Apie šviesos nešimą
Dar kartą apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“
Filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ kadras
Po Giedrės Beinoriūtės dokumentinio filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ premjeros nuaidėjus pirmiems pagiriamiesiems įspūdžiams (Neringa Kažukauskaitė, „Žinai gi, kas per Velykas būna“, 7md, 2025-04-18; Greta Vilnelė, „Žmogiškumo apraiškos šventumo šešėlyje“, Literatūra ir menas, 2025-04-04), pasigirdo ir kritiškesnių balsų, suabejojusių ne tik filmo dokumentine verte (štai Paulinai Pukytei „gaila, kad nepakankamai dokumentiškai išsamiai“ rodoma velykinė „Nukryžiuotojo saugojimo“ apeiga; Paulina Pukytė, „Ar pasveiks mūsų sielos?“, 7md, 2025-05-09), bet ir atgyvenusių, moraliai nepriimtinų ar net žalingų tradicijų saugojimo prasme (Vaidas Jauniškis, „Įsikibus į tradiciją“, Literatūra ir menas, 2025-05-09). Iš tiesų, galima tik pasidžiaugti, kad apsnūdusiame, monologiškame mūsų kultūros kritikos lauke filmas, nesulaukęs „Sidabrinių gervių“ komisijos dėmesio (Rūta Oginskaitė, „Kažkas papuvę „Sidabrinių gervių“ karalystėje“, lrt.lt, 2025-05-09), išprovokavo gana aistringas diskusijas ir apie patį kūrinį, ir apskritai apie šiandieninio žiūrovo santykį su praeitimi bei tradicija.
Regis, prie recenzijose išsakytų taiklių pastebėjimų apie filmą sunku ką ir bepridurti. Ir vis dėlto norėtųsi tarti kelis žodžius ne tiek apie patį filmą, kiek apie didžiulę išankstinių įsivaizdavimų bei nesusipratimų, t. y. ne tik filmo, bet ir vienas kito nesupratimo, bedugnę, atsivėrusią dalinantis nuomonėmis apie G. Beinoriūtės dokumentiką ir bandant megzti diskusiją. Drįsčiau teigti, kad tokie įsitikinimai, kurie užkerta kelią tikram dialogui ir neleidžia autoriams iš tiesų pamatyti kūrinio, viešose diskusijose apie meną pasirodo itin dažnai. Susidaro įspūdis, jog diskutuojama ne tiek apie pačius kūrinius, kiek apie kiekvieno asmeninius (į)tikėjimus. Savaime suprantama, niekad nekiltų mintis iš kritiko reikalauti visiško savo nuomonės bei įsitikinimų suskliaudimo – ne kaži kas tuomet iš kritikos ir beliktų. Tačiau kyla klausimas, ar iš viso įmanoma konstruktyviai kalbėtis, kai vietoj to, kas yra, matome tai, ką esame pratę, ką norime ar ko nenorime matyti.
Pradžiai – paprastas, bet iliustratyvus pavyzdys. Štai Gretai Vilnelei Pievėnų Velyknakčio dalyviai persirengėliai atrodo esą „pasidabinę apdriskusiais skarmalais bei senoviškomis Užgavėnių kaukėmis“. O Paulinai Pukytei tie patys apeigų personažai jau yra „žmogus (vyras), apsitaisęs „bobiška“ marga suknia, kvaila megzta kepure ir – kaip visur ir visada pajuokiant ir žeminant žydus – kauke juodais plaukais, juoda barzda, didele kumpa nosimi, didele išsiviepusia burna“. Iš šių aprašymų netgi atrodo, kad abi recenzentės išties žiūrėjo visai skirtingus filmus ar bent jau dėvėjo skirtingus akinius.
Nors pavyzdys ir neatrodo itin reikšmingas, jis išryškina dvi jau minėtas nuomonių apie G. Beinoriūtės filmą grupes, kartu aiškiai atskleidžiančias skirtingą kritikų santykį su praeitimi ir tradicija. Vieni filmą ir jame rodomą tradiciją romantizuoja. Cikliškos Velyknakčio budynių apeigos suvokiamos kaip atsvara neramiems, vargšą kaimo žmogų sunaikinti (ar bent sugadinti) besikėsinantiems laikams. Tai, kas sena, perduota protėvių, automatiškai suvokiama kaip saugotina, vertinga, vienu žodžiu – šventa.
Šią poziciją, kurią aptinkame G. Vilnelės ir N. Kažukauskaitės tekstuose, kritikuoja antrojo požiūrio šalininkai – P. Pukytė ir V. Jauniškis. Pastarųjų tekstuose matyti didaktinės dvasios persmelktas, socialinio-istorinio teisingumo mene ieškantis (ar veikiau istorinių klaidų ištaisymo siekiantis) žvilgsnis. Išsaugotos apeigos šiems kritikams atrodo ribojančios ir įkalinančios vargšus žmogelius, kurie net nesugeba suvokti esą tų atgyvenusių papročių „pančiuose“… Akivaizdu, kad abiem atvejais recenzentai iš esmės atsiremia į tą patį konfliktą tarp tradicijos ir šiuolaikybės, tik vertina jį skirtingai ar veikiau patys stoja į vieną ar kitą pusę.
