuotojo pusėje, į mus žiūrėjo dvi merginos. Dabar jau tikriausiai pasenusios, dingtelėjo man. Atvažiavę į miestą, sustojome prie atlapotų vielinių turgavietės vartų. Tėvai palei skarda apkaltus prekystalius iš karto nuskubėjo ten, kur spietėsi daugiausiai kaimiečiai, atsivežę ar atsivarę parduoti šventuosius, – tie trepsendami kažin ką šūkavo, smalsiai dairėsi po tirštėjančią žmonių knibždėlynę arba, panarinę galvas, nuolankiai laukė lemties. Aš kiek paslankiojau po turgų, greitosiomis apžiūrėjau tiesiog ant žemės išdėliotas, pardavėjų įžūliai giriamas prekes – aprūdijusius vamzdgalius, nudilusius santechnikų įrankius, senas mėsmales, tarkas, kitokį gerą – ir išėjau į gatvę. Kiek paėjėjęs sustojau ant tilto per čionykštę upę ir, persisvėręs per turėklą, įsižiūrėjau į lopais saulės nušviestą vandenį. Sraunioje, putotoje tėkmėje, paniręs iki pakaušio, sėdėjo kažkoks plikis ir bandė vyti žalius siūlus, sruogomis sprūstančius jam iš rankų. Negalėjau numanyti, kokią daugybę kartų ateityje dar eisiu ir važiuosiu per tą tiltą, su lūkesčiu ir praradęs viltį, naktimis ir rytais, įkaušęs ir daugiau nei blaivas, kokią daugybę sykių dar vaikščiosiu po tą miestelį; išsidrėbęs žolėje priešais žirgyną, stebėsiu galvomis kinkuojančius arklius, dulkėse ant remontuojamo pastato grindų didžiulėmis raidėmis rašysiu pirštu eiles, o pakrypusios durys man atstos knygos viršelį, ir viskas, viskas čia bus man namai – skveras su amžinais medžiais, amžinais suolais ir amžinais pijokėliais ant jų; trumpai aplankytas dispanseris su išbalusiais, vangiais, tarsi bejausmiais ligoniais; medinė parko pakyla, ant kurios šoksiu su mergina svetimas, apsuptas grėsmingai nusiteikusių vietinių bičų; jauki, vijoklių apkėsta veranda ir veterinarinė vaistinė čia pat, vos kitapus neapsakomai plačios, akmenimis grįstos gatvės; karšykla ir ankštas aklos senutės būstas; net milicijos įgaliotinio patalpėlė, ir ta.

Grįždamas į turgų, sustojau prie užkandinės, pakištos po nulinkusiu medžiu. Pažvelgiau pro nugleizotą priekinės sienos stiklą, lyg kokio milžino po naktinio lietaus aplamais nušluostytą nešvariomis rankovėmis. Žmonių viduje buvo daug. Vieni mindžikavo ilgoje eilėje, kiti jau valgė, gėrė. Mūsų vairuotojas, radęs vietos prie kvadratinio staliuko kampo, srėbė kažkokią putrą. Sėdėjo nunėręs galvą beveik į pat dubenėlį, susimetęs į kuprą, ir ta nuolanki poza taip iškalbingai bylojo apie bespalvę blukaus diedelio būtį, apie gerklingą jo žmoną ir apie tris jų vaikus, pametinukus, trinančius tos pačios klasės suolus, amžiais tai be kuprinių, tai be sąsiuvinių, tai be kojinių.

Duobėtu vieškeliu dardant į namus, man vis knietėjo pasižiūrėti pro apskretusį galinį kabinos langelį, bet šventojo nemačiau, turbūt gulėjo jam pakreiktuose šiauduose. Kėbule jį tikriausiai siaubingai kratė. Visi tylėjome, vairuotojas, vis pakrenkšdamas ir sausai pasispjaudydamas, traukė bjauriai dvokiantį dūmą, pragiedrėjusį dangų be garso bruožė reti debesys.

