Nacių valdymo padariniai: ataskaita iš Vokietijos

Pabaiga. Pradžia Nr. 7

 

II

 

Turbūt liūdniausia šios liūdnos istorijos dalis yra trijų priemonių, kurias Vakarų Sąjungininkai įvedė siekdami išspręsti moralinę, ekonominę ir politinę Vokietijos problemą, žlugimas. Denacifikacija, laisvojo verslo atgaivinimas ir federalizacija, žinoma, nėra dabartinės Vokietijos būklės priežastis, bet padėjo paslėpti ir taip įtvirtinti moralinę sumaištį, ekonominį chaosą, socialinį neteisingumą ir politinę bejėgystę.

Denacifikacija rėmėsi prielaida, kad egzistuoja objektyvūs kriterijai ne tik naciams ir ne naciams atskirti, bet ir visai nacių hierarchijai nuo tiesiog pritarėjų iki karo nusikaltėlių. Nuo pat pradžių visa sistema, kurios pagrindą sudarė narystės partijoje trukmė, turėti laipsniai ir pareigos, prisijungimo data ir t. t., buvo labai sudėtinga ir apėmė beveik visus. Tą mažumą žmonių, kurie sugebėjo išlikti gyvi nedalyvaudami hitlerinės Vokietijos gyvenime, nuo šios procedūros atleido ir, žinoma, teisingai. Bet prie jų prisijungė ir labai skirtingų veikėjų, kuriems pasisekė, kurie buvo ganėtinai apdairūs ar įtakingi, kad išvengtų daugybės narystės partijoje keliamų nepatogumų: tai žmonės, iš tikrųjų buvę svarbūs nacistinėje Vokietijoje, bet dabar apėję denacifikacijos procesą. Kai kurie iš šių ponų, dažniausiai priklausantys aukštesniajai vidurinei klasei, šiuo metu atvirai palaiko ryšį su taip neprasisukusiais kolegomis, įkalintais už karo nusikaltimus. Iš dalies jie tai daro norėdami gauti patarimų ekonomikos ir pramonės klausimais, bet taip pat ir todėl, kad jiems pagaliau pabodo veidmainiauti. Denacifikacijos sistemos neteisybė buvo paprasta ir rutiniška: municipaliniai šiukšlių surinkėjai, prie Hitlerio turėję tapti partijos nariais arba ieškotis kito darbo, pateko į denacifikacijos tinklą, o jų viršininkai, žinodami, kaip tvarkyti reikalus, arba nuo bausmės išsisuko, arba nukentėjo ne ką daugiau – šiems tai, žinoma, gerokai mažiau rimta.

Blogiau už šią kasdienę neteisybę buvo tai, kad sistema, sukurta brėžti aiškias moralines ir politines skirtis visiškai dezorganizuotų žmonių chaose, iš tiesų trynė net ir tuos skirtumus, kurie išliko per nacistinį režimą. Aktyvūs režimo priešininkai, natūralu, turėjo stoti į nacių organizaciją, idant užmaskuotų savo neteisėtą veiklą, tačiau šie Vokietijoje gyvavusio pasipriešinimo judėjimo nariai pakliuvo į tą patį tinklą kaip ir jų dėl to džiūgaujantys priešai. Teoriškai buvo įmanoma pateikti antinacistinės veiklos įrodymų, tačiau įtikinti okupacinės valdžios pareigūnus, neturinčius nė menkiausios smurtinio režimo ypatumų patirties, nebuvo lengva; negana to, būta pavojaus, kad žmogus, pernelyg įtikinamai parodydamas, jog sugebėjo savarankiškai mąstyti ir priešintis, tiesiog sukompromituos save valdžios, kuriai pirmiausia vis dėlto rūpėjo taika ir tvarka, akyse.

Vis dėlto abejotina, kad denacifikacijos programa užslopino naujų Vokietijos politinių darinių, galėjusių išaugti iš pasipriešinimo nacizmui, formavimąsi, nes visų pirma pats pasipriešinimo judėjimas buvo labai vangus. Tačiau nėra jokių abejonių, kad denacifikacija sukūrė kenksmingą interesų saistomą daugiau ar mažiau susikompromitavusiųjų bendruomenę, tų, kurie dėl oportunistinių sumetimų buvo tapę daugiau ar mažiau tvirtais naciais. Į šią galingą įtartinokų veikėjų grupę nepatenka nei išsaugojusieji sąžinę, nei bent kiek skambiau dalyvavusieji nacistiniame judėjime. Abiem atvejais būtų netikslu manyti, kad šiųjų atribojimas grindžiamas konkrečiais politiniais įsitikinimais: tikrų antinacių eliminavimas nereiškia, kad kiti yra tikri naciai, o „žymių“ nacių eliminavimas dar nereiškia, kad kiti nacizmo nekenčia. Paprasčiausiai denacifikacijos programa kėlė tiesioginę grėsmę pragyvenimui ir išlikimui, todėl dauguma stengėsi sušvelninti spaudimą sukurdami tarpusavio palaikymo sistemą, kad į visa tai neverta žiūrėti pernelyg rimtai. Tokį palaikymą galima gauti tik iš tų, kas susikompromitavo lygiai tiek pat mažai ir lygiai tiek pat daug. Tiek nacistai pagal įsitikinimus, tiek išlikusieji dori atrodo pavojingi svetimkūniai, iš dalies todėl, kad jų praeitis jų nebaugina, bet taip pat ir dėl to, jog jie yra gyvas liudijimas, kad įvyko kažkas išties rimto, kad buvo padaryta kažkas neatšaukiamo. Taigi ne tik aktyvūs naciai, bet ir įsitikinę antinaciai yra atriboti nuo galios ir įtakos pozicijų dabartinėje Vokietijoje. Tai yra reikšmingiausias simptomas, kad vokiečių inteligentija neketina į savo praeitį žiūrėti rimtai ar prisiimti Hitlerio režimo jai užkrautą atsakomybę.

Daugiau ar mažiau susikompromitavusiųjų bendrystę stiprina vokiečiams (o ir ne tik vokiečiams!) būdingas požiūris į oficialius klausimynus. Kitaip nei anglosaksai ar amerikiečiai, europiečiai ne visada mano, kad nepatogius klausimus užduodančiai oficialiai institucijai reikia sakyti absoliučią tiesą. Šalyse, kurių teisinė sistema neleidžia liudyti prieš save, melas neatrodo didelė nuodėmė, jei tiesa gali pakenkti. Todėl daugelio vokiečių atsakymai karinės valdžios klausimynuose neatitinka tiesos, kurią žino jų kaimynai, o tai stiprina veidmainystę.

Ir vis dėlto net ne sąmoningas melas sužlugdė denacifikacijos programą. Daug vokiečių, ypač labiau išsilavinusių, matyt, nebesugeba pasakyti tiesos, net jei norėtų. Visi, tapę naciais po 1933 m., pasidavė tam tikram spaudimui – nuo elementaraus pavojaus gyvybei ir pragyvenimui iki įvairiausių karjeros sumetimų ar samprotavimų apie „nesustabdomą istorijos tėkmę“. Fizinio ar ekonominio spaudimo atveju ciniškai įgyjant šį tokį būtiną partinį bilietą, turėjo išlikti vidinės abejonės galimybė. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, atrodo, kad labai mažai vokiečių turėjo šio sveiko cinizmo; juos trikdė ne narystės bilietas, o vidinės abejonės, todėl priversti stoti į partiją jie pridėdavo dar ir atitinkamus įsitikinimus, idant atsikratytų veidmainystės naštos. Dabar jie linkę prisiminti tik pastūmėjusį spaudimą, kuris buvo išties realus; iš savo pavėluoto, sąžinės padiktuoto vidinio prisiderinimo prie nacistinės doktrinos jie padarė pusiau sąmoningą išvadą, kad būtent sąžinė juos ir išdavė. Tokia patirtis tikrai neprisideda prie moralinio tobulėjimo.

Žinoma, atsispirti nacistinei doktrinai ir praktikoms, kiaurai persmelkusioms kasdienybę, nebuvo lengva. Antinacių padėtis buvo panaši į normalaus žmogaus, įkišto į beprotnamį, kuriame visi pamišėliai apsėsti tos pačios manijos, padėtį: tokiomis aplinkybėmis sunku pasitikėti savo paties pojūčiais. Be to, būtinybė elgtis pagal nesveikos aplinkos taisykles kėlė nuolatinį stresą, ir vis dėlto tai buvo vienintelė apčiuopiama tikrovė, kurioje negalėjai sau leisti prarasti orientaciją. Tai reikalavo nepaliaujamo visapusiško budrumo, dėmesio, kurio niekad neatpalaiduoja automatinės reakcijos, kokiomis visi kliaujamės daugybėje kasdienių situacijų. Tokių automatinių reakcijų nebuvimas yra esminis nepritapimo nerimo elementas. Ir nors, objektyviai žiūrint, nepritapimas prie nacistinės visuomenės žymėjo psichinį normalumą, tačiau individui keliamas nepritapimo stresas buvo toks pat stiprus kaip ir normalioje visuomenėje.

Didžiulė dabartinės Vokietijos moralinė sumaištis, kilusi dėl nacizmo įdiegto tiesos ir tikrovės painiojimo, yra daugiau nei amoralumas ir turi gilesnes priežastis nei vien nedora. Vadinamieji „gerieji vokiečiai“ moraliai vertindami save ir kitus dažnai yra tokie pat suklaidinti, kaip ir tie, kurie tiesiog atsisako pripažinti, kad Vokietija apskritai padarė ką nors blogo ar neįprasto. Nemažai vokiečių, net perdėtai pabrėžiančių vokiečių apskritai ir ypač savo asmeninę kaltę, keistai sutrinka priversti aiškiai pasakyti savo nuomonę; jie padaro dramblį iš nereikšmingos musės, bet absoliučiai nepastebi išties baisių dalykų.

Vienas iš šios sumaišties variantų yra tas, kad savo kaltę pripažįstantys vokiečiai daugeliu atvejų yra visiškai nekalti įprasta, žemiška prasme, o tų, kurie iš tikrųjų dėl ko nors kalti, sąžinė ramiausia pasaulyje. Neseniai išleistas Knuto Hamsuno pokarinis dienoraštis, Vokietijoje atradęs didelę ir entuziastingą auditoriją, aukščiausiu lygiu liudija šį pasibaisėtiną nekaltumą, kuris, susidūręs su moraliai nepažeisto pasaulio nuosprendžiu, virsta persekiojimo kompleksu.

Ernsto Juengerio karo dienoraštis yra galbūt geriausias ir sąžiningiausias įrodymas, su kokiais baisiais sunkumais susiduria individas, norintis išsaugoti save ir savo tiesos ir moralės standartus pasaulyje, kuriame tiesa ir moralumas prarado regimą išraišką. Nepaisant nenuneigiamos ankstyvosios Juengerio kūrybos įtakos kai kuriems nacistinės inteligentijos nariams, jis nuo pirmos iki paskutinės režimo dienos buvo aktyvus antinacis, taip įrodydamas, kad kiek senamadiškos garbės sampratos, kadaise būdingos Prūsijos karininkams, visiškai pakako individualiam pasipriešinimui. Tačiau net šis neabejotinas sąžiningumas skamba tuštokai, tarytum moralė būtų nustojusi galioti ir tapusi tuščiu kiautu, į kurį žmogus, turintis gyventi, veikti ir išlikti ištisą dieną, sugrįžta tik vienumoje praleisti naktį. Diena ir naktis tampa viena kitos košmaru. Moralinis vertinimas, paliktas nakčiai, tampa baimės būti demaskuotam dieną košmaru, o gyvenimas dieną virsta košmarišku siaubu dėl nesuteptos sąžinės, funkcionuojančios tik naktį, išdavystės.

 

●

 

Karui baigiantis šalies moralinė situacija buvo labai komplikuota, todėl nieko nuostabaus, kad didžiausią klaidą denacifikacijos politikoje amerikiečiai padarė pačioje pradžioje, kai vokiečių sąžinę siekė sužadinti demonstruodami jų vardu ir jiems organizuotai bendrininkaujant padarytų nusikaltimų baisumą. Pirmosiomis okupacijos dienomis visur buvo išklijuoti plakatai su Buchenvaldo žiaurumų nuotraukomis, į žiūrovą nukreiptu pirštu ir tekstu: „Tu kaltas.“ Daugumai gyventojų šie vaizdai buvo pirmoji autentiška žinia apie tai, kas buvo padaryta jų vardu. Kaip jie galėjo jaustis kalti, jei net nežinojo? Jie matė tik pirštą, aiškiai nukreiptą ne į tą žmogų. Dėl šios klaidos jie padarė išvadą, kad ir visas plakatas – propagandinis melas.

Bent jau taip skamba istorija, kurią vis išgirsi Vokietijoje. Ji ganėtinai teisinga, tačiau nepaaiškina agresyvios reakcijos į šiuos plakatus, nenurimusios net ir dabar, ir nepaaiškina akiplėšiško fotografijų turinio ignoravimo. Ir agresijos, ir ignoravimo priežastis yra plakatuose slypinti tiesa, o ne akivaizdi jų iškabinimo klaida. Nes nors vokiečiai nebuvo informuojami apie visus nacių nusikaltimus ir netgi buvo sąmoningai laikomi nežinioje dėl tikrojo šių nusikaltimų pobūdžio, naciai pasirūpino, kad kiekvienas vokietis žinotų bent vieną tikrą siaubingą istoriją ir todėl jam nereikėtų tiksliai žinoti apie visus žiaurumus, įvykdytus jo vardu, kad suvoktų esąs žodžiais nenusakomų nusikaltimų bendrininkas.

Liūdna istorija, ir jos liūdnumo nesumažina suvokimas, kad tokiomis aplinkybėmis Sąjungininkai turėjo labai nedaug pasirinkimų. Vienintelė įmanoma alternatyva denacifikacijos programai būtų buvusi revoliucija – spontaniškas vokiečių liaudies pykčio proveržis, nukreiptas prieš jiems žinomus iškilius nacių režimo dalyvius. Kad ir koks nekontroliuojamas ir kruvinas būtų buvęs toks sukilimas, jis, be jokios abejonės, būtų vadovavęsis aukštesniais teisingumo standartais nei popierinė procedūra. Bet revoliucija neįvyko, ir visų pirma ne todėl, kad ją būtų buvę keblu organizuoti keturių užsienio armijų akivaizdoje. Tiesiog labai tikėtina, kad nebūtų prireikę nė vieno kareivio, vokiečio ar svetimšalio, tikriesiems kaltininkams nuo žmonių pykčio apsaugoti. Šio pykčio nėra dabar ir veikiausiai niekada nebuvo.

 

●

 

Denacifikacijos programa ne tik prasilenkė su karo pabaigos moraline ir politine situacija, ji greitai ėmė kirstis su amerikiečių Vokietijos rekonstrukcijos ir perauklėjimo planais. Vokietijos ekonomikos atkūrimas pagal laisvosios rinkos modelį atrodė ganėtinai patikima antinacistinė priemonė, nes nacistinė ekonomika išties buvo planinė, nors ir nelietė – o gal tik nespėjo – nuosavybės šalyje. Tačiau gamyklų savininkai, kaip klasė, buvo geri naciai ar bent jau tvirtai palaikė režimą, pasiūliusį mainais į tam tikrą privačios kontrolės atsisakymą visą Europos prekybą ir pramonę atiduoti į vokiečių rankas. Šiuo požiūriu vokiečių verslininkai elgėsi taip pat kaip kitų šalių verslininkai imperializmo epochoje: imperialistiškai mąstantis verslininkas netiki laisvąja rinka – priešingai, valstybės kišimąsi jis supranta kaip vienintelę garantiją, užtikrinančią saugų pelną iš jo plačiai išsklidusių verslų. Tiesa, kad vokiečių verslininkai, kitaip nei seno raugo imperialistai, nekontroliavo valstybės ir partija išnaudojo juos savo interesams. Tačiau šis skirtumas, galėjęs tapti lemtingas ilgalaikėje perspektyvoje, dar nebuvo pasireiškęs visa savo jėga.

Mainais į valstybės užtikrinamą plėtrą vokiečių verslininkų klasė buvo pasirengusi išsižadėti kai kurių pastebimesnių galios pozicijų, ypač darbininkų klasės atžvilgiu. Kontroliuojama ekonomikos sistema, labiau apsaugančia darbininkų interesus, nacių režimas labiausiai ir patraukė savo pusėn tiek darbininkų, tiek aukštesniąją vidurinę klasę. Šiuo atveju raida dar nebuvo įsibėgėjusi, ir valstybinė, o tiksliau, partinė, vergovė, kokią matome Rusijoje, dar nebuvo tapusi grėsme Vokietijos darbininkams (nors, žinoma, karo metu tai buvo esminė grėsmė darbininkų klasei visoje Europoje). Todėl Vokietijoje planinė ekonomika, neturinti jokių komunistinių konotacijų, prisimenama kaip vienintelis saugiklis prieš nedarbą ir per didelį išnaudojimą.

Tikros laisvosios rinkos sugrąžinimas reiškė, kad gamyklos ir ekonomikos kontrolė perduodama tiems, kurie net jei kiek klydo dėl galutinių nacizmo pasekmių, praktiniais sumetimais tvirtai palaikė režimą. Net jei prie nacių jie neturėjo daug realios valdžios, nepriklausomai nuo faktinės narystės partijoje, mėgavosi visais statuso teikiamais malonumais. O karui pasibaigus kartu su beveik neribotomis galiomis ekonominiame gyvenime jie atgavo savo senąsias galias darbininkų klasės atžvilgiu, t. y. vienintelės Vokietijos klasės, kuri, nors ir sveikino valstybės kišimąsi kaip garantiją nuo nedarbo, niekada nebuvo visa širdimi atsidavusi nacizmui. Kitaip tariant, tuo metu, kai denacifikacija buvo oficialus Sąjungininkų politikos Vokietijoje lozungas, galia buvo grąžinta tiems, kurių simpatijos nacizmui buvo dokumentuotos, ir atimta iš tų, kurių nepatikimumas nacių atžvilgiu buvo vienintelis bent kiek nustatytas faktas apskritai nestabilioje situacijoje.

Dar blogiau, kad pramonininkams sugrąžinta galia buvo išlaisvinta net nuo tos silpnos kontrolės, kokia egzistavo Veimaro respublikoje. Nacių panaikintos profsąjungos neatgavo ankstesnių pozicijų – iš dalies dėl to, kad stokojo kompetentingų darbuotojų, ir iš dalies dėl to, kad buvo įtariamos antikapitalistinėmis nuostatomis. Profsąjungų pastangos atgauti įtaką darbininkams žlugo, ir dabar jos prarado net ir tą nedidelį pasitikėjimą, kurį galbūt paveldėjo iš ankstesnių laikų prisiminimų.

Atkaklus socialistų puolimas prieš Schumano planą išoriniam pasauliui gali atrodyti kvailas. Tačiau šį puolimą galima tinkamai suprasti (nors vargu ar pateisinti) tik turint omenyje tai, kad dabartinėmis sąlygomis Reino-Rūro pramonės sujungimas su Prancūzijos pramone gali reikšti net labiau suderintą ir stipriau palaikomą smūgį darbininkų pragyvenimo lygiui. Pats faktas, kad Bonos vyriausybė, dažnai laikoma tiesiog pramonininkų interesų fasadu, remia šį planą taip aistringai, atrodo pakankamas pagrindas įtarimams. Nes, deja, vokiečių aukštesnioji vidurinė klasė nei pasimokė iš praeities, nei ją pamiršo. Ji vis dar tiki, kad, nepaisant gausios priešingai liudijančios patirties, didelis „darbo jėgos rezervas“, t. y. ženklus nedarbas, yra sveikos ekonomikos požymis ir ją tenkina, jei tokiu būdu gali išsaugoti mažus atlyginimus.

 

●

 

Ekonominę problemą gerokai paaštrina pabėgėlių, didžiausio ekonominio ir socialinio iššūkio šiuolaikinėje Vokietijoje, klausimas. Kol šie žmonės nebus perkelti atgal, jie kels rimtą politinį pavojų būtent todėl, kad buvo įstumti į politinį vakuumą. Kaip ir palyginti negausūs Vokietijoje išlikę įsitikinę naciai, beveik be išimties buvę SS nariais, išvarytieji turi aiškią politinę programą ir gali kliautis tam tikru grupiniu solidarumu, t. y. pasižymi dviem elementais, kurių akivaizdžiai trūksta gyventojams iš kitų segmentų. Jų programa yra stiprios Vokietijos atkūrimas, leisiantis jiems sugrįžti į buvusius namus rytuose ir atkeršyti juos išvariusiems. Kol tai neatsitiko, jie nekenčia ir niekina vietinius Vokietijos gyventojus, sutikusius juos ne itin broliškai.

Kitaip nei nacių judėjimo likučių problemą, pabėgėlių problemą galima išspręsti energingomis ir protingomis ekonominėmis priemonėmis. Dėl to, kad nesiėmus tokių priemonių pabėgėliai atsidūrė padėtyje, kai iš esmės neturėjo kitokio pasirinkimo, kaip tik įkurti savo partiją, jei norėjo, kad jų interesams būtų bent kiek atstovaujama, nemaža dalimi kaltas dabartinis režimas, o tiksliau, laisvosios rinkos lozungo, kaip jį suprato ar nesuprato vokiečiai, įtaka. Valstybės lėšos naudojamos stambiajam verslui kredituoti, o smulkiojo verslo, ypač kooperatyvų (daug pabėgėlių yra kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai), skatinimas yra kone visiškai apleistas. Lėšos, skiriamos pabėgėlių reikmėms, varijuoja priklausomai nuo žemės, bet jos beveik visada beviltiškai neadekvačios ne tik absoliučiais skaičiais, bet ir pagal proporciją bendrame valstybės biudžete. Naujas Bonos vyriausybės siūlymas mažinti verslo mokesčius (aiškus vyriausybės ekonominės politikos ženklas) sumažintų pabėgėliams skiriamas lėšas dar labiau. Tai, kad okupacinė administracija vetavo šią priemonę, teikia vilties, kad amerikiečių valdžia pradeda suprasti, jog laisvosios rinkos lozungas Vokietijoje ir Europoje apskritai turi kitokias konotacijas nei Jungtinėse Valstijose.

 

●

 

Aiškaus šio skirtumo suvokimo stygius išties yra viena esminių amerikiečių politikos Europoje kliūčių. Europiečiui, tikinčiam laisvąja rinka, vargu ar būtų priimtina amerikietiška sistema, kurioje pramonininkų galias stipriai atsveria organizuotų darbininkų jėga. Europoje profesinės sąjungos net ir geriausiais laikais niekada nebuvo įsitvirtinusios ir visada gyvavo kaip silpna, ne itin maištinga jėga, su permaininga sėkme kovojanti amžiną kovą su darbdaviais. O Amerikoje ir darbdaviai, ir darbininkai vengia valstybės kišimosi; kartais vien pavojus, kad spręs valstybė, gali sugrąžinti nesutariančias šalis prie dvišalių derybų. Vokietijoje ir darbininkai, ir darbdaviai vadovaujasi vienintele mintimi: kad valstybė turi visu savo svoriu paremti jų interesus. Galbūt išskyrus skandinavus, Europos piliečiai nėra taip politiškai subrendę kaip amerikiečiai, kuriems tam tikra atsakomybė, t. y. nuosaikumas siekiant asmeninių interesų, yra kone savaime suprantama. Be to, tai vis dar gausos ir galimybių šalis, todėl kalbos apie laisvą iniciatyvą dar netapo beprasmės, o ir pats Amerikos ekonomikos dydis linkęs atmesti perdėtą planavimą. Tačiau Europos šalyse, kurių nacionalinės teritorijos nuolat mažėjo proporcingai pramonės pajėgumams, dauguma gyventojų tvirtai tiki, kad net dabartinį pragyvenimo lygį galima išlaikyti, tik jei veikia planavimo priemonės, kiekvienam užtikrinančios teisingą nacionalinių pajamų dalį.

Už padrikų ir visiškai nepagrįstų kalbų apie amerikiečių „imperializmą“ Europoje slypi pagrįstesnė baimė, kad amerikiečių ekonominės sistemos įvedimas, o tiksliau, amerikiečių parama ekonominiam status quo, Europoje gali lemti apgailėtinai žemą masių pragyvenimo lygį. Socialinį ir politinį Skandinavijos šalių stabilumą lemia tiek stiprios profsąjungos, tiek kooperatyvų vaidmuo ekonominiame gyvenime, tiek protingai vykdomos valstybės intervencijos. Šie veiksniai rodo bent jau bendrą kryptį, kaip galėtų būti sprendžiamos Europos ekonominės ir socialinės problemos, jei netrukdytų neišspręstos politinės problemos ir jei bendra situacija pasaulyje suteiktų pakankamai laiko. Bet kokiu atveju Vokietijoje laisvosios rinkos sistema greitai atvedė prie nuožmios konkurencijos, monopolizacijos ir korporacijų įsigalėjimo, nepaisant amerikiečių valdžios pastangų šių procesų išvengti.

 

●

 

Politiniu požiūriu rimčiausias dabartinės situacijos aspektas yra visai ne kylantis darbininkų klasės nepasitenkinimas, kaip būtų galima pagalvoti. Tragiška vokiečių socialistinių partijų istorija, regis, išsekino jų gyvybines jėgas, niekada iki šiol vokiečių darbininkų klasė nebuvo mažiau revoliucingai nusiteikusi. Jausdami kartėlį, jie pasidavė sistemai, kurią jiems „iškišo“ demokratijos vardu, bet šis apmaudas vargiai sukels kokių nors problemų; priešingai, beveik garantuota, kad bet koks, geras ar blogas, režimas bus priimtas abejingai. Visiškai kitoks ir išties pavojingas šio reikalo aspektas yra tai, kad, darbininkų padėčiai tapus dar beviltiškesnei, nesaugesnei ir varganesnei nei iki tol, senoji „proletarizavimosi“ baimė įgavo naują ir galingą paskatą.

Ši baimė ypač kausto vidurinę klasę, vėl praradusią pinigus per pinigų reformą, kitaip nei pramonininkai, kurių turto saugumą užtikrino nekilnojamoji nuosavybė. Vidurinės klasės vokiečių finansinė padėtis, ypač jei savo turtą prarado per bombardavimus ar tapę pabėgėliais, niekuo nesiskiria nuo paprasto darbininko šeimos padėties. Tačiau mintis, kad visą gyvenimą teks dalytis darbininko dalia, jiems išties atgrasi.

Siekdami to išvengti jauni žmonės desperatiškai bando sukrapštyti kelias markes, kad galėtų įstoti į vieną iš daugelio visiškai perpildytų universitetų. Tai jų vienintelis šansas išsaugoti vidurinės klasės statusą ir išvengti proletarizuoto gyvenimo vargo. Visur Vokietijoje sakoma, kad po kelerių metų visais greitkeliais nusidrieks iš teisininkų, gydytojų, mokytojų, dailės istorikų, filosofų ir teologų sudarytų duoneliautojų eilės. Ir dauguma šių potencialiai bedarbių akademikų savo mokslo laipsnius bus įgiję baisaus pasiaukojimo kaina; daug studentų gyvena iš 60 ar 70 markių mėnesinių pajamų, o tai reiškia chronišką maisto trūkumą ir visišką susilaikymą net nuo kukliausių malonumų, tokių kaip taurė vyno ar vakaras kine. Apskritai akademiniai reikalavimai nėra gerokai žemesni nei anksčiau, todėl šių jaunų žmonių fanatišką atsidavimą mokslams, paskatintą gal ir ne visai intelektualinių motyvų, pertraukia tik atsikartojantys sunkaus fizinio darbo tarpsniai, kad užsidirbtų šiek tiek papildomų pinigų.

Atrodo, Vokietijoje niekas neabejoja, kad didžiulis studentų kartos pasiaukojimas gali baigtis tik žiauriu nusivylimu, bet niekas šios problemos rimtai nesvarsto. Vienintelė išeitis būtų uždaryti dalį Vokietijos universitetų ir įvesti negailestingą mokyklų absolventų patikrą, galbūt net abejotiną prancūzų konkursinių egzaminų sistemą, kai įstojusių kandidatų skaičių iš anksto apriboja turimų vietų skaičius. Užuot diskutavusi šiais ar kitais klausimais, Bavarijos vyriausybė ką tik atidarė dar vieną (ketvirtą) universitetą Bavarijoje, o prancūzų okupacinė valdžia, neapgalvotai siekdama patobulinti vokiečių kultūrą, atidarė visiškai naują universitetą Maince, o tai reiškia, kad šeši tūkstančiai studentų atvyko pabloginti ir taip jau gana beviltiškos būsto situacijos beveik visiškai sugriautame mieste.

Dabartinėmis sąlygomis reikėtų išties beatodairiškos drąsos imtis priemonių, priverstinai ištuštinsiančių universitetus; tai būtų tarsi atimti paskutinę galimybę iš nevilties apimto žmogaus, nors ta galimybė prilygsta lošėjo šansui. Kokią politinės raidos kryptį pasirinks Vokietija, kai visa nusivylusių ir alkanų intelektualų klasė pasklis tarp abejingų ir nepatenkintų gyventojų, galima tik spėlioti.

 

●

 

Net tie Sąjungininkų politikos Vokietijoje stebėtojai, kurie į denacifikaciją žiūrėjo nepatikliai ir manė, kad laisvosios rinkos sistema gali paskatinti tik politiškai nepageidaujamų elementų įsigalėjimą, dėjo daug vilčių į federalizacijos programą, pagal kurią Vokietija buvo suskirstyta į Laender (žemes) su plačiomis vietos savivaldos galiomis. Tai atrodė neabejotinai teisinga daugybe požiūrių: galėjo apsaugoti nuo valdžios akumuliavimo ir taip apmalšinti suprantamas, net jei ir perdėtas, Vokietijos kaimynių baimes; paruošti Vokietijos žmones lauktai Europos federalizacijai; išmokyti demokratijos iš apačios bendruomeninių ir vietos reikalų srityje, kurioje žmonės turėjo tiesioginių interesų ir gerai orientavosi, ir šitokiu būdu priešintis nacių megalomanijai, išmokiusiai vokiečius mąstyti kontinentais ir planuoti šimtmečiais.

Tačiau Laender vyriausybių pralaimėjimas jau kone įvykęs. Pralaimėjimas vienintelėje politikos srityje, kurioje vokiečiai veikė patys beveik nuo pat okupacijos pradžios ir kurioje sėkmė arba pralaimėjimas nepriklausė nuo Vokietijos statuso tarptautinėje arenoje. Žinoma, dėl vietinių savivaldų nesėkmės kažkiek galima kaltinti bendrą Vokietijos atmosferą, sukurtą denacifikacijos, ir negailestingos ekonominės politikos socialinius padarinius. Tačiau šis paaiškinimas skamba teisingai, tik jeigu sąmoningai ignoruojamas didžiulės laisvės, suteiktos Laender vyriausybėms, mastas. Tiesa yra tai, kad centralizacijai, kurią įvykdė nacionalinės valstybės ir kurią Vokietijoje įtvirtino ne Hitleris, o Bismarckas, pavyko sunaikinti bet kokį autentišką vietinės autonomijos siekį ir pakirsti visų regioninių ir municipalinių institucijų politinį gyvybingumą. Menki šių tradicijų likučiai įgavo beviltiškai reakcingą pobūdį ir sustabarėjo primityviausiomis folkloro formomis. Vietos valdžia daugeliu atvejų išlaisvino pačius nuožmiausius vietinius konfliktus, visur sukeldama chaosą, nes neturi pakankamai galios konfliktuojančioms stovykloms įbauginti. Akivaizdžiai nesant viešosios atsakomybės ir net nacionalinio intereso dėmens, vietinė politika greitai degraduoja iki žemiausių elementarios korupcijos formų. Įtartina visų patyrusių politikų politinė praeitis (o „nepatyrusių“ elementų šiuo metu jau gana negailestingai atsikratyta) ir maži valstybės tarnautojų atlyginimai kartu atveria duris visokiausiam piktnaudžiavimui: daug valstybės pareigūnų galima nesunkiai šantažuoti, o dar daugiau jų labai sunkiai atsispiria pagundai pasididinti atlyginimą imant kyšius.

