Tikslas yra bet kokio bastymosi peilis

 

Kai išeinu bastytis, žinau, kad šiuo metu paraleliniuose tyruose greičiausiai irgi bastosi poetas, eseistas GYTIS NORVILAS. Būna, maklinėdama po pelkes, gaunu linkėjimų nuo Gyčio ir Gedo (Gedimino Kajėno) iš jų „balų“. Panaši – bastūniška –
kraujo grupė ir paakino šiam pokalbiui. Kalbėjomės prieš pat Velykas, pavasariui dar tik keliant žolę ir plėšiant medžių pumpurus. Apie ėjimą be tikslo, tyrus ir apleistybes, apie aistrą daryti dalykus arba su tokia pat aistra jų atsisakyti. 

Eglė Frank

 

– Tai ir pakalbėkime apie bastymąsi. Man ankstyvo pavasario laikas bastymuisi yra idealus – tiek estetine, tiek chtoniška prasme, – kai dar visa „nečystis“ iki Belteino yra paviršiuje ir šviesa dar nenugalėjo tamsos. Be to, mėgstu pernykščių lapų monochromiją ir tą energiją, kuri tvyro šiuo metu – įelektrintos gamtos stangos, kuri esti prieš sužaliavimą. Sakyki, kuris metų laikas bastymuisi geriausias tau?

– Ankstyvas pavasaris irgi tinka, dar vėlyvas ruduo ir ypač žiema. Bet vertinu pragmatiškai – bastantis tada lengviausia visur praeiti. Nėra sužėlusių žolių, viskas daugmaž įšalę, skaidru. Vasarą miškais ir pievomis per daug neprisibastysi, o ir sodyboje tokiu metu – daug darbų: ūkis, plaktukas, kastuvas, pjūklas ir panašiai. Žiemą šviesos metas trumpas, bet tiesiog susiplanuoji ir eini. Ir tas rūstumas prideda žavesio. Ir tie žvėrių palikti ženklai. Jei peizažą matytum kaip nuotrauką, ta nuotrauka tarsi labiau išryškėja, nusirengia; tampa nespalvota. Joje viskas labiau kontrastuoja ir matosi. Kitaip nei spalvotoje, kur viskas susilieja, tampa jovalu. Į spalvotą nuotrauką einu grybauti ir šerti uodų. Bet čia jau kitas registras. O bastytis – tik „pliku“ laikotarpiu. Galų gale, gali prieiti prie apleistų sodybų, užkampių ir jos pasimato, labiausiai kalba būtent tuo metu.

– Kada atradai bastymąsi ir kodėl jis tau artimas?

– Gal prasidėjus studijoms… Prieš 30 metų. Istorikai buvom visi tokie – valkatos, prie gamtos – turistaudavome, plaukdavome baidarėmis ir panašiai. Man vaikščiojimas – natūros pažinimas per kojas. Tokia atskira filosofija, nemažai knygų parašyta apie tai. Tarkim norėčiau būti parašęs kelis gabalus iš Frédérico Groso knygos „Filosofija pėsčiomis“. Tiesiog eini, be jokio tikslo. Tikslas yra bet kokio bastymosi peilis. Man visada svetimas buvo kilometrų skaičiavimas ar bėgiojimas su visokiais laikmačiais rankoje ir panašiai. Šito niekada nesupratau. Tiesiog eini, išsivalo galva. Eidamas esi niekas, ištirpsti aplinkoje. Vyksta gal net kažkoks ego sunaikinimo aktas, suspendavimas. Masina atsitiktinumo momentas – galbūt rasi kažkokį naują rakursą, naują žvilgsnį.

– Aš pati pradėjau bastytis mieste, Vilniuje. Kai vaikai buvo maži, užmigdžiusi ir palikusi vyrui, tiesiog išeidavau – bastydavausi patiltėm, Užupiu. Tokiom savotiškom centro ir senamiesčio periferijom. Taip pailsėdavau. Tik kažkuriuo metu Vilnius man tapo per ankštas, per sterilus, pradėjęs per daug valytis, gašintis, trinkelizuotis (beje, tavo terminas). Turbūt paskutinis lašas buvo, kai Meko skersvėjis virto butaforiniu ir turistiniu. Vaikams paaugus, jau galėjau išvykti ilgesniam laikui į sodybą ir perkėliau bastymąsi ten. Ar tau pačiam Vilnius tebėra bastymosi miestas?

– Taip, Vilniuje irgi bastydavausi visokiais pakraščiais. Tuo pačiu senamiesčiu, o ir Naujamiesčiu, aplink Dvarčionis, Antakalniu. Ir dabar ten pasivaikštau. Naujininkuose sūnus anksčiau lankė futbolą, jo laukdamas sukdavau ten ratus. Tokiu būdu atrandi naujų kampų, naujų spalvų. Iki šiol Naujininkai turi savo aurą, savo smarvę, savo kraujo grupę. Man, beje, įdomu pasivaikščioti ir naujais kvartalais. Pamatyti, kaip žmonės mąsto, kaip eina iš proto, kiek pinigų sumerkia į tvoras, tujas ir panašiai. Per neužtrauktas užuolaidas gal pamatysi kokią moterį su chalatu. Ar be chalato. Užsiimi tokia tam tikra antropologija. Gariūnmečio kvartaluose vėl kitos spalvos ir gali perskaityti visai kitą tekstą. Tai tas pats bastymasis – taip, specifika kita, bet skirties tarp bastymosi mieste ir gamtoje nedėčiau. Tai yra viena. Galų gale industriniai rajonai, apleistybės. Ten dar kitas romano skyrius. Visada traukė tyrai, seni karjerai. Kai yra ir civilizacijos ženklų, bet jau apėjusių gamta. Tame irgi kaifo labai daug. Katastrofisto, fatalisto mišios…

– Vis dėlto skirtumą tarp bastymosi mieste ir sodyboje įžiūriu. Tarkim, kai bastausi Vilniuje, aš niekam neįdomi. Taip, sutinku benamius ir valkatas, kurie yra natūrali miesto periferijų dalis, irgi priimantys tave natūraliai. Bet visada keistai pasijaučiu bastydamasi miške ir sutikusi kaimo žmogų. Pirma, ko jie klausia, ar aš nebijau. Antra – kodėl nieko nerenku. Tokiais atvejais visada jaučiu, kad turiu pasiaiškinti, tačiau bet koks mano pasiaiškinimas jiems nėra iki galo suprantamas. Juk aš neinu tikslingai iš taško A į tašką B, nieko nerenku ir nenešu. Ir dar nieko nebijau. Esu mažiausiai „kita“. Tarsi mes, atėjūnai iš miesto, bastydamiesi be tikslo esame, kaimo žmogaus akimis, tokie tretieji broliai jonai, saviti groteskiniai idiotai. O kokios tavo patirtys iš „kaimo flaniorinimo“?

– Gal dabar ir tų vietinių ne tiek likę, senieji gyventojai jau beveik išmirę, su kuriais man įdomiausia būdavo; ir dabar man jie yra labai įdomūs. Aišku, tas betikslis bastymasis jiems gali būti nesuprantamas – geriau kokį darbą dirbti. Aišku, dirbame ir darbus. Manau, tai elementarus išgyvenimo reikalas, atėjęs iš labai seniai, – jeigu tau nereikia judėti, kam vaikščiot be jokio tikslo. Turi tausoti energiją kitiems darbams ar tiesiog tam, kad išgyventum. O ne bastytis dėl kažkokios estetikos ar kažkokių prisigalvojimų. Bet, manau, tokių kaip mes daugėja – atvažiuoja iš miestų ir ieško patirčių, savęs. Pažįstu žmogų, kuris eina per miškus ir ieško ragų, bet tie ragai tėra pretekstas. Jis neša ant kupros druskos gabalus į mišką – žvėrims. Net dėklus tai druskai nupirkęs. Palieka ant to dėklo savo telefono numerį. Klausiu jo – kodėl tu tai darai? Sako, gal kas nors paskambins. Toks va bastymosi feisbukas. Kai skaito vieni kitų ženklus. Aišku, gal ir briedis koks paskambins jam ir pasakys, kad savo ragus ten ir ten paliko. Visi turi savo keistų motyvų ir visi jie turi teisę egzistuoti.

– Domėjausi Sibiro autochtonų patirtimis, kai gyvūnai, ypač vilkai, žmonėms palieka savas žinutes apie teritorijų ribas ir, kas unikaliausia, supranta ir žmonių paliktus ženklus – atsakymus. Įvyksta komunikacija, toks, kaip įvardinai, tarprūšinis feisbukas. Pats esi dalinęsis patirtimi, kaip pasiklydęs sukai ratus, vis grįždamas į tą patį tašką. Pagal autochtonų tikėjimą, tave klaidino už tai atsakinga dvasia. Tokiais dalykais gali tikėti arba ne, bet kartais aš pati, bastydamasi po pelkes, kur esu ne kartą rimtai pasiklydusi, galvoje mezgiau su jomis dialogą. Ar klaidina dvasios, ar atsitiktinumas – gal net ne tai svarbiausia. Ar tu, išėjęs bastytis, turi kokių prietarų ar ritualų?

– Ritualų neturiu, bet taip, buvo situacijų, kai visai nedideliame miško plote, kur esi buvęs dešimtis kartų, pradedi eiti ratais ir išeit negali. Kas ten veikia, kas ten susuka galvą – aš nežinau. Aišku, gali galvoti apie visokias dvasias ar psichinius dalykus. Einant dviese, būna dar kitas atvejis – kai vienas sako, kad reikia ten, o kitas – kad į priešingą pusę. Tada būna juokinga. Visada eidamas pasiimu prožektorių, peilį, degtukų ar žiebtuvėlį. Nes maža ką. Nidoje antrame kurse su bičiuliu tranzavome ir trumpam palikę kuprines prie medžio, nes saulėlydžio lipom pažiūrėti, grįžę jų neberadom. Visą naktį praleidom prie lauželio su vienu sausainiu, dviem cigaretėm. O buvo vasario mėnuo. Niekada nežinai, kas gali atsitikti.

– Prieš dvejus metus sodybos apylinkėse atradau apleistą sodybą ir į ją kartkartėmis nueidavau – patinka apleistų namų energija, o ir mane pačią ten ištinkančios būsenos. Kartą ten būdama išgirdau, kad kažkas įeina. Širdis nusirito į kulnus, bet tai buvo toje troboje vaikystę praleidęs žmogus, po daug metų nutaręs aplankyti gimtas vietas. Tą akimirką abu labai išsigandome, bet po to išsikalbėjome, aš prisipažinau, kad jau kurį laiką lendu į šį apleistą, bet vis viena ne man priklausantį namą. Iki šiol pabendraujame. Irgi lankaisi apleistose sodybose – ar esi ten ką sutikęs, išskyrus dvasias ir vaiduoklius?

– Susitinki su barsukų, lapių ženklais. Dar pelėda yra išskridusi. Tos apleistos sodybos yra kosmosas – taip galiu pasakyti. Žinojau vieną negyvenamą sodybą, atvažiavęs ėjau savo maršrutu ir sutikau ten atvažiavusius tris brolius, kurie ruošėsi pardavinėti tą tyruose stovinčią trobą. Įsišnekėjom, pradėjo pasakoti savo gyvenimus. Iš tų pasakojimų vėrėsi visiškai kitos erdvės – ten tankas nuskendo, ten miško keliuku į šokius su motociklu važiuodavo ir panašiai. Ko dabar jau nebėra, viskas pasikeitę, gamta suvalgiusi, laikas suvirškinęs. Bet kokiu atveju, užeidamas į bet kokią apleistą trobą, eini baugiai. Normalu – užeini į svetimus namus nekviestas. Gyvenusių žmonių gyvenimai ten kabo – gal skamba mistifikuotai, bet juk kabo. Įeini į trobą ir, galima sakyti, pradedi skaityti romaną iš kabančių nuotraukų, skiaučių, indų, bardako, lovų ir panašiai. Man net buvo kilusi mintis, nors įgyvendinti ją būtų be proto sunku, – tiesiog padaryti žemėlapį ir tas apleistas sodybas kažkur miškuose bent minimaliai aprašyti. Išsiaiškinti, kokios šeimos gyveno, gal ir nuotraukos kokios būtų. Mūsų dabartinei patyrimo visuomenei, kur visi ieško naujų potyrių, tai būtų be proto įdomu.

– Žinau, kad jau egzistuoja neoficialūs apleistų pastatų žemėlapiai, bet aš šiuo atveju egoistiška – nenorėčiau, kad tokios vietos taptų viešos ir būtų lankomos masiškai. Nenorėčiau, kad tai virstų turizmu.

– Norėtum, kad būtų tik tavo! Gerai, gerai, sutinku… Kaip turistai iš bažnyčių Dievą išvaro, taip iš trobų išvarytų ir visa, kas liko.

– O taip, visai norėčiau, kad dykros ir periferijos priklausytų man. Ar jau radai šiemet kaulų?

– Taip, Gedas (Gediminas Kajėnas – E. F.) rado barsuko kaukolę. Aš – briedžio klubinkaulio dalį. Šiaip mes dalinamės kaulais (juokiasi).

– Tikra draugystė!

– Taip, bastūnų, kaulų rinkėjų.

– Dar prisimenu, kaip konsultavausi su tavim dėl rastos elnio galvos, kuri buvo ne iki galo supuvusi, kaip ją pūdyti – ar virti, ar džiovinti, pakabinus saulėtoje pusėje. Po to ir Rasa Aškinytė, radusi stirnos koją, jau kreipėsi į mane patarimo. Toks kaulų rinkėjų tinklas susidaręs.

– Taip, kai bastaisi kažkur laukais, tas kaulų rinkimas tampa aistringu kolekcionavimu – juk kaulai yra gražu. Čia tas pats, kaip kolekcionuoti pašto ženklus.

– Pakalbėkime apie kitą tavo aistrą, nesinori sakyti, kad buvusią. Beveik dešimt gyvenimo metų atidavei „Litmeniui“ ir bent jau man tas laikas, kai „Šatėnų“ ir „Litmenio“ redakcijos kartu buvo Mėsinių gatvėje, dabar atrodo kaip praėjusi epocha, kurią dar atsimena didesnė literatūros burbulo dalis, bet kuri su laiku taps dar viena praeities legenda. Gal pasiduosiu prustiškam prarasto laiko idealizavimui, bet man atrodo, kad tai buvo gyva, tikra, linksma. Galų gale, aistringa – kai visi daug dirbdavo, bet ir linksmindavosi.

– Manau, šnekėt, kaip tada buvo gerai, o dabar blogai, – nerimta, neperspektyvu. Žmonės keičiasi ir tai yra natūralus procesas. Bet taip, tu teisi, Mėsinių gatvės laikas buvo smagus, geras buvo tūsas. Egzistavo bendrystė, o leidinys juk irgi yra bendruomenė; nei daugiau, nei mažiau. „Litmeny“ praėjo mano darbingiausi ir kūrybingiausi metai. Po to ėjo Kultūros periodinių leidinių asociacijos reikalai, Medijų rėmimo fondo kūrimas. Norėjau padaryti viską šimtu dvidešimt procentų. Kažkuriuo momentu labai aiškiai pajutau, kad perdegiau.

– Mane apnikęs jausmas, kad šiuo metu esame atsidūrę ties lūžio tašku, nes pokyčiai susiję ne tik su prarasto laiko godojimu. Viskas prasidėjo su kovido epidemija, kai visi pamatė, kad didžiumą darbų įmanoma atlikti internetu ir net nereikia eiti iš namų. Bendruomenę, apie kurią tu kalbi, vis sunkiau išlaikyti – aš kalbu apie redakcijos darbą. Bendraujame virtualiai, kai kurių darbuotojų aš nemačiau gyvai jau penkerius metus. Yra teigiamų dalykų – gali dirbti iš bet kur – ir iš sodybos, ir iš tyrų. Iš kitos pusės, tai labai sunku, nes tam tikra prasme tu prarandi žmones.

– Taip, fizinis bendravimas yra labai svarbus – sakydavau, chebra, mes tikrai viską galim padaryti internetu – ir man, ir visiems taip patogiau. Bet tu turi ateiti gyvai ir pajusti tą chemiją. Kad ir susipykti gyvai, išsikoneveikti ir panašiai. Pačiupinėti. Iš to gaminasi aistra, atsiranda atsitiktinumo momentas. Daugiau stichiškumo, mažiau išskaičiavimo.

– Naujos – teisingos ir politkorektiškos – kartos atėjimas atneša labai daug teigiamų dalykų ir pokyčių, bet kartu ir drungnumo. O juk sakoma – geriau būk karštas arba šaltas nei drungnas, nes dievai išspjaus tave iš savo burnos. Dar pamenu, kaip gebėdavai uždegti autorius, įkvėpti juos kažką daryti – rašyti, fotografuoti, imtis vieno ar kito projekto, rubrikos, kokios aktualios problematikos.

– Taip, tas uždegimas yra kaip lazda su dviem galais. Tu įtikinėdamas žmogų, kurstydamas jį vienam ar kitam darbui pats dar kartą tuo patiki. Patiki, kad įmanoma nulipdyti avinėlį ir jis tikras. Net kai nebūdavo pinigų, sakydavau – ir aš jų neturiu, ir tu jų neturi, bet patirkime bent kūrybos malonumą. Ir taip, be aistros tu nieko nepadarysi, tu jos nekompensuosi jokiais pinigais. Net kai abejodavau, ar pavyks, aiškiai žinojau – neturiu teisės tos abejonės parodyti. Tik tada tavimi patikės. O iš to pasidaro dideli dalykai. Toks gyvybės, judesio mechanizmas.

– Kur dabar tai, apie ką kalbi? Vis viena energija neprapuola, kur dabar ją įkinkai?

– Mažiau tos energijos. Jaučiu, kad dar tebesitęsia detoksikacija. Nors praėjo visai nemažai laiko. Leidžiu sau būti neva ramiai, nors tą nervą vis viena tenka kažkur padėti. Tai ir pradedi tada bastytis. Va, vasarą duosiu priesaiką, stoju į šaulius, turiu tą padaryti, tada tas bastymasis bus šiek tiek tikslingesnis. Kūryba? Pamąstau, kad galėčiau padaryti, parašyti kažkokį vidutinį Norvilą. Bet kam šiukšlinti, save dauginti, tiražuoti? Žiūrint pragmatiškai, einant šiuo keliu, „rašytojo“ karjeros požiūriu ir reiktų toliau tiražuoti, drungnai gadinti orą, šmėžuoti ir vaidinti nusipelniusį liaudies artistą. Kiti puikiai tą daro. Ne man, stop. Žinoma, ir skaitau, ir seku visą kultūrinę spaudą – man ji rūpi, nes daug čia kraujo išlaistyta, negaliu ramiai žiūrėti, jei bando kultspaudę maustyti. Bet bandau stebėti iš šono, bandau… Nors iš visur išeidamas – absoliučiai iš visų pareigų – suvokiau, kad niekam nebūsiu reikalingas, taip ir atsitiko, tam iš dalies buvau pasiruošęs, bet tik iš dalies.

– Yra žmonės, kurie uždaro duris su visam. O yra tie, kurie uždaro ne mažiau aistringai, bet po kurio laiko grįžta – gal ne į tą pačią galerą, bet bent jau į panašią veiklą. Ar tu matytum save vėl sukantį vieną iš kultūros lauko smagračių?

– Nesakau „ne“, nes man labai tiko ir patiko tai daryti, jaučiau kaifą – strateguoti, daryti avantiūras. Bet nežinau, ar būtų teisinga, – tame daug inercijos. Gal per daug tos kultūros privalgiau? Nes buvau priėjęs ribą, kai pradedi apskritai tos kultūros nebekęsti. Toks apsinuodijimas – labai blogai. Todėl sugeneruoti tą aistrą, apie kurią kalbėjome, būtų daug sunkiau. O be jos čia nėra ko eiti.

– Ar dabar ką nors rašai?

– Noriu sudaryti vizualiosios poezijos knygą. Galėtų vadintis „Kalbos kamera“. Na, ir nuolat sukasi viena istorija galvoje, – kol jos neužrašysiu, ji man ramybės neduos. Rašysiu labai labai meilės romaną.

– Tai linkiu ją užrašyti.

– Palauk, dabar aš tau noriu klausimą užduoti. Na, tu bastaisi po tas pelkes, kas tau ten svarbiausia? Kas tave ten labiausiai veža, kas judina?

– Vienatvė. Bastausi viena. Taip, būna, kad veduosi savo bastymosi vietas parodyti kitiems, bet tada jaučiuosi, kad įsileidžiu tuos žmones į savo sakralias erdves. Todėl rodau jas tik patiems artimiausiems. O šiaip bastymasis yra mano vienatvės įprasminimas. Vienatvės periodai man būtini, kad įsikraučiau energijos. Tiesiog atgaunu save. Nusiimu visas visuomenines kaukes, grožį, negrožį, ryškumą. Visa tai, ką esi užsidėjęs pats ar vertindami uždeda tau aplinkiniai. Depersonalizuojuosi su apranga – tampu tarsi be lyties. Svarbiausia tik labai geri batai. Aš einu ir manęs tarsi nėra – nenoriu, kad mane kas pažintų. Bet šio vienatvės būvio negaliu būti per ilgai. Tu žinai tą miško energiją ir ji veikia ypatingai, kažkuriuo momentu pajauti, kad lengvai pradeda čiuožti stogas.

– Ir tada reikia įsikibti elektros laidų.

– Taip, tada grįžti į miestą. Užsidedi atgal visas kaukes, apsisiauti kultūra, eini paflaniorinti po barus.

– Bet tai vienas kitam juk visai netrukdo. Tai vienas kitą papildantys indai. Vienatvėje pastatai save į ribines situacijas, labiau psichologines nei išgyvenimo. Ir tada pamatai, kad tavyje sėdi kažkoks barsukas ar kitas žvėris. Todėl sutinku, kad reikia palaikyti pusiausvyrą, nes be jos turbūt išeitum iš proto ir nelabai suprastum, kas kur.

– Na, taip. Bet ne skystiems yra vienatvė, ne skystiems tyrai. Ne skystiems bastymasis.