Pagaliau parvažiavome. Kelionė, nors gan trumpa, man buvo spėjusi prailgti. Vairuotojas nuleido dešinį bortą ir, netikėtai vikriai liuoktelėjęs į kėbulą, koja pabakštino šiauduose susirietusį šventąjį. Kelkis, girdi. Anas nenoriai atsistojo ir, šiek tiek spyriodamasis, vis dėlto leidosi nutempiamas prie kėbulo krašto. Mano tėvas išskėtė rankas ir, sugriebęs šventąjį, palaikė glėbyje. Lyg vaiką. Nuleidęs ant žemės, už pasaito nuvedė į suruoštą iš anksto tvartelį už malkinės. Čia riogsojo šūsnis bet kaip sumestų šakotų, vinėtų lentgalių, kartais pasitaikydavo ir įdomesnių, nežinia iš kur atsirandančių, nežinia kur dingstančių dalykėlių: motriškinio dviračio ratas be kelių stipinų, surūdijęs pačiūžos peilis, kregždės griauteliai, dar kas nors gero. Stovėjo senas, aplamdytas bosas, kuriame pamažu kaupėsi riebus vanduo. Man patikdavo žiūrėti į tą ne itin skaidrų, kone rudą skystį gliaumijančiais pakraščiais. Vis tikėdavausi pamatyti kokios nors keistos gyvybės užuomazgą. Be to, už malkinės turėjau puikią slėptuvę – galėdavau palįsti po sukiužusiu stalu, apkrautu iškleiptakojėmis kėdėmis. Ir še, visa ta vertinga teritorija atiteko šventajam. Nenuostabu, kad antipatiją jam pajutau iš karto.

Pamažu šventasis mūsų namuose apsiprato. Vis dažniau išeidavo iš savo buveinės. Atsitūpdavo kur nors pakiemy ir tupėdavo valandų valandas. Arba voliodavosi po skiedras prie trinkos. Kartais įlįsdavo tarp senų rakandų prie tvartelio, neva pasislėpdavo. Arba kvailai šypsodamasis vaikštinėdavo po sodą. Ar saulė, ar lietus – jam vis vien. Slampinėdavo išsišiepęs, ir tiek. Kartais priskresdavo visur sekioti man arba tėvams iš paskos – net įkyrėdavo. Kad ir ką veiktume, įdėmiai mus stebėdavo, paskui mėgindavo veiksmą ar bent judesius pakartoti. Sykį, prisižiūrėjęs, kaip mano tėvas plaktuku ir kitais įrankiais meistrauja šiltadaržio rėmą, netyčia prisikalė prie tvartelio durų plaštaką. Kraujas srovelėmis bėgo dilbiu ir nuo alkūnės varvėjo ant nutrypto slenksčio. Šventasis gydomas leidosi, bet pats nutikimas jam, kitaip nei mums, atrodė nevertas dėmesio.