Štai P. Pukytė savo tekste polemizuoja su N. Kažukauskaite, kritikuodama šios recenzijoje pasigirstančias tradiciją idealizuojančias gaideles, kurios rodomoms apeigoms, regis, suteikia daugiau prasmės, nei jos matyti pačiame filme. Kritikė taikliai pažymi, kad pareiga dalyvauti apeigose, N. Kažukauskaitės recenzijoje apibūdinama ne kaip „kažkas primesta“, o kaip „savaime suprantama“, iš tiesų filme vaizduojama visai kitaip: „ne visiems tai yra neprimesta ir savaime suprantama, nes vienas atsisako dalyvauti (nepasakoma kodėl), o kai kurie kiti (kaip vėliau paaiškėja) neina dėl to, kad šiemet kareiviais bus ir merginos“.
N. Kažukauskaitės iškeliamas pareigos „savaime suprantamumas“ ar G. Vilnelės įžvelgta „vieninga, tęstinumą išlaikyti besistengianti kaimo bendruomenė“verčia galvoti apie praeities įpročiuose bei ritualuose užsikonservavusią bendruomenę – tradicijos, šventumo ir šaknų, pasak N. Kažukauskaitės, „maitinančių mūsų jėgas ir stiprybę ištverti nerimą keliančius laikus“,saugotoją. Galima tik atkreipti dėmesį, kad toks praeitį idealizuojantis žvilgsnis būdingas visoms nacionalinio ugdymo programoms, kur visa, kas kyla iš praeities, suvokiama kaip tautos pamatas ir dėl to kovoje tarp tradicijos ir šiuolaikybės čia neabejotinai laimi pirmoji.
Ir vis dėlto drįsčiau abejoti, ar tokią idealizuojančią perspektyvą išties randame G. Beinoriūtės filme. Rodydama apeigų atlikimo automatizmą, pamirštą jų reikšmę (vargu ar ritualas čia dar primena kažkokias mitines, maitinančias šaknis), per atsirandančias prieštaras, trikdantį „autentikos“ ir „modernybės“ sugretinimą (jau vien ko vertas priešais bažnyčią atvažiuojančios šiukšliavežio kadras ar apeigų dalyvių persirengimas – iš kasdienių kostiumų su paloskėm į uniformuotus kareivius) švelniai pašiepdama pačius kaimo gyventojus, G. Beinoriūtė filme nei idealizuoja rodomą tradiciją, nei skatina saugoti kažin kokį tų apeigų grynumą ar autentiką.
Kita vertus, pirmųjų recenzenčių pasirinkimui, P. Pukytės žodžiais tariant, „pašluoti [...] po kilimu“ tai, kas nepatogu ir nedera prie Šventosios Praeities mito, priešingas kitų dviejų kritikų požiūris. Štai V. Jauniškiui filme fiksuojamos Pievėnų apeigos tėra „akla tradicija“, „dirbtiniai ritualai“, kurie tiesiog kuria „absurdą, nedermę su šiuo laiku“. Dėl to tiek šio komentaro autorius, tiek P. Pukytė siūlo tradiciją koreguoti. Tad ir šiuo atveju akivaizdu, kad kritikus labiausiai trikdo filme rodomas negrynumas – ne paviršinis kontrastuojančių elementų susipynimas, bet idėjinė „nedermė“, – tik čia pasiūlomas radikaliai priešingas būdas šį nemalonų trukdį pašalinti – po kilimu pašluojant pačią tradiciją. Ar bent jau tokią tradiciją, kokia ji yra rodoma filme (tarsi, kritikui paliepus, užtektų pasirinkti „teisingus“ jos fragmentus, atmesti „bloguosius“ ir išeitų perkonstruoti ištisas šiandienos žmogui nebe(pa)tinkančias kultūrines praktikas it kokiame lego žaidime).
Tačiau kaip konkrečiai autoriai įsivaizduoja šį tradicijos keitimą? Aštriu žvilgsniu narstydama N. Kažukauskaitės recenziją, P. Pukytė atkreipia dėmesį į filme vaizduojamų apeigų problemiškumą („tokios ir panašios „tradicijos“ gali įžeisti, [...] galbūt pagimdė ir palaiko antisemitizmą“). Recenzijoje kritikė pažeria daugybę išankstinio nusistatymo, nemąstančio, konservatyvaus abejingumo ir tamsumo“ pavyzdžių, kuriuos aptinka filme rodomoje bendruomenėje (pažymėtina, kad pirmiausia ir labiausiai kritikuojami būtent kaimo žmonės, o tik tada pats filmas bei režisierės meniniai sprendimai, pasirinktas žiūros taškas, filmavimo būdas).
Štai kai kurių gyventojų nepasitenkinimas, kad pirmą kartą kareiviais bus ir merginos, autorei pasirodo kaip blykstelėjęs „šiuolaikiško požiūrio trūkumas tarp Pievėnų gyventojų ir užstrigusios tradicijos žala“. Iš tokio apibūdinimo akivaizdu, kad filme rodoma bendruomenė – mažų mažiausiai barbarai, laukiniai, užstrigę turbūt akmens amžiuje ar kokiuose giliuose viduramžiuose ir niekad neragavę Šviesiosios Šiuolaikybės bei Tikrojo Pažinimo vaisių. Tad ir kritikės pasiūlymas dokumentikos kūrėjai atitinkamai misionieriškas – švieskime!
Būtent tariamas abejingumas, atsisakymas mokyti, edukuoti ir tampa didžiausiu P. Pukytės priekaištu režisierei. Dokumentika esą turinti „skatinti ir [neapykantą sėjančių tradicijų] dalyvių, ir žiūrovų kritinį atstumą bei sąmoningą suvokimą“, „padėti suprasti, iš kur ir kodėl jos atsirado, kodėl turi labiau negatyvų nei pozityvų poveikį bendruomenei ir kodėl vertėtų jas keisti arba jų atsisakyti“. Tad filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ būtų galėjęs nešti mūsų – suprantančių, išsilavinusių, „išsivysčiusių visuomenių“ – šviesą „paprastiems Lietuvos provincijos gyventojams“ (pabrėžiu: žodžiai tarp kabučių – pačios kritikės).
Neatsitiktinai čia įvedžiau skirtį tarp mes ir kiti. Iš tiesų, P. Pukytės tekste nuolat steigiama distancija tarp tų, kuriuos čia pavadinčiau „šviesos nešėjais“, ir tų, kuriems tą šviesą reikia nešti. Recenzijos autorei rodomi Pievėnų gyventojai yra „tie kaimo žmonės“ su jų požiūriu, jų „tradicinėmis vertybėmis“, „tų žmonių“ sielą kritikė kviečia gydyti. Deja, ši šviečiamoji, veik prometėjiška misija lieka neįgyvendinta, o vargšės filme rodomų žmonių sielos – neišgydytos.
Cituodama dokumentinių filmų režisierių Wernerį Herzogą, P. Pukytė iškelia mintį, esą dokumentikos kūrėjai negali būti tik neutralūs fiksuotojai – „musės ant sienos“, o privalo būti širšėmis, kurios gelia. Be to, net tariamai neutralus žiūros taškas, kaip puikiai pažymi kritikės minimas režisierius, nėra jau toks neutralus – tai irgi yra pasirinkimas. Su tokiomis taikliomis įžvalgomis negalima nesutikti. Tačiau kodėl, vos iškėlus šią abejonę dėl neutralios perspektyvos įmanomybės, būtent ši perspektyva iškart priskiriama G. Beinoriūtės filmui, kuris dėl jos ir kritikuojamas? Juk jei pozicijos nebuvimas dokumentikoje neįmanomas, tai ir aptariamo filmo žiūros taškas toli gražu ne neutralus.
Ar tik nėra taip, kad „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ kaip tik ir yra širšė, kuri „atskrenda ir gelia“? Tačiau širšė, kuri gelia ir nori įgelti ne filme rodomiems kaimo gyventojams, o mums – ir tiems, kurie praeityje mato tik šviesą, o bet kokios tradicijos saugojimą priima kaip „savaime suprantamą“ vertybę, ir tiems, kurie jaučiasi gyvenantys šiuolaikybės šviesoje bei norintys ta stebuklingąja (ir kartu vis dėlto akinančia) šviesa apšviesti vargšus tamsuolius, juos perauklėti. Regis, kilusi polemika kaip tik tai ir rodo. Korektiškam ir apsišvietusiam šiandienos žiūrovui G. Beinoriūtės filmas yra nepatogus, jis gelia. Nepatogu žvelgti į drumzliną tradiciją su visomis jos dalimis: ir sacrum, ir profanum (o juk tas vienos raidės skirtumas filmo pavadinime – „i“, o ne „a“ – yra esminis). Matyti viską, o ne tik tai, ką nori matyti, reiškia susitikti su kitu tokiu, koks jis yra – žeidžiantis, skaudinantis, nedarnus, su kitu, kurį sunku priimti, nebandant nei jo ištaisyti, nei pakoreguoti, nei nušviesti, su kitu, kuris yra ne tas, o šitas – esantis visai šalia, čia pat ir kartu – aš pats.
