●
●
Liminalumas neišėjo į jokią būklę
patvino upe iš kurios gėriau karavanui sustojus
sausai prėskomis suskilusiomis lūpomis
tarpinė būtis buvo sukurta parklupus prie kojų
maldomis geresniam pasauliui
aš plaukiau srove pasispirdama kojom
kurios neklausė jos buvo ištinę
pritvinkę be perstojo kamuojančių ritmų
sąryšingai ir struktūriškai gąsdinančių
mano rankos buvo plonos lyg kaulai
(mirusio dėdės vizija)
tie veidai be rūpesčio iš viso be nieko
(egzistencijos baimė nuvedusi prie mirties temų)
tarsi nebūtis kurtų prieglobstį
aš panirau giliai kur buvo ledinė gelmė
ten buvo tamsa ten buvo krikštas
spiegiančio kūdikio balsu mane lankė nostalgija
(vardan dievo tėvo)
tu nuolatos kartojai schematiškai lyg tai būtų doktrina
daugiakampė ir aštri
(susėmiau ją kiaurom saujom)
tirštas debesis virš degančio fabriko
vaidenos man vizijose kurios buvo tyrai blyškios
nors kiek išblukę ir gležnos
tu griuvai sau po kojom
tik viena dykuma skyrė tikėjimo šviesą
ir mirtinai šaltą upę –
vienintelį išsigelbėjimą ištroškusiam pakeleiviui
tuomet aš buvau miškas viename mažame Žirmūnų kambario sapne
rytinis prabudimas kas rytą įkvėpė persikūnyti
iš lėtai vystančio kūno
tvirtai žievei apaugus galėjau nebejausti troškulio
fotosintetinti deguonį pati sau
tik šviesa kvietė tolti nuo upės
kai nebeliko troškulio tuomet nebeliko ir kūno
jį suvalgė 1 500 žodžių
be melodijos be sakinių palaidi ir troškūs
be ritme ištirpusių smilčių
Ritualai
iš tyloj apmirusių masių –
trys formos
bekvapės ir šaltos
lygiakraščiais dygliais
trys kreivos meandros
kišenėj sulipintos cukrum ir dulkėm
ir pasimetę nedidukai vaikai
rankos kaip motinos –
nušiurusiai glotnios
(trys sentimentai stabai)
mašinos variklis klaikiai garsus
ir ratai visi keturi
vienu daugiau nei trys dienos
išartos purvinose vėžėse
permainingų orų
dėžės be formos
pilnos temstančio oro
trys sekos kopijų
identiškai tuščių vakarų
ryškiai baltos iliuzijos
apie skausmą
platumo pro papildomą akį –
tiek purvo pritvinkę
subėgo į ugnį
(pasėjau salotas saujom
pribėriau ryškiai per daug
bet ji sakė, kad trūko)