Man prasidėjo mokslo metai, ir nors visi buvome pritvinkę vasaros įspūdžių, galvos – kupinos naujų išdaigų, pasiilgęs dar ką tik taip nemėgto šventojo, vos sulaukdavau, kol baigsis skaičiavimas, paišyba ar darbeliai. Kartais jis lūkuriuodavo manęs prie mokyklos, grauždamas sprangią žieminę kriaušę tupėdavo kur kamputyje ar vaikštinėdavo palei betoninę tvorą. Namo tyčia traukdavome aplinkiniais keliais, siauromis gatvelėmis nuklysdavome į kolektyvinius sodus arba dar toliau – į laukus, nusidriekusius iki padūmavusių miškų. Šventasis laigydavo po dygius, kemsotus žolynus, nešiodavo mane ant čiupros, kartais, jam užkliuvus už kokio kupsto, kūliais nusirisdavau į žolę, ir taip gera būdavo gulėti aukštielninkam bekraštėje, dar neruduojančioje žalumoje, žiūrėti į tokią pat bekraštę dangaus mėlynę. Jis išsidrėbdavo šalia ir, atmetęs nuo ausies ilgus plaukus, lyg klausydavosi manęs, net jeigu nieko nesakydavau. Kitapus miestelio buvo nutiesta šiluminė trasa, virš žemės pakeltus storus vamzdžius, aptaškytus seniai suakmenėjusia derva, kadaise apsuktus statybine vata, dabar jau nudriskusia, laikė surūdiję rėmai. Už trasos telkšojo pelkynas, nusėtas kuokštais smilgų, nepratusių augti drėgmėje, todėl nupuvusių, sudžiūvusių. Mudu su šventuoju strapinėdavome tais vamzdžiais, vos išlaikydami pusiausvyrą, ir tokiomis akimirkomis nieko daugiau pasaulyje mums nereikėdavo, tik drumzliname vandenyje grimzdinčių viksvų vienoje pusėje, amžinai tuščio kelio – kitoje – ir iš kaminų jaukiai besirangančių dūmų – trečioje. Arba štai sutūpdavome prie aprūdijusios vonios karosams laikyti mūsų kieme ir tylėdami žiūrėdavome į pirmąsias snaiges, tirpstančias drumzlino vandens paviršiuje. Tą pirmąją šventojo žiemą snigo gausiai, tėvas iš anksto buvo apkalęs jo namus veiloku ir dar aptaisęs toliu. Ištisas savaites šventasis tūnodavo savo būste, įsirausęs į šiaudus, triaukšdavo kopūstą ar kokią morką. Laukan išeidavo tik retkarčiais ir būtinai basas, nors turėjo tyčia jam siūtą apavą. Pabraidydavo po sniegą, stebėdamasis, bent jau taip atrodė, giliais savo paties pėdsakais, baltai aptūlotais vaismedžiais, rūškana saule, pastovėdavo ant pjaustymo ožio, nepaprastai panašus tada į šimtmečius skrajojusį olandą, ir vėl lįsdavo į savo buveinę, sergstimą senių besmegenių, kurių vieną vakarą, laukdami, kol grįšiu su tėvu iš miško, visą būrį nulipdė mano klasės draugai. Kartais pažvelgdavau pro savo kambario langą į tuos tamsius mėnesienos neapšviestų ilganosių sargybinių su kibirų ir puodų šalmais siluetus ir man pasidingodavo, kad šventasis, apšarmojęs, pamėlusiomis kojomis, slankioja tarp jų murmėdamas, sakytum, rikiuodamas kažin kokią iškilmingą procesiją. Bet rytą besmegeniai tebestovėdavo kur stovėję. Tik dar storiau apsnigę, dar giliau įgrimzdę į sniegą. Liūdni.

Tą žiemą pasitaikydavo tokių šalčių, kad, šen ar ten pastebėjęs pajuodusį sniegą, galėjai pamanyti, jog tatai kaminų dūmai, naktį suledėję ir suodžiais pabirę į miestelio gatves, kiemus ir sodus. Tačiau į mokyklą ėjome ir per didžiausius speigus, pamokos būdavo tokios pat nuobodžios kaip rudenį ar žiemą, o šit ledo ritulio kautynės po jų – karštos ir kruvinos. Iš už tvoros mus smalsiai stebėdavo vienintelis žiūrovas. Vargu ar šventajam labai rūpėjo sniege mūsų išbrėžiamas rezultatas, greičiau jam magėjo perprasti, kokia jėga varo būrį paauglių šitaip lakstyti paskui kietą, juodą skridinėlį, talžantis užlenktomis lazdomis. Po neapsakomai svarbių rungtynių, tarkim, dviejų skersgatvių taurės finalo, suplukę, geliančiais šonais ir keliais išsiskirstydavome po namus gerti arbatos ir ruošti pamokų, o šventasis grįždavo į savo migį tvartelyje.

Žiema užsitęsė, atrodė, pusnys nespės ištirpti iki pat vasaros, bet užteko kovo saulei gerai pakaitinti ir gatvėmis pasruvo laikini upeliai, ant tvorų ir šakų sutvisko, sužaižaravo lašai, pasaulis susyk atkuto. Varvekliai, jau seniai nebeskanūs, pavojingai smigčiojo į atsileidžiančią žemę pasieniuose, saulė pro purvinuose debesyse pradegintą skylę dairėsi, ką čia dar pačirškinus. Tvyrojo gyvi, per žiemą primiršti gyvybės, mėšlo, drėgnos medienos, balų purvo kvapai, o ir galybė kitokių. Bet kartu su pavasario gaiva mus užgriuvo ir nelaimė. Žuvo berniukas iš mūsų klasės. Niekas nieko tikrai nežinojo, kalbėta, esą tėvas, važiuodamas į gelžkelio stotį krovinio, nesuvaldęs sunkvežimio, esą berniukui avarijoje nutraukta dalis kojos, esą iš tikrųjų žuvęs jis visai kitur, esą taip, esą anaip… Vėliau, atsargiai išsiklausinėję, kur nutikusi avarija, eisime tos kojos ieškoti, su žibintuvėliais rankose ir besispyriojančiu šventuoju klamposime naktimis garuojančiais dirvonais ir prišnerkštomis pakrūmėmis, bet nieko taip ir nerasime.