Bonos vyriausybė mažai tiesiogiai susijusi su Laender vyriausybėmis: ji nei kontroliuojama šių, nei pati reikšmingai jas kontroliuoja. Vienintelė tarp Bonos ir Laender vyriausybių veikianti grandis yra partiniai aparatai, kurie vieninteliai vadovauja visais personalo ir administravimo klausimais ir kurie, akivaizdžiai paneigdami „mažų valstybių“ šalies struktūrą, yra labiau centralizuoti nei bet kada anksčiau ir todėl reprezentuoja vienintelę regimą valdžią.

Tai pavojinga situacija, bet nebūtinai savaime blogiausia, kas galėjo nutikti. Tikras iššūkis susijęs su partinių aparatų prigimtimi. Dabartinės partijos yra ikihitlerinių partijų tęsinys, t. y. partijų, kurias Hitleris stebėtinai lengvai sunaikino. Didžiuma atvejų joms vadovauja tie patys žmonės, jos vadovaujasi senomis ideologijomis ir senomis taktikomis. Bet tik šios taktikos išsaugojo kažkiek gyvybingumo, nes ideologijos palaikomos vien iš tradicijos ir tik todėl, kad Vokietijos partijos negali egzistuoti be Weltanschauung. Neįmanoma net teigti, kad ideologijos išliko dėl to, nes nebuvo nieko geresnio; veikiau vokiečiai, patyrę nacistinę ideologiją, įtikėjo, kad tinka bet kokia. Partiniai aparatai pirmiausia suinteresuoti darbo vietų ir privilegijų suteikti savo nariams ir šiuo požiūriu yra visagaliai.

Tai reiškia, kad partijos paprastai pritraukia labiausiai oportunistiškus elementus. Nė negalvodamos skatinti jokių iniciatyvų, jos bijo jaunų žmonių su naujomis idėjomis. Trumpai tariant, jos atgimė senatviškos. Taigi negausios diskusijos ir politinių interesų raiška vyksta mažuose rateliuose už partijų ir valstybės institucijų ribų. Apsuptos politinio vakuumo ir deformuoto viešojo gyvenimo, kiekviena iš šių grupelių yra potencialus naujo judėjimo branduolys, nes partijos ne tik nesugebėjo užsitikrinti vokiečių inteligentijos paramos, bet ir įtikino mases, kad neatstovauja jų interesams.

 

●

 

Melancholiška pokario Vokietijos istorija nėra neišnaudotų galimybių istorija. Trokšdami surasti konkretų kaltininką ir įvardyti klaidas, mes linkę pražiūrėti fundamentalesnes pamokas, kurių ši istorija mus gali išmokyti. Kai jau viskas pasakyta, lieka dviejų dalių klausimas: ko galima pagrįstai tikėtis iš žmonių po dvylikos totalitarinio valdymo metų? Ko galima pagrįstai tikėtis iš okupacijos, išsikėlusios neįgyvendinamą tikslą vėl pastatyti ant kojų tautą, kuriai žemė išslydusi iš po kojų?

Būtų gerai prisiminti ir pasistengti suprasti Vokietijos okupacijos patirtį, nes labai tikėtina, kad per savo gyvenimą pamatysime ją kartojantis didžiuliu mastu. Deja, tautos išsilaisvinimas iš totalitarizmo vargu ar įvyks vien dėl „komunikacijų ir centralizuoto valdymo griūties, tikėtinai įgalinsiančios drąsią Rusijos tautą išsivaduoti iš tironijos, baisesnės nei caro“, kaip neseniai [1950 m. rugpjūčio 11 d. – red. past.] savo kalboje Europos Tarybos Asamblėjoje pasakė Churchillis. Vokietijos pavyzdys rodo, kad pagalba iš išorės veikiausiai nepadės išlaisvinti vietinių savitarpio pagalbos jėgų ir kad totalitarinis valdymas yra kažkas daugiau negu tiesiog blogiausia tironijos rūšis. Totalitarizmas pakerta šaknis.

Politiškai kalbant, dabartinės gyvenimo Vokietijoje sąlygos turi didesnę reikšmę kaip ryškus totalitarizmo pasekmių pavyzdys nei kaip vadinamosios vokiečių problemos demonstravimas. Šią problemą, kaip ir visas kitas Europos problemas, būtų galima išspręsta tik federacinėje Europoje, bet net ir toks sprendimas atrodo mažareikšmis neišvengiamos artimiausių metų politinės krizės akivaizdoje. Nei atgimusi, nei neatgimusi Vokietija greičiausiai nevaidins joje didelio vaidmens. Ir šis žinojimas apie galutinį bet kokios jų politinės iniciatyvos dabartinėje kovoje bergždumą yra ne paskutinis veiksnys, lemiantis vokiečių vengimą pripažinti savo sunaikintos šalies realybę.

 

[1950]

 

commentary.org

Vertė Natalija Arlauskaitė