Kūno dienoraštis

 

ANNOS AUZIŅOS išpažintinė knyga „Buveinė“ – atviras ir bekompromisis tekstas. Toks, kokių trūksta. Drąsiai kalbantis apie fiziologiją, kūniškumą, jusliškumą. Skaičiau atsiliepimų, kad latvių literatūroje iki šiol nėra buvę tiek sekso vienoje knygoje, bet toks apibrėžimas labai susiaurintų kūrinio esmę. „Buveinė“ aktualizuoja daug bendresnius klausimus: apie gyvybės ir mirtingumo suvokimą, apie religinių ribojimų ir seksualinės laisvės sankirtas, įtampas tarp visuomenės požiūrio, moralės ir dorovės, bandymą normalizuoti tai, kas nepatogu, kas priskiriama tabu teritorijai.

Dienoraštis apima laikotarpį nuo 2008 iki 2020 m., o moters brendimo istorijoje tai jau netrumpas tarpsnis. Yra atožvalgų ir į audringų hormonų valdomą paauglystę. Pasakojimas virsta jautria moters brendimo istorija – nuo pirmųjų jausmų iki tėvų netekties. Gyvenimas čia skleidžiasi per kūną: trapų, maištingą, geidžiantį ir senstantį. 2022 m. išėjusi knyga neseniai pasirodė ir lietuviškai – ją išvertė Audrius Musteikis, išleido leidykla „Slinktys“.

Apie kūną, tikėjimą ir vidinę laisvę su autore kalbasi Laura Laurušaitė.

 

– Ne visi net patys su savimi taip atvirai pasikalba apie giliausius troškimus ir sunkiausius išgyvenimus, kaip jūs užrašėte. Pasak vienos „Goodreads“ skaitytojos, „atviraujama taip, lyg būčiau nutraukusi antklodę, po kuria guli nuoga autorė“. Ar nebuvo nejauku prieš bičiulius, draugus, vaikus taip apsinuoginti?

– Jau buvau sukaupusi nemažai atsivėrimo patirties kaip poetė, nors ir ne tokios tiesioginės. Senokai supratau, kad mene negalima bijoti atsiskleisti. Paskui keletą metų rašiau Terezės dienoraštį viešai, nors ir anonimiškai. Prisėdusi prie knygos jau buvau sulaukusi teigiamų atsiliepimų iš internetinių skaitytojų, jie suteikė man drąsos tęsti.

– Skaitytojams patikslinsiu, kad tekstas pirmiausia buvo publikuotas socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ kaip Terezės išpažintis. Ar leidžiant knygą nekilo pagunda pasirašyti slapyvardžiu? Dabar lyg įvyksta susidvejinimas: autorė – Anna, o veikėja – Terezė?

– Svarsčiau galimybę išleisti knygą pseudonimu. Jei mama dar būtų buvusi gyva, taip būčiau ir padariusi. Tačiau toks sprendimas būtų apvogęs mane kaip autorę, o ir leidykla norėjo, kad publikuočiausi tikruoju vardu.

– Knygoje atvirai atskleidžiamos mergystės, moterystės, motinystės patirtys, įvairiausi moters pavidalai: įsimylėjusi paauglė, žmona, motina, meilužė, dukra. Ar jautėte, kad moterys ir vyrai reaguoja skirtingai? Ar buvo kokia nors reakcija, kuri ypač nustebino ar įstrigo?

– Apskritai visi pažįstami žmonės reagavo teigiamai arba susilaikė nuo komentarų, tačiau turiu pripažinti, kad moterys dažniau pasakydavo „ačiū“. Atsimenu vieną vyrą, kuris esą negalėjęs skaityti apie ginekologą ir grybelį, – manau, tai visgi liudija moters objektyvizaciją.

– Knyga atvira net kalbiniu požiūriu, daug necenzūruotos leksikos, kai kalbama apie kūną ir geismą, o paskui apie kūno negalią. Ar manote, kad kartais būtent šiurkšti kalba geriau perteikia tikrovės intensyvumą nei poetiškai nudailintas žodynas?

– Taip, man norėjosi viską aprašyti kuo paprasčiau ir taip, kaip iš tikrųjų yra, vengiant eufemizmų ir perteklinių metaforų. Tačiau galiausiai tekstas vis tiek įgavo ir metaforinių prasmių, pavyzdžiui, pavadinimas.

– Per pristatymą sakėte, kad „Buveinė“ reiškia kūną, kad šis apibūdinimas paimtas iš Biblijos, kaip ir knygos epigrafas – „Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“. Kūnas čia tikrai patirties centras, šerdis, apie jį kalbama pagarbiai ir be užuolankų. Pagrindinė veikėja yra katalikė, o tai religinė mažuma Latvijoje. Jeigu veikėja būtų protestantė, ar religijos ir seksualumo sankirta būtų tokia pat skausmingai ryški?

– Manau, kad protestantams lengviau, nes nėra privalomybės eiti išpažinties, o tyliai sau atgailaujant atsiveria daug platesnė pilkoji zona. O katalikybėje reikia nuolat kamantinėti savo sąžinę ir spręsti vidinius konfliktus. Protestantai dažnai apie daugelį dalykų pasirenka tiesiog nekalbėti, nors ir liuteronų, ir kitose protestantiškose bažnyčiose laikomasi panašių nuostatų dėl reprodukcinės etikos [reprodukcinė etika – bioetikos sritis, nagrinėjanti moralinius ir kultūrinius klausimus, susijusius su žmogaus vaisingumu, nėštumu, gimdymu ir teise priimti sprendimus dėl savo kūno – L. L.].

– Terezės gyvenime nuolat šmėžuoja kaltės jausmas. Kaip, jūsų nuomone, kaltė veikia moters tapatybės formavimąsi? Ar ji vis dar neišvengiamas palikimas šiuolaikinėje kultūroje?

– Kaltės jausmas – universali žmogiška patirtis, nors Vakarų kultūroje moterys dažnai kaltinamos papildomai. Ir šiandien, regis, netrūksta priežasčių jaustis kaltai, moteris nėra nuo to apsaugota net pagarbiai ir nepriekaištingai auklėdama vaiką. Vis dėlto manau, kad jausti kaltę – žmogiška, ypač kai suvoki savo pasirinkimų ar nesąmoningų veiksmų pasekmes. Žmogus iš prigimties yra netobulas, o aplinkybės ne visada leidžia aiškiai matyti, kaip elgtis teisingiausia.

– Kūnas knygoje atsiskleidžia ir kaip kalėjimas, ir kaip talpykla, kaip kančios, bet kartu ir kaip malonumo šaltinis. Išryškėja tiek kūniškieji apribojimai, tiek jo beribiškumas. Perskaičiau knygą kaip dvinarę struktūrą, jungiančią bręstančio ir senstančio kūno pasakojimus – amžinąją Eroso ir Tanato įtampą. Ar galima sakyti, kad tik per ligos, senatvės, mirties patirtį Terezė iki galo priima kūniškąją tikrovę – ne tik kaip gyvasties, bet ir kaip nyksmo vietą?

– Matyt, tai tikrai išplaukia iš romano teksto, nors iš pradžių tokio sumanymo neturėjau. Tačiau knygą rašiau ilgai ir joje atsispindi ne tik veikėjos, bet ir pačios autorės asmeniniai pokyčiai.

– Jūsų veikėja nėra didelė maištininkė ar revoliucionierė. Knygoje neprikišamai, subtiliai pinate kūno ir sielos plotmes. Ar teisinga mano įžvalga, kad tikras laisvės jausmas gimsta ne per garsius gestus, o per tylų, iš pažiūros nematomą vidinį virsmą?

– Taip, dabar ir pati taip matau, nors pradėjusi rašyti to dar nežinojau.

– Jūsų tekste paliečiamos įvairios intymios temos: kontracepcija, geismas, nekaltybės praradimas, menstruacijos, ovuliacija, erogeninės zonos, ekshibicionizmas, sekso žaisliukai, seksualinės fantazijos, masturbacija, afrodiziakai, erotiniai sapnai. Ar jaučiatės sulaužiusi tam tikrą kūniškumo tabu, ar jums tiesiog buvo natūralu apie tai kalbėti be cenzūros?

– Aš sąmoningai norėjau apie visa tai kalbėti be cenzūros, ir pasirodė, kad tai visiškai įmanoma, ir man netgi visai neblogai sekėsi. Kaip sakė mano leidėja, organizacijos „Ascendum“ pirmininkė Antonija Skopa, būtina laužyti kalbėjimo paradigmą. Man pačiai begyvenant ilgainiui pabodo, kad apie šiuos dalykus niekas normaliai nešneka, todėl stengiausi prabilti atvirai.

– Kaip krikščionė ir feministė, ar jaučiatės atradusi vidinę pusiausvyrą, ar šios tapatybės pusės vis dar tarpusavy konfliktuoja?

– Iš esmės krikščionybė ir feminizmas manyje nesikerta, tačiau labai sunku praktikuoti krikščionybę dabartinėje bažnyčioje, todėl išoriškai tai darau vis mažiau, nors man pritrūksta šios bendruomeninės raiškos. Visgi stengiuosi visose gyvenimo srityse vadovautis savo vidine pasaulėžiūra, kuri plačiąja prasme yra ir krikščioniška, ir feministinė.

– Šių metų kovo 28 d. „Šiaurės Atėnuose“ pasirodė Eglės Frank interviu su Virginija Kulvinskaite „Jusliškumas ir erotizmas moterų literatūroje“, kuriame konstatuota, kad moteriško kūno atodangos dažnai sukelia skaitytojams susierzinimą, atmetimą, o autorės apkaltinamos rašančios savo išskyromis. Turbūt ir latvių literatūros istorijoje būta atvejų, kai moterys dėl savo seksualumo būdavo sutaršomos? Ar jaučiat, kad situacija keičiasi, požiūris liberalėja?

– Taip, esu pastebėjusi, kad ir anksčiau literatūros istorijoje kritika buvo griežta moterų autorių atžvilgiu, jei tik šios išdrįsdavo prašnekti apie kūniškumą, seksualumą ar pasipriešinti nelygybei. Ir Aspazija, ir Ivandė Kaija, kiek vėliau – Alija Baumanė buvo menkinamos; net sovietmečiu, pavyzdžiui, kritikai (tarp jų ir moterys kritikės) Dainai Avotiņai ne kartą priekaištavo, kad ji rašo apie seksualinį smurtą ar abortus. Tačiau šie priekaištai niekada nebuvo tiesioginiai, kritikuota ne tema, o visada surandama priežastis, kodėl tai padaryta blogai. Paprastai būdavo pabrėžiama: apie tai rašyti galima, bet reikia rašyti kitaip; niekada ne taip, kaip parašyta, – visada kaip nors kitaip. Taip, šiandien požiūris liberalesnis, tačiau vis dar egzistuoja pasąmoninė tendencija labiau vertinti „visuotinę“ – t. y. vyrišką – patirtį literatūroje.

– Kodėl per „Buveinės“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje pasirinkote garsiai perskaityti tokį santūrų fragmentą, kuriame veikėjai net nepasibučiuoja? Juk visa knyga – drąsi ir atvira? Ar tai buvo bandymas truputį „apsaugoti“ lietuvių publiką?

– Ištrauką parinko vertėjas, bet ir pati maniau, kad pristatyme nereikia iškart atskleisti visko, kas bus romane.

– Rygos Dailės teatre knygos motyvais pastatytas spektaklis (rež. Laura Groza, 2022). Ar jis atitiko jūsų kūrinio nuotaiką ir intencijas?

– Spektaklį sudarė du veiksmai: pirmas vyko Dailės teatre, antras – bute Dzirnavų gatvėje, labai panašiame į Terezės butą Blaumanio gatvėje, kaip aš jį įsivaizdavau, nes pati niekada nesu gyvenusi tokiame tarpukario name Rygos centre – mes gyvenome Rašytojų name, pastatytame 1978 m. Iš abiejų spektaklio epizodų labiau patiko buto scenos – netradicinis pastatymas, kiekviename buto kambaryje gyveno vis kita Terezė. Kiekvienoje erdvėje buvo sukurta skirtinga scenografija, atspindinti vis kitą Terezės asmenybės briauną. Įžengti į tą butą buvo tarsi patekti į Terezės galvą su daugybe kambarių. Deja, vyresnės aktorės dėl sveikatos būklės negalėjo vaidinti, todėl visos Terezės buvo jaunos.

– Ko šiandien, jūsų akimis, labiausiai reikia moteriai, norinčiai atrasti savo „buveinę“?

– Yra daugybė moterų, turinčių skirtingas patirtis, ir svarbu, kad visoms joms būtų suteiktas balsas. Kultūroje turi būti matomos ne tik heteroseksualios cislytės moterys ir motinos [kurių lytinė tapatybė atitinka gimimo metu nustatytą biologinę lytį – L. L.] kaip Terezė, bet ir queer moterys, moterys, turinčios negalią. Tik tada jos jausis geriau ir savo „buveinėje“ – moters kūne.