Mūsų miestelio numirėliai įprastai būdavo šarvojami namie. Rečiau – viešoje sporto salėje. Visada po tuo pačiu krepšiu, į kurį kartą sumečiau dvylika taškų, skaičiuojant su baudomis. Dabar po nubrizgusiu to krepšio tinkleliu gulėjo lakuotame karste mano klasės draugas. Lauke kažkas be paliovos dunksėjo. Pasieniais susėdusios senutės šnibždėjosi. Sielvarto palaužti mažojo velionio tėvai sėdėjo lyg sustingę pirmoje eilėje. Visi tie kvapai, šnabždesiai, čežantys vainikai, dūmijančios žvakės, ašaros ir spėlionės man buvo gerokai įgrisę, bet negalėjau net pajudėti – mes, keturi berniuko klasės draugai, budėjome prie karsto garbės sargyboje. Stovėjau galvūgalyje ir akies krašteliu mačiau velionį. Palyginti su gyvu, jis atrodė sumažėjęs, susitraukęs. Perkirsta geltona kakta buvo susiūta negrabiai, turbūt greitosiomis, todėl šiek tiek priminė futbolo kamuolio suvarstymą ten, pro kur įkišama kamera. Kitapus stovinti mergaitė gailiai šniurkščiojo. Susikišk tuos savo snarglius atgal sau į nosį, galvojau, juk gyvą apkalbinėdavai be gailesčio. Priešais mane, kojūgalyje, irgi stovėjo mergaitė. Šita man patiko. Švelnus skersvėjis vos vos siūravo šviesių jos plaukų gniutulėlį po dešiniąja ausimi. Pėdkelnės ties pakinkliais buvo susimetusios į raukšles. Man tirpo rankos, kaklas ir kojos, bijojau nejučia užgriūti ant velionio. Vanduo kibiruose po karsto pakyla tikriausiai buvo sušilęs, man iš kairės sklido kvapas. Staiga mergaitės plaukų gniužuliukas atitrūko ir, nuplevenęs virš šviesos tako, saulės pakloto nuo sporto salės vartų iki karsto, dingo iš akių. Kai tik mus pakeitė kitų budėtojų ketvertas, kone tekinas puoliau į lauką ir nuskubėjau pas šventąjį, kurį buvau pririšęs netoliese, prie surūdijusių geležinių kopėčių. Kadaise jomis galėjai užkopti ant siuvyklos stogo, bet pastatas buvo senų seniausiai nugriautas, tad beprasmiškai stirksančios kopėčios nebevedė niekur. Dabar ant ketvirto jų skersinio sėdėjo kažkoks žmogus ir su priešais tupinčiu šventuoju kabino iš stiklainio tamsiai raudoną uogienę. Graibė tiesiog pirštais. To anksčiau man nematyto žmogaus tikriausiai būta benamio. Nenumaniau, kaip toks galėjo mūsų miestelyje atsirasti. Vilkėjo jis visiškai sučiurusią žalią palaidinę, mūvėjo purvinas kelnes, prilaikomas vienos petnešos. Išpurtęs veidas buvo melsvai raudonas, mažos akys užgriuvusios, lyg užverktos, ant kaktos krito didelis žilų plaukų kuokštas. Man pasirodė, kad jiedu su šventuoju, draugiškai dalindamiesi uogiene, šnekučiuojasi.

Nusivesdamas saviškį šalin, už poros žingsnių atsigręžiau. Žmogaus ant kopėčių nebebuvo.

