Apie estų literatūros metus ir jų derlių
Su vertėja DANUTE SIRIJOS GIRAITE kalbasi Laimutė Adomavičienė
– Praeiti metai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) buvo paskelbti Estų literatūros metais. 2024-ieji buvo labai sėkmingi ir dosnūs, nes toks statusas palengvino leidykloms išleisti daugiau vertimų iš estų kalbos. Ar manote, kad būtų nutikęs toks stebuklas nepaskelbus jubiliejinių metų?
– Toks stebuklas jau buvo nutikęs ir 2018-aisiais, ir ankstesniais metais, kai išeidavo po keturias knygas, tad nemanau, kad tai ypatingas reiškinys. Vis dėlto esu labai dėkinga LLVS pirmininkei Daivai Daugirdienei už vertingą sumanymą – skleisti estų literatūrą. Tai ne tik pastūmėjo leidyklas, bet ir mobilizavo mane pačią parengti kuo daugiau verstinių knygų. Tiesa, nemažai laiko teko skirti sklaidos renginiams: estų poezijos ir folkloro vakarui, kino filmų, pastatytų pagal literatūros klasiką, demonstravimui ir kitiems. Tačiau man labiausiai rūpi darbai, o ne kalbos apie juos, tad turėjau pasispausti, juolab kad jokių kitų estų knygų tais metais nepasirodė.
– Jūsų net 5 verstinės knygos buvo publikuotos pernai. Papasakokite, ar šiems vertimams ilgai teko laukti savo valandos?
– Iš tikrųjų išvaduojama dešimtmečius prašėsi tik viena knyga. Kitas estų knygas – Vahuro Afanasjevo romaną „Serafima ir Bogdanas“ ir Matso Traato poezijos proza rinktinę „Haralos gyvenimai“ – planuota išleisti jau prieš metus. Taip pat suomių autorių Noros ir Pirkko-Liisos Surojeginų „Barzdukas ir Kalėdų paslaptis“ – žaismingas pasakojimas apie kelionę per Laplandiją – laukė nuo praėjusių metų. O poezijos rinktinė „Šviesa šiaurinė“ gimė spontaniškai, už ją esu labai dėkinga knygos redaktorei Deimantei Kukulienei, leidyklai „Slinktys“, dailininkui Rokui Bilinskui ir garsiai estų grafikei Marjei Üksinei.
– Praeitais metais pasirodė Jūsų išverstas mažųjų romanų rinkinys skambiu pavadinimu „Trys estai“. Kiek prisimenu iš ankstesnio mūsų pokalbio, jis laukė nuo 1991-ųjų?
– Tikrai taip. Tie romanai yra estų literatūros klasikų Matso Traato, Mati Unto ir Arvo Valtono kūriniai. Juos apysakų serijoje „Žiburiai“ ketino išleisti „Vagos“ leidykla. Bet kai „užsuko čiaupus“, jau surinktus spaustuvėje knygos lankus leidykla atidavė man saugoti… 34 metams. Įsigalėjus rinkos ekonomikai, leidykloms labiausiai rūpėjo pelningumas, nepadėjo įrodinėjimai, kad estų literatūros vaizdas be šių autorių tėra pusėtinas, kad mažasis romanas yra ypač reikšminga estų literatūros žanrinė forma, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, skatinusi laisvėjimą ir normalios literatūros tapsmą. Ir štai pagaliau kolegos vertėjai sutiko užtaisyti spragą ir išleisti autorius, kurių dėka estų literatūra gali toliau didžiuotis tautinės savimonės tęstinumu. O man nukrito akmuo nuo širdies: visus tuos metus vengdavau Estijoje sutikti autorius, nes nepajėgiau paaiškinti, kodėl neišėjo jų knyga… Ir kaip sugraudino paskutinio gyvo klasiko Arvo Valtono palaiminimas vertėjai ir leidėjai, kai davė sutikimą išleisti knygą. O po savaitės jo netekome.
– Lietuvoje ligi šiol nebuvo dvikalbės estų poezijos rinktinės. Jūs sudarėte ir išvertėte rinktinę „Šviesa šiaurinė / Põhjamaa valgus“. Kaip kilo ši idėja?
– Idėją puoselėjau seniai – kaskart, kai mano vertimų aruode nuguldavo naujas eilėraštis. Estų literatūros metai paskatino kreiptis į „Slinkčių“ asociacijos vadovą poetą Juozą Žitkauską. Seniai kauptus eilėraščius tereikėjo paredaguoti, autoriams pageidaujant papildyti rinktinę naujais vertimais. Kaip minėjau knygoje, eilėraščiai sukaupti iš periodinių leidinių, atrinkti iš poezijos rinkinių ir atsiųsti pačių autorių. Tai anaiptol ne išsami ar sudarytoją kaip nors įpareigojusi poezijos rinktinė, o tik vertėjai atsivėrę išgyvenimai, guriniai, susemti per daugelį metų.
– Neseniai knygą „Šviesa šiaurinė“ pristatėte ir Taline. Kaip ji buvo sutikta estų bendruomenės?
– Žodis „bendruomenė“ gal pernelyg skambus, pristatėme knygą Estijos rašytojų sąjungoje, „literatūrinio trečiadienio“ vakare, į kurį susirinko rašytojai ir literatūros mylėtojai. Renginyje dalyvavo Baltijos Asamblėjos laureatas Antanas A. Jonynas, jis pristatė savo „Naujuosius sonetus“ estų kalba (vertė Tiiu Sandrak ir Katrin Väli). Pavadinome renginį estų ir lietuvių literatūrų tilteliu. Jį turbūt geriausiai apibūdino J. E. Lietuvos ambasadorė Taline Raimonda Murmokaitė: „Vis dar tikintiems stereotipais apie šaltą ir uždarą estų charakterį reikėjo pamatyti lietuvių ir estų poezijos renginį Estijos rašytojų sąjungoje. Kiek ten buvo emocijų, juoko, šilto bendravimo ir dviem kalbomis skambančių eilių!“ Tokio nuotaikingo knygų pristatymo, ko gero, ir man neteko matyti. Ponios Raimondos dėka buvo ir dosnių lietuviškų vaišių, ir apskritai mūsų delegacija kiekviename žingsnyje jautė jos šiltą rūpestį. Turiu dar kartą padėkoti „Slinkčių“ leidyklai už kelionę, Estijos rašytojų sąjungai už priėmimą, visiems vakaro dalyviams, taip pat lietuvių širdžių Ambasadorei!
– Be romanų rinkinyje publikuoto Matso Traato kūrinio, išėjo dar šio žymaus estų rašytojo poezijos rinkinys „Haralos gyvenimai“. Kuo išsiskiria šio autoriaus knyga? Kuo ji aktuali lietuviams?
– Taip, Matsas Traatas apskritai buvo išskirtinis autorius. Produktyvus poetas, prozininkas, dramaturgas ir vertėjas, šiuolaikinės estų literatūros klasikas. Su Lietuva jį siejo bičiulystės ryšiai, rašytojas ne kartą dalyvavo „Poezijos pavasaryje“, jį labai domino Lietuva ir jos gyvenimas. Tad 2024-uosius pati sau vadinu Matso Traato metais, nes, be „Šilagėlės“, išėjo ir stambus poezijos proza veikalas „Haralos gyvenimai“. Jį autorius rašė keturiasdešimt metų ir leido atskirais tomeliais, o 2021 metais išėjo „Haralos biografijų rinktinė“ (Kogutud Harala elulood), lietuviškai pavadinta „Haralos gyvenimai“. Tai 513 epitafijų, kurios pinasi viena su kita, tartum nuausdamos pačios Estijos gyvenimą, sudarytą iš pavienių mazgų ir juos jungiančių gijų, nepavaldžių nei laikui, nei vietai. Harala – tai būties simbolis, vaizduojantis Estijos kaimo raidą istorijos lūžių ir krizių metais, tarsi apžvelgiantis estų tautos likimą, taip pat visos Europos ir Lietuvos dvidešimto amžiaus gyvenimą. Tad ši knyga ypač aktuali ir mums. Kartu norėčiau padėkoti knygos dailininkui Jokūbui Jacovskiui, nudžiuginusiam gražiu, santūriai simbolišku viršeliu: bundančią kaimo kapinaičių žemę simboliškai dengia išėjusiųjų vardai. Visai kaip monumente prie Talino – granito luituose iškaltos komunizmo aukų pavardės. Tik viršelyje dar skaudesnis kuklus paminėjimas.
– Kokia Jūsų išversto Vahuro Afanasjevo romano, šeimos sagos „Serafima ir Bogdanas“, istorija?
– Pradėsiu nuo autoriaus: Vahuras Afanasjevas (tikr. Vahur Laanoja, 1979–2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių pripažinimą pelniusių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius mirė 2021 metų gegužę, tų pačių metų spalį po mirties jam buvo suteikta Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas“ (2017). Dar 2018-aisiais autorius atsiuntė man du didžiulius tomus – romaną estų ir rusų kalbomis. Susipažinti ir pamilti, kaip parašė. Susipažinusi labai norėjau išversti, tačiau nė nedrįsau tikėtis, kad kuri nors leidykla išleis 600 puslapių estų romaną. Ir štai viską nulėmė Baltijos Asamblėjos premija – knygą BA laureatų serijoje nusprendė išleisti Lietuvos rašytojų sąjunga. Kūrinio siužetas apima laikotarpį nuo 1944 metų rudens ligi dešimtojo dešimtmečio pradžios, Estijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau istorijos šaknys siekia kur kas giliau, XVII amžiaus pabaigą, kai pirmieji Rusijos stačiatikiai, bėgdami nuo patriarcho Nikono reformų, atkilo kitapus Peipaus ežero į estų žemes. Ištisa sentikių kaimų virtinė išaugo palei siaurą beveik 50 kilometrų ilgio ežero krantą. Tai buvo izoliuotas pasaulis, gyvavęs ir veikęs pagal savo nuostatas. Romane vaizduojama rusakalbė Peipaus sentikių bendruomenė, kuri šimtmečius gyveno nusistovėjusiu ritmu ir neteko dvasinio pagrindo atėjus sovietų valdžiai. Daugeliui jos narių tai buvo pasaulio pabaiga. Romaną išversti nebuvo lengva, nes, be savito teksto kliuvinių, tykojo tam tikri faktiniai ir istoriniai netikslumai. Džiaugiuosi, kad skaitytojai sako patyrę daug emocijų, net prieštaringų jausmų, tačiau nelikę abejingi.
