●

●

 

išsipurčiau iš paklodės

 

dabar aš visiškai

laisvas ir

nepriklausomas

trupinys

 
 
Virdulio istorija
 

Maža virtuvė,

klijonkė ant stalo,

klevas už lango,

šilumos kvapas iš dujinės,

ir ant jos pastatytas virdulys –

tu dareisi arbatą, kai tai atsitiko.

 

Rinkaisi tarp mėtos ir kmynų,

kai jis užviręs ėmė švilpti.

 

Ir nebenustojo.

 

nenustojo nuėmus nuo dujinės,

nenustojo užpylus arbatą,

nenustojo palaikius šaltam vandeny,

nenustojo padaužius,

nenustojo sukišus į spintą,

nenustojo įdėmiai į jį žiūrint bandant priversti pasijusti nejaukiai,

nenustojo grasinant,

nenustojo labai prašant,

nenustojo šalia užmiegant,

nenustojo

 

Pastatei jį atgal ant dujinės.

Priprasi.

 

Ir tikrai – po kurio laiko nebegirdi.

 

Tik kaimynai nepripranta.

 

Tu žinai –

kiekvieną trečiadienį jie renkasi daugiabučio rūsyje į bendruomenės susitikimą,

kiekvieną trečiadienį jie sprendžia virdulio klausimą,

kiekvieną trečiadienį skundžiasi nemiga,

galvos skausmais,

užsimiršta,

ima aiškintis kitus reikalus,

tada vėl grįžta,

balsuoja dėl tavo iškraustymo,

balsuoja už, prieš, už ir prieš,

balsuoja už ką nori, juk čia demokratija.

Namo pirmininkė kiekvienąkart užbarikaduoja duris, neišleidžia visų, kol jie nepriims sprendimo,

kiekvienąkart atbarikaduoja,

nepriėmus sprendimo.

 

O visa kita po senovei

– maža virtuvė,

klijonkė ant stalo,

klevas už lango,

šilumos kvapas iš dujinės,

ir ant jos pastatytas virdulys.

 

Tik paukščiai kleve,

grindų lentos,

ir žadintuvas kažko nutilo.

Ir nieks nebeskambina į duris.

 

Loterija
 

sekmadieniais

 

kramtau gumą ir

centu braukau per
loterijos bilieto langelius

 

drėgnu nykščiu įspaudžiu gumos gabalėlį

preciziškai užlenkiu kraštus
langeliuose paslepiu skonio prisiminimą

 

gal pasiseks kitą sekmadienį

 
 
Protestas
 

Šiandien pranešė pasaulio pabaigą

ir tai skamba pretenzingai –

per dieną įvyksta šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis šeši šimtai pasaulio pabaigų.

Kuria pasaulio pabaiga turėčiau patikėti,

kai kas sekundę jų įvyksta dvi?

Kuo tavo pasaulio pabaiga

didesnė
už mano pasaulio pabaigą?

 

Ta proga išėjau į prospektą,

kažkas šaukė, kad mums visiems žopa

ir kad eičiau namo pabūti su šeima;

kavinių darbuotojai pylė karštą kavą į tarpukojus nusipelniusiems klientams;

peržengiau karštai besimylinčią porelę,

pasiryžusią pašventinti kiekvieną Vilniaus gatvę;

galiausiai įlipau į šūdą

visą gyvenimą bute laikyto šuns.

Sąžinės pagautas, šeimininkas paleido jį lakstyti.

 

Sutikau tave braidant po Jono Meko skersvėjį.

Man patiko, kad mūsų pasaulio pabaigos atrodė panašiai – daugiau nemačiau nė vieno, plaukiančio per miestą tokiu pat
ramiu
vienišu ritmu.

 

Mudu atsekė bute laikytas šuo.

Dabar jo gyvenimo prasmė buvo

apmyžti kiekvieną Vilniaus stulpą.

 

Žinai, nesutinku su šia pasaulio pabaiga.

Aš irgi.

 

Saulė liejo paskutinius spindulius

virš degančio miesto,

kuomet lipome ant daugiabučio stogo.

Su savim pasiėmiau ir mižnių šunį.

Norėjau patikėti,

kad dabar stovim virš jo šeimininko buto.

Kad per lubas persigers

visa šuns gyvenimo prasmė,

kurią jis atrado gerokai per vėlai.

 

Atsisėdome ant stogo krašto.

Norėjau pasakyti kažką reikšmingo,

tačiau visa ši scena jau ir taip atrodė

kaip iš prasto filmo.

Tyliai stebėjom, kaip leidžiasi saulė.

Neskubėdami,

nesureikšmindami.

Tai buvo mūsų protestas prieš šią pasaulio pabaigą.

Per dieną jų įvyksta šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis šeši šimtai.

 
 
Braškės Basanavičiaus gatvėj
 

Basanavičiaus gatvės braškės

iš tikro ne iš Basanavičiaus gatvės

 

tą supratau šiandien

kai tėtis paskambino telefonu

 

kaip sveikata?

dirbi?

Rudaminoj daug braškių

neturim kur dėt

gerai, daug nevešim

ko dar atvežt?

svogūnų nereikia?

 

atsilošiu

velnias –
birželio vidurys

o aš Basanavičiaus gatvėj

ir nematau braškių

kurios man apie tai praneštų

 

 

●

 

snaigės taip tyliai krenta

aš su jomis

 

saule, meile

kaip man tau pasakyti

kad viskas gerai?

 

labiausiai pasiilgsiu

kaip lietus kala

į skardinį stogą

 

sutvarkyta

gražu

diena graži