Paskui vėl atplumpino nerūpestinga vasara. Vaikščiodavome su šventuoju meškerioti, tikriau sakant, aš meškeriodavau, o jis tik žiūrėdavo į vandenį ir liūdnai šypsodavosi; žaisdavome futbolą, tikriau sakant, aš žaisdavau, o jam spardomo kamuolio būdavo gaila; varžydavomės spjaudydami trešnių kauliukus, karstydamiesi į kriaušes, mėtydami papuvusius obuolius į gyvus ir negyvus taikinius. Vasara prastrykčiojo beveik nė nestabtelėjusi, o rugsėjui ir naujiems mokslo metams vos prasidėjus į mūsų namus atėjo raukšlėtas, kaip mumija, žmogelis. Girdi, perskaitęs skelbimą: siūlome veislinio šventojo paslaugas. Svečiui buvo leista mūsų šventąjį apžiūrėti, liko patenkintas, ir jiedu su tėvu greitai suderėjo.

Iki mumijos namų už miestelio reikėjo pėdinti porą kilometrų. Savo paklerusį, cypčiojantį dviratį jis varėsi, jiedu su tėvu šnekėjosi apie neišmanėlių valdžią, orus ir kažkokias statybas, aš žvalgiausi po gerai pažįstamas apylinkes, jau besiruošiančias rudens tapybai, o gerokai pažvalėjęs šventasis strapsėjo aplink. Tai pabėgėdavo pirm mūsų, tai atsilikdavo, tai trumpam dingdavo pakelės grioviuose. Mūsų klientas gyveno senų medžių apstotame vienkiemyje vidur laukų. Sodyba buvo apšiurusi, prie ūkinio pastato įlinkusiu stogu mėtėsi kažkokie surūdiję padargai, kiauri kibirai, gulėjo žolėje jau beveik prasmegę pora senų dviračių. Šeimininkė, bobulė keistai išpūstomis akimis, pasirišusi nešvarią prijuostę su laiveliu, plaukiančiu pjūklo dantimis, pavaišino mus arbata ir naminiais sausainiais. Paskui mumija mūsų šventajam atvedė savo šventąją, kuriai tas turėjo suteikti paslaugas. Nujaučiau, kad nieko gero nebus. Taip ir nutiko. Paslaugos liko nesuteiktos. Kieme trumpai apsiuostę, šventieji susėdo ant apsamanojusių rąstų krūvos už ūkinio pastato ir, susiglaudę šonais, išsėdėjo iki vakaro, stebėdami raustančias medžių viršūnes. Nepatenkintas šeimininkas pareikalavo grąžinti pinigus, bobulė dar pabambėjo be reikalo mus vaišinusi, tad dūsaujantį šventąjį paskubėjome išsivesti.

Kitą kartą, kitoje sodyboje, suvesti šventieji vienas į kitą nė nepažvelgė, dar kitur tik vaikėsi kits kitą, kaip vaikai, o apie paslaugas tikriausiai net negalvojo. Po kokios penktos nesėkmės mano tėvai pradėjo įtartinai šnibždėtis. Nujaučiau – apie ką.

Šiandien – saulėtas spalio šeštadienis. Į mūsų namus atėjęs toks Alius. Iš pradžių pasėdi virtuvėje, išlenkia šimtą kitą gramų, užkanda lašinių, tada pasirenka peilį iš komplekto, kuriuo labai didžiuojasi.

Aliui iš paskos žingsniuodamas per kiemą, šventasis pasisuka į mūsų sandėliuko duris ir smagiai pamoja. Kaip jis gali žinoti, kad tūnau sandėliuko tamsoje, dvelkiančioje geležimi, asbestu ir senomis vatinkomis, tūnau, prisispaudęs prie durų, ir, iki kraujo sukandęs lūpą, stebiu jį pro plyšį tarp lentų?!

Pietaujame šiandien vėlai. Žalsvos užuolaidos vos vos siūruoja, ant sekcijos tupinti pelėda smaigsto mus mediniais žvilgsniais, mano kėdė kieta ir pasisūpuoti su ja nėmaž nenoriu. Tėvai tyli. Caksi sieninis laikrodis, andai padovanotas mamos bendradarbių. Kaimynų kieme loja šuo. Atveriami sugergždžia mūsų varteliai, bet niekas neateina. Dubenyje garuojančios geltonos, krapais pabarstytos bulvės neapsakomai gardžios, o šit mėsa kažkokia sprangi, lyg gerai neišvirusi.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka